P. ŽIDONIO nuotr.

Dirbantieji iš idėjos

Dirbantieji iš idėjos

Sunkmetį visu smarkumu jau pajuto vaikų dienos centrai. Šį rudenį jų lankytojų gretos gerokai pagausėjusios.

Neretam vaikui toks centras – kartais vienintelė galimybė gauti šiltus pietus ir užuovėją nuo vienatvės ar bendraamžių patyčių.

Rekordiniai skaičiai

Labdaros ir paramos fondo „Vilties arka“ vadovas pastorius Ramūnas Jukna svarsto, jog

kol kas sunku pasakyti, kas lėmė antplūdį fondo įkurtuose dviejuose vaikų dienos centruose Panevėžyje – ar tai sunkmečio pasekmė, ar vaikams tiesiog patinka organizuojami užsiėmimai.

Pasak pastoriaus, ne kiekviena šeima, ypač tokiu sunkmečiu, savo atžalas gali leisti į brangius popamokinius būrelius.

„Mūsų vizija – pasiekti vaikus, šiek tiek palengvinti šeimos naštą“, – sako R. Jukna.

Nors vaikų dienos centrams skiria finansavimą Panevėžio savivaldybė ir ministerija, norint išlaikyti darbuotojus, o vaikams pasiūlyti turiningesnių veiklų, tenka skaičiuoti kiekvieną eurą.

„Savivaldybė vaikų dienos centrams skiria daugiau lėšų nei minimali suma. Bet norint vaikams pasiūlyti įdomesnių veiklų, išsaugoti darbuotojus, tas finansavimas nėra solidus. Visgi visame pasaulyje dirbantieji socialinį darbą jį renkasi iš idėjos“, – teigia pašnekovas.

Pasak R. Juknos, jei ne „Maisto banko“ pagalba maistu, būtų išties striuka. Pasitaiko dienų, kai iš „Maisto banko“ gavęs daugiau produktų, fondas juos išdalija vaikams iš vargingesnių šeimų, kad ir grįžę namo turėtų ką padėti ant stalo.

„Kad vis daugiau šeimų susiduria su nepritekliumi, pajutome per paskutinę „Maisto banko“ akciją. Galime sakyti, ji buvo rekordinė. Tik ne paaukotų maisto produktų kiekiu, o šeimų, kurioms tos pagalbos reikėjo, skaičiumi. Per paskutinę akciją surinktą paramą maisto produktais išdalijome didžiausiam skaičiui šeimų per visus mūsų įstaigos gyvavimo metus. Kai kuriose jų išties sunki situacija, stengiamės, kad vaikai negrįžtų namo alkani“, – kalbėjo R. Jukna.

Pasak Ramūno Juknos, per paskutinę „Maisto banko“ akciją surinkta parama produktais išdalinta daugiausia šeimų per visus „Vilties arkos“ gyvavimo metus. Kai kuriose jų situacija itin sunki. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Pasak Ramūno Juknos, per paskutinę „Maisto banko“ akciją surinkta parama produktais išdalinta daugiausia šeimų per visus „Vilties arkos“ gyvavimo metus. Kai kuriose jų situacija itin sunki. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Laikas be telefonų

Skirtingai nei kituose dienos centruose, „Vilties arkoje“ vaikai patys padeda gaminti maistą.

O jo reikia nemažai – abiejuose fondo centruose, Staniūnų ir Dariaus ir Girėno gatvėse, susirenka iki šešių dešimčių vaikų.

„Reikia, kad būtų ne tik sausainių su arbata, o karšto maisto. Kiek prisimenu save vaikystėje, mes, berniukai, visuomet alkani būdavome. Dienos centre vaikai gali valgyti bet kada“, – pasakojo pastorius.

R. Juknos teigimu, dienos centruose galioja taisyklės, kurių privalu laikytis visiems.

Viena tokių – mobilieji telefonai paliekami pas tą dieną dirbantį vadovą.

R. Jukna šypsosi, kad pasitaiko atvejų, kai jie kaip kontrabanda laikomi kišenėse.

„Norime, kad vaikai būtų ne gatvėje, neįsitrauktų į blogas draugystes ar laiką leistų tik prie išmaniųjų technologijų, bet bendrautų su kitais vaikais, suaugusiaisiais. Norime būti tuo vyresniu broliu, suaugusiu žmogumi, į kurį norėtų lygiuotis, kad vaikai turėtų tinkamą socialinį modelį, įgytų tam tikrų žinių, elgesio normų. Norime būti savotiški talkininkai šeimai. Gal užaugę vaikai tai įvertins“, – vylėsi R. Jukna.

