Jo indėlis nuo pat pirmųjų karo Ukrainoje dienų padedant karo pabėgėliams, atsidūrusiems mūsų mieste, – didžiulis.
Ir šiandien jis globoja septynias dešimtis ukrainiečių, pabėgusių iš karo draskomos šalies.
Panevėžietis verslininkas V. Vaitonis svarsto, kad kiekvieno gyvenime būna sunkių etapų, kai prireikia kitų pagalbos.
Ir kai ta pagalbos ranka ištiesiama, daug lengviau išlipti iš gyvenimo duobės.
Ukrainoje vos prasidėjus karui, jis supratęs, kad tos pagalbos rankos labai reikia netolimiems mūsų kaimynams.
„Jau antrą karo dieną į Panevėžį atvyko pirmieji pabėgėliai. Turime butą, kurį naudojome trumpalaikei nuomai. Pagalvojome, kodėl jo neužleidus karo pabėgėliams. Priėmėme gausią šeimą – tris seseris su mažais vaikais. Supratome, kad čia tik pirmieji pabėgėliai ir tuoj plūstelės jų banga“, – pirmąsias karo dienas prisiminė V. Vaitonis.
Panevėžiečio keli bičiuliai tuo metu buvo išvykę į Ukrainą dirbti, tačiau prasidėjus karui teko „persikvalifikuoti“ – bėgantiems nuo bombardavimų padėti pasiekti saugų prieglobstį.
„Iš draugų pradėjo plaukti skambučiai – vežu penkiasdešimt pabėgėlių, kiek galėtum Panevėžyje priimti“, – pamena Vaidotas.
Supratęs, kad taip greitai visiems būstų nepavyks rasti, V. Vaitonis su kolegomis pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus – savo biurą ir visas laisvas įmonės patalpas J. Janonio gatvėje ėmė versti gyvenamaisiais kambariais: dažė sienas, dėjo grindis, gamino baldus.
Pasak Vaidoto, teko dirbti paromis, negailint nei sveikatos, nei pinigų.
„Būdavo, ryte dažome sienas, po pietų renkame baldus, o jau naktį apgyvendiname pirmuosius pabėgėlius“, – apie įtampos kupinas dienas pasakojo V. Vaitonis.
Pasak Metų panevėžiečio, pirmieji pabėgėliai dažniausiai atvykdavo kaip stovi – su šlepetėmis ir mažu maišeliu daiktų, kuriuos paskubomis pavyko susimesti sprunkant iš apšaudomų namų.
Negana to, glėbyje vos kelių mėnesių kūdikis, o kitoje rankoje – dar vienas mažylis.
Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje „Panevėžio balsas“, gruodžio 17 dienos numeryje.