-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Su regiono savivaldybių merais, sveikatos įstaigų atstovais prezidentas aptarė šiuo metu jautriausius visuomenei civilinės saugos, taip pat švietimo, sveikatos reformų klausimus.
Pasak prezidento G. Nausėdos, jei pradėtos pertvarkos nepasiektų savo tikslo, kad žmogui būtinos paslaugos taptų lengviau prieinamos, atskirtis tarp regionų dar labiau padidėtų.
Nepasakyčiau, kad Panevėžio regiono problemos labai specifinės. Jos pasikartoja daugelyje savivaldybių ir šiuo metu labiausiai susijusios su sveikatos įstaigų sistemos tinklo pertvarka, švietimo reforma.
Regionus negailestingai veikia demografijos veiksniai, ypač švietimo sektoriuje.
Kai kurioms mokykloms, prarandančioms mokinius ir nebepajėgiančios užtikrinti normalaus mokymo proceso, iškilo natūralus klausimas dėl jų ateities, ypač jei demografinė situacija artimiausioje ateityje nepasikeis.
Išsprendus vaikų pavėžėjimo į mokyklas problemą, švietimo tinklo klausimą bandoma spręsti visose savivaldybėse.
O sveikatos įstaigų sistemos pertvarkoje susiduriame su Panevėžio, kaip miesto, ir kitų regiono savivaldybių skirtinga situacija.
Kai kurioms jų sunku išsaugoti ligoninių infrastruktūrą, kokia buvo anksčiau.
Tačiau reformos turi būti daromos protingai ir matant galutinį tikslą: ar žmogui bus patogiau gauti paslaugą. Ar jam neteks laukti kaip tai močiutei, kuri devynis mėnesius laukė, kol jai paskyrė gydymą? Jei liga progresuojanti greičiau, tokia sveikatos paslauga reiškia sėkmingą kelią į anapusinį pasaulį.
Taip pat atsirado naujų aktualijų, kurių anksčiau nesvarstydavome ir net neateidavo į galvą, kad artimiausioje ateityje apie jas teks kalbėti. Tai civilinės saugos klausimas.
Daugelyje Lietuvos vietų neturime patalpų, kuriose mūsų žmonės galėtų slėptis esant blogiausiam scenarijui.
Net jei teoriškai yra tam skirtos, bombardavimo atveju mažai padėtų. Maža to, jos ne tik, ko gero, nesumažintų rizikos, bet dar ir sukoncentruotų žmones vienoje vietoje ir jie taptų patogiu taikiniu. Tai yra didelio masto problema.
Mes taip pat atkreipėme dėmesį į tai, ką padarėme pastaruoju metu: priimtas vadinamasis kabeliavimo įstatymas, kuris palengvina elektros tinklų renovacijos klausimus ir savivaldybėms šiek tiek atpalaidavo rankas, taip pat kelių priežiūros sistemos pertvarka.
Deja, nepaisant tos pertvarkos, regionuose kelių asfaltavimas tebėra nepatenkinamas, šiam tikslui skiriama mažai lėšų. Tą itin pabrėžia arčiau Latvijos sienos esančių savivaldybių merai. Kai kurie taip ir pasakė: žinot, kažkada didžiavomės savo kelių būkle, geresne nei Latvijoje, dabar matome, kad situacija keičiasi ne mūsų naudai.
Su regiono merais aptarėme ir savivaldybių finansinį savarankiškumą.
Savivaldybėms trūksta svertų ir galimybių aktyviai investuoti, nes Fiskalinės drausmės įstatymas varžo jų galimybes skolintis.
Esame pateikę savo įstatymo projektą. Kiek žinau, Vyriausybė suskubo siūlyti savo variantą. Jis panašus į mūsų.
Tai didelis žingsnis į priekį. Tikiuosi, kad jau rudenį bus pradėtas svarstyti šis įstatymas ir dar iki savivaldos rinkimų priimti sprendimai, kurie atpalaiduotų rankas savivaldybėms ir leistų pasirengti naujai finansinei perspektyvai.