„Paskutinė „Maisto banko“ akcija buvo rekordinė. Tik ne paaukotų produktų kiekiu, o šeimų, kurioms tos pagalbos reikėjo, skaičiumi.“

R. Jukna

Darbymetis geradariams

Apie trys dešimtys vaikų iš viso Panevėžio kasdien praveria Rožių gatvėje esančių Šeimos namų vaikų dienos centro duris. Vargstančiųjų pagalbininkai teigia sunkmetį pajutę visu svoriu.

Į Šeimos namų labdaros valgyklą plūsta vis daugiau žmonių, nebegalinčių sudurti galo su galu.

„Ne taip seniai bandėme skaičiuoti, kiek dar būsime pajėgūs priimti ir pamaitinti alkstančiųjų. Labai daug naujų žmonių, kuriems gyvenime nėra tekę prašyti tokios pagalbos. Bet mes jau susitaikėme, kad sunkmetis – pats darbymetis mums“, – sakė įstaigos vadovė I. Zabulionytė.

Nors pamaitinti augančias vargstančiųjų gretas – nemenkas iššūkis, tačiau prioritetas, pasak I. Zabulionytės, tenka po tuo pačiu Šeimos namų stogu įsikūrusį dienos centrą lankantiems vaikams.

Jie du kartus per dieną gauna šilto maisto. Finansavimą tam skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Panevėžio miesto savivaldybė, geradarius paremia ir „Maisto bankas“.

Įstaigos direktorė juokauja, kad ne vieną dešimtmetį Šeimos namuose savanoriaujančios moterys tikriausiai ir iš kirvio išvirtų sočius ir maistingus pietus, kad vaikai neliktų gurgiančiais pilvais. Daliai jų tai pagrindinis dienos maistas. Kartu su lietuviais dienos centrą lanko ir karo pabėgėlių iš Ukrainos šeimų vaikai.

„Verčiamės per galvą, bet vaikais pasirūpiname. Turime labai šaunias savanores, kurios maistą ruošia jau kelis dešimtmečius“, – sakė I. Zabulionytė.

Irma Zabulionytė sako, kad nors pamaitinti augančias vargstančiųjų gretas – nemenkas iššūkis, prioritetas tenka dienos centrą lankantiems vaikams. P. ŽIDONIO nuotr.

Irma Zabulionytė sako, kad nors pamaitinti augančias vargstančiųjų gretas – nemenkas iššūkis, prioritetas tenka dienos centrą lankantiems vaikams. P. ŽIDONIO nuotr.

Užuovėja nuo patyčių

Centro duris vaikai praveria ne tik dėl šiltų pietų, bet ir dėl užsiėmimų, būrelių, ekskursijų. Kaip pastebi Šeimos namų vadovė, dalis vaikų į dienos centrą ateina todėl, kad tėvai dirba, o po pamokų nėra kam juos prižiūrėti.

„Pavyzdžiui, šeima gyvena už miesto, o po pamokų vaikas neturi galimybių pats parvykti į namus. Kad nereikėtų vienam mokykloje ant palangės laukti, kol tėvai baigs darbus, savotišku išsigelbėjimu tampa vaikų dienos centras“, – pasakojo I. Zabulionytė.

Į dienos centrą vaikai susirenka iš įvairiausių šeimų. Dalis tėvų stokoja socialinių įgūdžių, labai mažai bendrauja su atžalomis.

Gana dažni atvejai, kai vaikai mokykloje patiria patyčias ar net bendraamžių smurtą, nesugeba pritapti prie klasės draugų. Vaikų dienos centre jie atranda draugų, jaučiasi saugūs, priimami, sulaukia suaugusiųjų pagalbos.

„Vaikams labai svarbu, kad būtų išklausyti, suprasti. Būna, kad ne visada drįsta tėvams atsiverti, pasipasakoti, jog mokykloje yra skriaudžiami, bet dienos centre, pajutę, kad gali būti saugūs, ilgainiui išsipasakoja mūsų darbuotojams“, – pastebi I. Zabulionytė.

Paliktos be dėmesio

Iš savo darbo praktikos direktorė mato, kad įvairių institucijų dėmesio išties daug sulaukia socialinių įgūdžių stokojančios šeimos, bet tos, kurios visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, dirba, stengiasi rūpintis vaikais, tarsi atsiduria užribyje.

Vaikų dienos centras bei kita pagalba, anot jos, yra tiesiog būtina tokioms šeimoms kriziniais atvejais, kad jos netaptų socialinių pašalpų prašytojomis.

„Dienos centre priimame visus vaikus, kuriems reikia bendravimo, užimtumo, šilumos, dėmesio. Užauginome ne vieną kartą, kai kurie jų net atvykę iš užsienio užsuka pasisveikinti, apsilankyti, dienos centro nepamiršta, nors jau patys turi vaikų. Turbūt jeigu grįžta, čia buvo gerai“, – svarsto I. Zabulionytė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų