-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mūsų istorijoje taip pat buvo situacijų – ir daugiau, nei galbūt numanome, – kai prie derybų stalo priiminėti gyvybiškai svarbūs sprendimai. Kam buvo patikėta siekti, kad šie sprendimai būtų kuo palankesni Lietuvai, ir kodėl diplomatų pastangos ne visada baigdavosi sėkme, klausėme Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo daktaro Algimanto KASPARAVIČIAUS.
A. Kasparavičius. DELFI nuotr.
– Jei atsakyčiau labai kategoriškai ir trumpai, man atrodo, jog tiek tarpukario metais vadinamoji pirmoji respublika, tiek ir antroji itin stiprių derybininkų neturėjo. Ypač kalbant apie 1918–1940 metus, kai dėl neprofesionaliai parengtų tarptautinių sutarčių kilo visa eilė grėsmių. Analizuojant sutarčių tekstus pakankamai akivaizdu, kad buvo padaryta klaidų. Jos išlįsdavo ir keldavo valstybei papildomų rūpesčių ne derybų metu, o praėjus metams kitiems, dešimčiai metų…
Kai kurios derybos tarpukariu baigėsi išvis be susitarimo. Tai irgi blogai, nes problema, kurią bandyta spręsti derybomis, liko neišspręsta.
Kalbant apie antrąją respubliką, situacija šiuo atžvilgiu nuo 1990 metų kovo 11 dienos gal buvo kiek geresnė. Vienos tarptautinės sutartys veikia efektyviau, kitos yra užšaldytos ir panašiai, bet problemų dabar turime galbūt mažiau.
Vis dėlto silpna diplomatų, derybininkų komandos sudėtis, manyčiau, lieka pagrindine XX ir XXI amžiaus pradžios lietuvių diplomatijos bėda. Kitos šalys, ypač didžiosios valstybės, turinčios ilgesnę modernaus valstybingumo patirtį, turi platesnes, profesionalesnes patarėjų, juristų, ekspertų komandas.
Tarptautinėse derybose ypač svarbu, kas jas veda, – kiek tarp derybininkų yra profesionalių teisininkų, kiek jie išmano tarptautinę teisę, suvokia tekste panaudoto žodžio formos svarbą. Labai dažnai gali būti taip, kad tą patį tekstą viena pusė perskaito vienaip, o kita pusė – kitaip. Jeigu sutarčių tekstuose, tarptautiniuose dokumentuose paliekamos tokios įvairiai interpretuotinos kliauzos, vėliau galima turėti rimtų problemų.
– Veikiantis prezidentas derybose niekada nėra dalyvavęs ir pagal tuomet galiojusią teisę tarptautinių sutarčių turbūt nepasirašinėdavo.
Kalbant apie tarpvalstybinius santykius ir tarpvalstybines derybas, jose priimtus dokumentus pasirašydavo arba prezidento, arba vyriausybės įgalioti asmenys. Arba premjeras ir užsienio reikalų ministras.
Pačių derybų metu visada aptariama, kieno bus parašas. Nepamenu nė vienos tarptautinės sutarties, kurią tarpukariu būtų pasirašęs vienas ar kitas Lietuvos prezidentas. Daugiausia sutarčių yra pasirašę premjerai, šiek tiek mažiau – užsienio reikalų ministrai.
1919-ieji, Paryžiaus taikos konferencija. Svarbiausios epochos derybos, į kurių „priebutį“ pakviesta Lietuva nepasiekė
pagrindinio tikslo, tačiau ir negrįžo tuščiomis rankomis. Archyvų nuotr.
– Turbūt pirmas Lietuvos išėjimas su savo derybine grupe tarpukario metais įvyko 1919 metų sausį. Tuomet buvo suformuota delegacija, vykusi į Paryžiaus taikos konferenciją, skirtą spręsti, kokia bus tvarka Europoje ir pasaulyje po Pirmojo pasaulinio karo.
Tuo metu Lietuva dar tik kūrėsi. Mūsų – kaip ir kaimynių Latvijos, Estijos, kai kurių kitų besikuriančių valstybių atstovų, – neįleido prie pagrindinių derybų stalo. Todėl Lietuvos delegacija, vadovaujama premjero ir užsienio reikalų ministro profesoriaus Augustino Voldemaro, ir vadinama Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferencijos. Ją, be ministro pirmininko, sudarė visa eilė pareigūnų, tarp jų ir JAV lietuviai. Pavyzdžiui, Bronius Kazys Balutis. Taip pat buvo aktyvus žydų teisininkas, advokatas, juristas Šimšonas Rozenbaumas, turėjęs plačių ryšių tarp Europos žydų , kurie, savo ruožtu, turėjo ryšių Paryžiaus taikos konferencijos užkulisiuose. Dalyvavo ir kitų tautinių mažumų atstovų.