Jei reformos nepasieks savo tikslų, atskirtis dar labiau padidės. Bet pertvarkos sumanymas priešingas – kad žmonės gautų geresnę paslaugą net tuo atveju, jei juos reikia pavėžėti iki jos teikėjo.
Šiandien dar sunku prognozuoti, ar tikrai taip atsitiks. Labai noriu tikėtis, kad taip ir bus.
Bet susitikime merai kalbėjo apie tai, kad sveikatos, švietimo įstaigoms labai sunku rasti „šviežio kraujo“ – jaunų specialistų.
Savivaldybės savo priemonėmis bando juos pritraukti ir stipendijomis, ir padėdamos įsikurti.
Vis dėlto realybė negailestinga: Vilniuje daugiau dalykų, kurie vilioja jaunus žmones, kad ir galimybė pasirinkti, į kurią kavinę ar koncertą nueiti.
Jei puiki transporto sistema, ko gero, nėra didelių problemų nuvažiuoti 100 km iki Vilniaus ir praleidus smagiai vakarą grįžti atgalios. Bet toli gražu ne kiekvienas jaunas žmogus nori tokiu principu gyventi, todėl pabaigę aukštąją lieka didesniam mieste ir į paskatas atvykti į regioną nereaguoja.
Jei nieko apskritai nedarytume, skirtumai taptų tokie milžiniški, kad tikrai turėtume Vilnių, gal dar pusantro miesto, o visa kita būtų žemės ūkio naudmenos.
Nežinau, ar tai būtų teisinga, ypač atsižvelgiant į tam tikras tradicijas, regioninį išsivystymą. Šiandien Lietuva, net ir būdama toks mažas kraštas, turtinga savo regionais, tarmėmis, kultūriniais skirtumais.
Esu įsitikinęs, kad tam tikroms objektyvioms tendencijoms ir toliau turim priešintis aktyvia regionine politika, stengtis pritraukti į regionus ir verslą, ir investicijas.
Bet neturėtume puoselėti iliuzijų, kad galime suniveliuoti visą Lietuvą pagal pragyvenimo lygį, atlyginimus.
Tai pasiekti tiesiog neįmanoma ir tą turime nuoširdžiai pripažinti.
Pripažinkim atvirai: partijos prisibijo stiprių visuomeninių komitetų. Kai kuriose savivaldybėse partijos nuėjo į antrą planą, o visuomeniniai komitetai tiek įsitvirtino, kad net ir žvelgiant į dešimties ar penkiolikos metų perspektyvą nesimato, kaip partijos galėtų susigrąžinti prarastas pozicijas.
Iš dalies tai ir pačių politinių partijų kaltė, kad jos nesugebėjo pasiūlyti nei patrauklių lyderių, nei patrauklių programų, kad patrauktų rinkėjų dėmesį.
Jei tą būtų padariusios, veikiausiai tokios situacijos dabar nebūtų buvę.
Turint omenyje, kad Seime dalyvauja tik politinės partijos, tikėtis, kad jos bus labai palankios visuomeniniams rinkimų komitetams, turbūt būtų naivoka.
Kita vertus, jei pasisakome už lygiateisiškumą, pasakę A, turime pasakyti ir B: jei mėginama sulyginti sąlygas, reikėtų tą padaryti visomis prasmėmis, tai yra ir kalbant apie valstybės dotacijas, kurias dabar gali gauti tik politinės partijos.
Negalvoju, kad šiandien jau sudėti visi taškai ant i.
Manau, šiuo klausimu dar laukia įdomios diskusijos.
Tikiuosi, kad vis dėlto tam tikro sąžiningo žaidimo taisyklės bus visapusiškai užtikrintos.
Pirmiausia patikslinsiu: infliacijos kilmė ne karas.
Energetikos ištekliai ėmė sparčiai brangti praėjusių metų rudenį, tai yra dar keletą mėnesių iki karo. Iš dalies tai buvo susiję ir su Rusijos elgesiu, ypač su gamtinių dujų tiekimo ribojimais, kas sukėlė kainų šoką.
Dabar, be abejo, infliacijos reiškinys jau tapo visuotinis, jis apėmė daugelį kitų prekių ir paslaugų. Papildomai infliaciją paskatino ir karas Ukrainoje.