Delegacijos pagrindinis tikslas buvo pasiekti Lietuvos tarptautinį pripažinimą de jure. To padaryti nepavyko. Pagrindinės didžiosios valstybės – Prancūzija, Italija, Britanija, Japonija, JAV – 1919-aisiais metais neturėjo plano, kaip sutvarkyti pokarinės Europos klausimą, o ir aiškaus plano dėl Rusijos ir Lenkijos santykių. Dalis Vakarų valstybių Lietuvą linko matyti kaip atsikuriančios Lenkijos valstybės dalį, o JAV laikėsi porevoliucinės Rusijos nedalomumo principo. Nuo Rusijos gali atsiskirti Suomija ir Lenkija, o visos kitos teritorijos ir tautos turi likti demokratinės Rusijos sudėtyje po to, kai bus nuversti bolševikai, atkurta demokratinė Rusija.
Aišku, Lietuvos delegacijos tokia pozicija netenkino, todėl rezultatų nepasiekta.
Kitų valstybių delegacijos, turėjusios panašų statusą kaip Lietuva, taip pat negavo tarptautinio pripažinimo. Ir dėl tos pačios politikos – nebuvo didžiųjų valstybių sutarimo, kas priklausė Lenkijai, kas – Rusijai. Neoficialiai priimtas saliamoniškas sprendimas, kad tik išsiaiškinus santykius, kur bus Rusija, kur – Lenkija, spręs kitų tautų ir valstybių klausimus.
Ir visgi noriu pabrėžti, kad delegacijos veikla, trukusi beveik metus – nuo sausio pabaigos iki lapkričio pabaigos – buvo naudinga.
– Mano supratimu, didžiausiu politiniu laimėjimu galima laikyti net tris dalykus.
Visų pirma, nepripažintos valstybės, kurios dar nė nebuvo Europos žemėlapyje, delegacijai pavyko pasiekti, jog nustatant karą pralaimėjusios Vokietijos naująsias rytines sienas iš jos teritorinės sudėties būtų išimta šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis su Klaipėda centre. Tai yra tai, ką mes vadiname Klaipėdos kraštu. Kam jis bus perduotas oficialiai, nepasirašyta, bet faktas, jog ši teritorija neliko Vokietijos sudėtyje ir po kelerių metų Klaipėdos kraštą atgavome.
Antras laimėjimas – išpopuliarintas pats Lietuvos valstybės terminas. Vardas. Žinia. Ir ne tik vardas, bet ir Lietuvos valstybingumo idėja. Į Paryžių atvyko delegacija valstybės, kurios tarsi nėra, bet dėl energingos propagandinės veiklos, užkulisinių susitikimų su įvairių šalių diplomatais pavyko paskleisti valstybės atkūrimo legendą. Ji daugmaž suveikė ir rezultatų davė 1922 metų gruodį, kai didžiosios Europos valstybės Lietuvą pripažino de jure – tai yra tarptautinių santykių subjektu.
Liberali demokratija anuomet buvo „ant bangos“ – Vakarų lyderiams labai rūpėjo tautinių mažumų klausimas. Lietuvos derybų delegacijos pirmininkas A. Voldemaras, būdamas akademikas, istorikas, poliglotas, labai plačių pažiūrų žmogus, konferencijos metu vyriausybės vardu su Vakarų valstybėmis sutiko pasirašyti Tautinių mažumų apsaugos deklaraciją. Įsipareigojo, kad vyriausybė pripažins tautinių mažumų teises ir laisves. Vakarams buvo pasiųstas pozityvus signalas, kad pati dar tik ant kojų besistojanti Lietuvos valstybė, išsivaduojanti iš vokiečių ir rusų priklausomybės, žada būti demokratiška joje gyvenantiems kitataučiams. Šis pažadas plačiai nuskambėjo Europoje – apie tai rašė britų, prancūzų, kitų šalių spauda.
Tad A. Voldemaras, kaip politikas, diplomatas, ir visa jo delegacija pirmoje diplomatijoje misijoje pasirodė gana gerai. Pagrindinio uždavinio neišsprendė, bet jo neišsprendė ir kitų šalių delegacijos.
– Taip. 1920-ųjų pabaigoje – 1921 metais, kai jau buvo įvykę rinkimai, dirbo Steigiamasis Seimas, o Vyriausybei vadovavo socialistas liaudininkas daktaras Kazys Grinius.
Tuo metu ėjo į pabaigą Lietuvos ir Lenkijos karas, Liucjano Želigovskio akcija – invazija į pietryčių Lietuvą, į Vilnių. 1920 metų lapkritį Lietuvos kariuomenei ties Širvintomis ir Giedraičiais pavyko lenkus sustabdyti, ir 29 dieną Kaune tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytos paliaubos, sustabdyti karo veiksmai. Ir ką daryti toliau? Lietuvos kariuomenė pajėgumų ginklu susigrąžinti Lenkijos užgrobtas teritorijas neturėjo. Vakarų pozicija, kaip minėjau, buvo neaiški. Taip gimė dvi strategijos: arba pradėti derybas su Lenkijos vyriausybe Varšuvoje ar net su L. Želigovskio vadinamos Vidurio Lietuvos vyriausybe, įsikūrusia Vilniuje, arba ieškoti pagalbos Vakaruose.
Tiesioginių derybų su L. Želigovskiu idėją daktaro K. Griniaus vyriausybė atmetė – norėjo kalbėti tik su Lenkijos vyriausybe tarpininkaujant tuomet neseniai įsikūrusiai Tautų Sąjungai.
Derybos prasidėjo 1921 metų pavasarį ir truko iki Kalėdų. Buvo du etapai – Briuselyje ir Ženevoje. Abu raundai baigėsi nuliniu rezultatu, nes šalys negalėjo rasti jokio bendro sutarimo. Iš Varšuvos atvykusi delegacija lietuviams iš karto pareiškė, kad turi derėtis tiesiogiai su L. Želigovskiu, nes Vidurio Lietuva – atskira nuo Lenkijos teritorija, valstybė, kuri turi savo vadovą, kariuomenę, administraciją, herbą, vėliavą, o jie tik – kaip tarpininkai tarp Lietuvos ir Vidurio Lietuvos.
Daktaro Algimanto Kasparavičiaus teigimu, tarpukario Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras (dešinėje – Romoje, susitikimo su Benitu Musoliniu metu 1927-ųjų rudenį) prie derybų stalo nedvejodamas naudodavosi savo charizma. LYA nuotr.
– Manyčiau, tai buvo vienos įdomiausių derybų to meto istorijoje, nors ir nedavė praktiškai jokio rezultato.
Jau į opoziciją nuėjęs buvęs premjeras A. Voldemaras ir buvęs prezidentas Antanas Smetona tuometinei vyriausybei siūlė pabandyti derėtis su L. Želigovskiu. Jų logika buvo tokia: Lenkija nepripažino esanti konflikto šalis ir užėmė tarpininko poziciją, Tautų Sąjunga taip pat tarpininkai, tai kas išeina? Atvyko delegacija ir iš esmės kalbėjosi tik su tarpininkais, o kita šalis – L. Želigovskis – iš viso nebuvo kviestas į derybas, nes dėl to protestavo Lietuva.
Lenkija, be abejonės, buvo konflikto dalis, nes L. Želigovskis buvo ginkluotas jos ginklais, jo kariuomenėje buvo lenkų reguliarios kariuomenės daliniai – formaliai paskelbę maištą, bet tai buvo žaidimas. O tuometė Lietuvos vyriausybė nerado drąsos pradėti su juo tiesiogines derybas. Tikėdama, kad tarptautinės organizacijos, matydamos akivaizdžią neteisybę Lietuvos atžvilgiu, palaikys jos interesus ir stebuklingu būdu privers Lenkiją atitraukti L. Želigovskio dalinius iš pietryčių Lietuvos ir Vilniaus. Šis įsitikinimas absoliučiai nepasiteisino. Ir kadangi Lietuvos vyriausybė derybas su L. Želigovskiu iš principo atmetė, viskas baigėsi tuo, kad 1922 metų pavasarį Lenkijos vyriausybė, susitarusi su L. Želigovskiu, panaikino Vidurio Lietuvą ir tą teritoriją aneksavo – įjungė į Lenkijos sudėtį.