Kainų kilimas beprecedentiškai didelis – nuo 1996 m. mes tokios infliacijos Lietuvoje neturėjome.
Jau prieš keletą mėnesių kalbėjome, kad vėluojama priimti ją amortizuojančias priemones, o šiandien tą būtų galima pasakyti kvadratu.
Taip, priemonės pasiūlytos, iš dalies jos tas pasekmes sušvelnins, bet kur pusės metų laikotarpis iki tol? Žmonės buvo palikti toje situacijoje kapanotis patys, jie gyveno visą žiemą be jokių ryškesnių priemonių infliacijos pasekmėms amortizuoti.
Štai kodėl pasisakau, kad negalima taip vangiai svarstyti pirmos eilės klausimų. Nežinau, koks dar klausimas, išskyrus karą Ukrainoje, yra svarbesnis už infliacijos kompensavimo priemones.
Mes patys siūlėme sprendimus. Viena iš mūsų idėjų – tolesnis NPD didinimas – buvo priimta.
Tačiau vienkartinės išmokos įstatymo projektas atmestas. Nors ir EBPO ekspertai pasisako, kad kaip tik tiesioginių išmokų labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms instrumentas yra taikliausias, palyginti su mėginimais reguliuoti kainas, taikyti joms subsidijas, mokesčių lengvatas, nes jomis pasinaudoja ir nestokojantieji pinigų.
Niekas negali jaustis saugus, bet tegul tai neskamba gąsdinamai. Tai yra labai realistiška, ypač turint omenyje, kad nuo to, kaip Rusijai seksis kariauti Ukrainoje, priklauso tolesnė karo eiga.
Rusijos apetitas nežabotas, tuo ne kartą galėjome įsitikinti klausydami ir V. Putino, ir kitų Kremliaus atstovų retorikos. Tai yra iš esmės imperijos nostalgijos retorika.
Ukraina yra svarbi šios imperijos atstatymo dalis.
Bet jei Rusijai pavyktų Ukrainoje, savo strategiją tęstų toliau. Mūsų uždavinys, kad šita imperinė afera Ukrainoje būtų pabaigta ir visa Europa galėtų jaustis saugi.
O kad kitos šalys taip pat labai realistiškai vertina grėsmes sau, geriausiai byloja Suomijos ir Švedijos pavyzdžiai.
Šalys, kurios, atrodytų, galėjo jaustis visiškai saugios net ir turėdamos neblogus santykius su Rusija, šiandien padarė kitokią išvadą. Jos žengė žingsnį kreiptis į NATO, tai yra užsidengti kolektyvinės gynybos skėčiu, po kuriuo yra ir Lietuva.
Mano, kaip prezidento, tikslas labai aiškus. Mes turime mobilizuoti tarptautinę bendruomenę paramai Ukrainai. Tas pavyksta tikrai neblogai. Matome, kad daugelio valstybių laikysena Ukrainos atžvilgiu yra labai pasikeitusi į gerąją pusę.
Vienos iš tokių valstybių lyderis, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas kaip tik atvyksta į Vilnių ir, noriu tikėti, atveža mums gerų naujienų.
Kita svarbi darbo dalis – mobilizuoti mūsų politinę valią, finansus tam, kad padarytume visus namų darbus sustiprindami savo atsparumą. Tai yra ir mūsų investicijos į gynybą, ir NATO sąjungininkų įsipareigojimai stiprinti savo karinį buvimą Baltijos valstybėse.
Jei su šiais uždaviniais susidorosime sėkmingai, o aš neabejoju, kad taip ir bus, Lietuvos žmonės galės jaustis saugūs.
Seniai neturiu tokios prabangos.
Vis dėlto prezidento darbe yra ir teigiamų dalykų.
Pirmiausia, tai labai įdomi veikla, kurioje interesai keičia vienas kitą.
Kartais per dieną tenka svarstyti 5–6 visiškai skirtingas problemas. Tai ir didelis iššūkis, ir nepaprastai įdomu.
O dar ir didelė atsakomybė, kurią patikėjo Lietuvos žmonės.
Tai kompensuoja prarastus savaitgalius ir atostogas.