Vilnius tapo eiliniu Lenkijos provincijos miestu, o pietryčių Lietuva – eiline jos teritorija. Derėtis nebeliko galimybių. Be to, didžiosios valstybės, matydamos, kaip pakrypo reikalai, dar metus palaukė ir 1923-iųjų pavasarį rytinę Lenkijos sieną, kuri iki tol egzistavo tik kaip demarkacinė linija, nustatyta paliaubų metu, pripažino oficialia, teisėta Lenkijos rytine siena.
Taip Lietuva juridiškai ir politiškai pralaimėjo Vilniaus krašto bylą. Prapylė „sausai“ ir totaliai. Manyčiau, žymia dalimi dėl pasirinktos klaidingos, neadekvačios pagal situaciją diplomatinės taktikos ir silpnų derybininkų.
Vilniaus krašto inkorporavimo į Lenkiją šventė, 1922 metai.
– Derybų delegacijos pirmininkas buvo premjeras Ernestas Galvanauskas. Delegacijai taip pat priklausė Mykolas Sleževičius, Šimšonas Rozenbaumas, visa eilė kitų žymių asmenų. Bet tarp jų nebuvo aiškios vienybės. Didelė dalis derybininkų nebuvo patenkinti E. Galvanausko veikla. Laikė jį nepakankamai ryžtingu, netgi bailiu žmogumi, nesugebančiu derybų metu ryžtingai ir įtikinamai kalbėti, gerai argumentuoti – politiniais, juridiniais, istoriniais, ekonominiais argumentais ginti Lietuvos bylą.
Ypač delegacijos vadovo silpnumas išryškėjo prie apvalaus stalo. Delegacijos nariai ėmė pastebėti, jog prireikus kalbėti delegacijos vardu, pirmininkas sutrikdavo. M. Sleževičius viename laiške į Kauną rašė, esą E. Galvanauskui dreba rankos, jis išbąla, stringa žodžiai. Kai reikėjo pagrįsti, kodėl Vilnius yra Lietuva, o ne Lenkija, jis negalėjo išsamiai išdėstyti argumentų…
E. Galvanauskui net buvo įduoti paruoštukai, ką sakyti vienu ar kitu klausimu. Bet M. Sleževičius keikėsi ir išgyveno, kad delegacijos pirmininkas net perskaityti jų deramai, išraiškingai nesugebėjo – lapelis krito iš rankų. Tad ir kiti delegacijos nariai jautė diskomfortą, netvirtumą, pralaimėjimą…
Aišku, tai – detalės. Derybos buvo pralaimėtos ne dėl to, kad E. Galvanauskas stokojo drąsos, retorikos, nebuvo iškalbus ar neraiškiai perskaitė Lietuvos pusės argumentaciją. Manau, kad tam buvo platesnių priežasčių. Bet emociškai, psichologiškai tokia padėtis neigiamai veikė Lietuvos derybininkų delegaciją.
Todėl kai formuojama diplomatinė delegacija deryboms – ypač tokiais valstybei gyvybiškai svarbiais strateginiais klausimais, vyriausybės visada privalo labai gerai ir tiksliai parinkti žmones. Kad jie būtų ne tik vienos ar kitos partijos atstovai, bet ir pajėgūs kalbėti užsienio kalbomis, aiškiai, drąsiai, logiškai artikuliuoti, kad įtikintų prieš jį sėdinčius tarpininkus ir oponentus. Jeigu to nėra, pati delegacija pradeda jausti savo silpnumą. Nesugebi išdėstyti argumentų – pozicija silpnėja: tavimi nepasitiki saviškiai, tavo silpnumą labai ryškiai mato oponentai, tarpininkai, ir atsiduri prastesnėje padėtyje nei priešininkas.
– Pavyzdingu blizgesiu, kur delegacijai pavyko labai efektingai pasiekti rezultatą, pasižymėjo 1927 metų rugsėjo 27 dieną pasirašytas konkordatas tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto.
Derybos su Vatikanu vyko apie penkerius metus – su pertrūkiais, vangios. Derybininkai keitėsi. Iki pat 1927-ųjų rudens šalių santykių taip ir nepavyko sureguliuoti. Pagrindinė priežastis turbūt buvo ta, kad 1925 metais Lenkija su Šventuoju Sostu pasirašė konkordatą ir pagal jį Vilnius ir pietrytinė Lietuva tapo Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Lietuva buvo tuo nepatenkinta. Derybos visiškai nutrūko, kilo skandalas. Lietuva Vatikano pasiuntinį Lietuvoje paskelbė persona non grata. Skandalas buvo europinio masto.
Nuo 1925-ųjų vasaros iki 1926 metų pabaigos Lietuvos ir Vatikano politiniai, diplomatiniai santykiai buvo visiškoje pelkėje. Situacija radikaliai pasikeitė po 1926 metų perversmo, kai į valdžią atėjo tautininkai.
A. Voldemaras, A. Smetona – abu buvo, sakykime, „vėsūs“ krikščionys, bet gerai išmanė tarptautinę teisę ir gerai suvokė Vatikano politinį, diplomatinį svorį Europoje, šių santykių svarbą Lietuvai. 1927 metų rudenį premjeras ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras vyko su vizitu į Romą. Jis susitiko su Italijos duče Benitu Musoliniu. Po kelių dienų su delegacija atvyko pas šventąjį tėvą Pijų XI.
Diplomatinės audiencijos metu A. Voldemaras iškėlė idėją pasirašyti Lietuvos ir Vatikano konkordatą. Popiežius buvo modernus, šiuolaikiškas žmogus ir sutiko su siūlymu. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Gasparis su A. Voldemaru per dvi su puse dienos parengė konkordato tekstą.
– A. Voldemaras turėjo savų privalumų. Jis laisvai kalbėjo prancūziškai, itališkai, skaitė ir kalbėjo lotyniškai – kalbinių barjerų nebuvo. Teisine prasme bent jau teoriškai buvo pasirengęs. Jis buvo suktas, egoistas, bet mokėjo prisitaikyti prie oponento. Sakė komplimentus, gyrė priešininkus siekdamas savo interesų, kad gautų, ko nori.
Per tas dvi dienas jis pradėjo derybas ir dėl kardinolo skyrimo Lietuvai. Paskutinį lietuvių kilmės, iš Lietuvos kilusį kardinolą, kuris skirtas Lietuvai, Šventasis Sostas buvo skyręs tik XVI amžiuje! Antruoju tapo Vincentas Sladkevičius – 1988 metais. Tarpukariu Šventasis tėvas būtų skyręs kardinolą, bet paaiškėjo, kad lietuvių tarpusavio pavydas buvo didesnis negu valstybiniai interesai. Deja, Lietuvoje taip buvo ir yra. Manau, kad tai – politinės kultūros reikalas.
Kai A. Voldemaras išsiuntė telegramą į Kauną vyskupams, atsakymo iš jų negavo. Bet vyskupai nusiuntė telegramą Vatikano valstybės sekretoriui P. Gaspariui, kad Lietuvai dar per anksti turėti kardinolą. Tad šis klausimas atkrito.
Tuo laiku Lietuvoje po perversmo tarp tautininkų ir krikščionių demokratų, kuriuos palaikė Katalikų bažnyčia, jau buvo įsiplieskęs karas. Krikščionys demokratai išėjo iš Vyriausybės, tautininkai jų žmones pradėjo išstumti iš departamentų, ministerijų, mokyklų direktorių postų ir panašiai. Susiklostė taip, kad krikdemai penkerius metus derėjosi su Vatikanu ir galiausiai derybos baigėsi skandalu, o čia nuvažiavo tautininkai ir per nepilnas tris dienas viską susitarė. Ir dar idėjiniai oponentai parveš kardinolą! Lietuvos visuomenės simpatijos būtų ne didžiausios, įtakingiausios partijos, o tautininkų pusėje. Tad ir nusiuntė telegramą.
Vatikane buvo tik pasirašytas konkordatas, kuris taip pat – laimėjimas. Tekstas gana profesionalus, nuoseklus, dalykiškas. A. Voldemaras su P. Gaspariu pačiame tekste rado formuluotę pasakyti, kad jeigu ateityje tarptautinė organizacija arba didžiosios valstybės pakeis savo nusistatymą dėl Vilniaus krašto juridinės priklausomybės, Šventasis Sostas jį taip pat priims. Buvo palikta landa Lietuvai. Tad Lietuvos derybų istorijoje tarpukariu yra buvę ir tamsių dalykų, ir šviesių laimėjimų.
Lietuvos pasiuntinys Vokietijai Kazys Škirpa pasirašo Klaipėdos perdavimo Vokietijai aktą. Sėdi: Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas. 1939-ųjų kovo 23 diena. LCVA nuotrauka
– Kai jau turėjome ultimatumą, ne. Tačiau Lietuva bandė kažkiek derėtis.
Pirmiausia buvo 1938 metų kovo 17-osios Lenkijos ultimatumas (reikalaujantis užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai – aut. pastaba). Ten vietos deryboms nepalikta – buvo nurodyta data, iki kada ultimatumas turi būti priimtas. Jei ne, Lenkija tą užtikrins kitomis priemonėmis.
Skambėjo gana grėsmingai, ir tuometė Lietuvos vyriausybė ir A. Smetona nebuvo linkę išbandyti, kas tai būtų. Visi suprato. Tuo labiau kad lenkai ir pademonstravo – prie sienos sutraukė papildomus karinius dalinius. Visa Lietuvos kariuomenė tuo metu buvo apie 18 000–20 000 žmonių, o lenkų – 360 000. Karo rezultatas buvo aiškus.
Antrasis ultimatumas buvo žodinis, pasakytas 1939 metų kovo 20 dieną. Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, grįždamas iš Romos, nusprendė užsukti į Berlyną ir atnaujinti diplomatinius santykius. Sumažinti didžiulę įtampą, tvyrojusią Klaipėdos krašte nuo 1938 metų lapkričio pabaigos. Krašto nacifikuoti vokiečiai de facto nebepakluso Lietuvos valdžiai – lietuviškas suverenitetas Klaipėdos krašte buvo labiau teorinis nei praktinis. Bandant tartis su vokiečiais tiek per Vokietijos pasiuntinybę Kaune, tiek per Lietuvos pasiuntinį Berlyne Kazį Škirpą, nepavyko. Vokiečiai į derybas nesileido, ignoravo Lietuvą.
J. Urbšį pas Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą fon Ribentropą atlydėjo K. Škirpa. Pagal tuomet egzistavusią ir iki šiol tebeveikiančią nerašytą diplomatinę praktiką, atvykus užsienio reikalų ministrui pas kitą ministrą, jį lydi toje šalyje dirbantis ambasadorius, pasiuntinys. Koks buvo K. Škirpos nustebimas, kai jo pas J. fon Ribentropą neįleido. Tai buvo akibrokštas ir blogas ženklas.
Skaičiau J. Urbšio pro memoria, kurią parašė iš karto išėjęs po susitikimo. Ji niūri. Kaip rašo J. Urbšys, J. fon Ribentropas jį pasitiko žuvies akimis – šaltomis kaip ledas. Kalbėjo jis vienas ir įsiterpti leido tik pabaigoje. Buvo pareikšta, kad Reichas negali toliau kęsti tokio Lietuvos žeminimo, kokį patiria Reicho žmonės, vokiečiai, gyvenantys Klaipėdos krašte, fiureris ir jis asmeniškai. Ypač po to, kai Vokietija sustiprėjo ir į jos sudėtį įsiliejo Austrija, beveik visa Čekoslovakija.
Iš tokios situacijos jis matė dvi išeitis. Arba tuoj pat Lietuvos užsienio reikalų ministras pasirašo dokumentą, arba ryt poryt šį klausimą spręs Vokietijos ginkluotosios pajėgos. Bet jeigu vokiečių generolai pradės žygiuoti į Klaipėdos kraštą, tai niekas Vokietijoje negalės pasakyti, kur jie sustos.
Buvo labai aiškiai pasakyta, kas lauktų. Vienintelis dalykas, ką pavyko J. Urbšiui išsiderėti, – kad neturi įgaliojimų pasirašyti Berlyne dokumentus. Net jeigu pasirašytų, tarptautinės teisės požiūriu dokumentas būtų niekinis.
J. Urbšiui buvo skirtas lėktuvas, kuriuo turėjo ir grįžti po nustatyto laiko su pasirašyta sutartimi arba prasidės karinė operacija. Štai ir visos derybos.
Derybos praktiškai nevyko ir 1940 metų birželio 14–15 dienomis. 14-osios vakare, 10 valandą, Viačeslavas Molotovas įteikė ultimatumą. Laiko buvo duota iki 9 valandos ryto – iš viso vienuolika valandų. Arba priimti ultimatumą, arba Raudonoji armija vis tiek pradės žygiuoti.
Žinome, kas įvyko tą naktį. Paskutiniame posėdyje prezidento poziciją, kad reikia bent simboliškai pasipriešinti ir Vyriausybei vykti į politinę emigraciją, kad būtų viešai pasauliui ir rusams deklaruotas protestas, palaikė tik du ministrai iš devynių. Prieš buvo ir tuometinis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, buvęs vadas Stasys Raštikis. Protesto vardan A. Smetona išvyko. Jokių derybų nebebuvo.
