-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar jiedu jau antrus metus dirba laikinaisiais globėjais, o išgirstos vaikų patirtys pravirkdo net ir visko mačiusius suaugusiuosius.
Panevėžio rajone gyvenanti Laura Čekanauskienė prisipažįsta, kad ir kaip keistai tai skambėtų, apie globą ar įsivaikinimą galvojusi nuo mažų dienų.
Net tėvų nuolat prašydavusi važiuoti aplankyti vaikų globos namuose augančių mažylių.
Apie troškimą globoti likimo nuskriaustus vaikus Laura iš karto įspėjo ir savo vyrą, vos tik jiedu susipažino.
„Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiau tokį šauksmą. Maniau, kad taip jaučiuosi dėl to didžiulio noro tapti mama. Tačiau net ir susilaukus savų atžalų, tas noras globoti be tėvų likusius vaikus niekur nedingo“, – pasakoja panevėžietė.
Susilaukusi antrojo sūnelio, Laura nusprendė savotiškai ruoštis savo svajonei.
Didžiojoje Britanijoje, kur tuo metu gyveno jos šeima, taip pat labai trūko laikinųjų globėjų. Be to, jiems nebuvo keliami itin dideli reikalavimai – galėjo gyventi kad ir nuomojamame bute.
Su ligų puokšte gimęs sūnelis pakoregavo planus – teko ne tik stabdyti socialinio darbo studijas ir kuriam laikui atidėti planus.
„Kai grįžome gyventi į Lietuvą, netikėtai mirė tėtis. Po jo mirties atėjo suvokimas, kad mes labai daug atidėliojame. Gyvenimas toks trumpas, galime nesuspėti daug ką įgyvendinti“, – svarsto L. Čekanauskienė.
Laikinosios globėjos veikla labai neapibrėžta. Jau ketvirtas mėnuo, kai Lauros šeimoje nėra nė vieno globojamo mažylio, nors pernai, be savo dviejų sūnelių, rūpinosi dar trimis, tarp kurių buvo ir kūdikis.
„Dabar savotiška pauzė, kai neturime globojamo vaiko. Sesuo man vis bando surasti darbą, bet nežinau, ar kokiame kitame darbe taip galėčiau save realizuoti, kaip būdama laikinąja globėja. Man tai ne darbas, o gyvenimo būdas“, – pasakoja L. Čekanauskienė.
Nors kuriam laikui šeimos namai ištuštėjo, vaikų klegesys nenurimsta.
Pirmame namo aukšte įsikūrusi Lauros mama dalį savo kambarių užleidusi nuo karo pabėgusiai ukrainiečių šeimai.
O kieme vaikams pilna veiklos. Specialiai dėl mažųjų šeima įsigijo ponį, augina balandžius, kalakutus, triušius. Bet ne dėl maisto, o kad patiems būtų miela ir gražu.
L. Čekanauskienė džiaugiasi, kad ją labai palaiko sutuoktinis. Neretai nutinka, kad šeimoje gimus vaikui su negalia vyrai palūžta.
Tačiau jų jaunylio liga tik dar labiau suartino.
„Kai specialistai, atvykę patikrinti, kokios sąlygos mūsų šeimoje globoti vaikus, sutuoktinio paklausė, kaip jis pasiruošęs tokiam darbui, jis atsakė, kad svarbiausia, jog žmona būtų laiminga. Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra be galo geras vyras, tėtis, žmogus“, – džiaugiasi L. Čekanauskienė.
Kaip paskirstyti kiekvienam vaikui laiką ir dėmesį, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas, anot Lauros Čekanauskienės, vieno recepto nėra. Vėtrės Antanavičiūtės nuotrauka.
O palaikymo, padrąsinimo, patikinimo, kad viskas bus gerai, labai prireikia globojant vaikučius, kurių patirtis būna nevaikiška.
Anot Lauros, vaikai į globėjų rankas patenka po didelių lūžių ir išgyvenimų, kai specialistams nebepakanka pastangų gelbėti į priklausomybių liūną įgrimzdusius tėvus.
Vaikai skirtingai išgyvena šią traumą: vieni būna labai baikštūs, nerimastingi, kiti visai atsiriboja ar net vengia bendrauti, dar kiti nė per žingsnį nepaleidžia naujosios mamos.
„Kartais ir mes, suaugusieji, sutrinkame, nežinome, ką daryti su užklupusiais jausmais. Tai ką ir kalbėti apie vaikus. Dažnai jie bijo parodyti, ką jaučia, net atsiklausia, ar gali verkti, nes labai liūdna. Visuomet kalbu, kad emocijos yra normalu: mylėti, liūdėti, džiaugtis. Mažais žingsneliais, bet šie vaikai po truputį „atšyla“, – pasakojo L. Čekanauskienė.
Labiausiai ją, kaip mamą, sujaudino globojamo kūdikio jausmai. Pirmomis savaitėmis mažylis nė neverkė, buvo visiškai apatiškas jį supančiai aplinkai. Tačiau pajutęs, kad jo poreikiai yra patenkinami, ėmė vis drąsiau rodyti emocijas.
„Kai nuolat nešioji, glaudi prie krūtinės, reaguoji į kiekvieną kniurktelėjimą, kūdikis pradeda atsiskleisti, pajaučia, kad yra svarbus, kad kažkam rūpi. Nors jis dar labai mažytis, bet tai jau suvokia. Globėjai padaro tą darbą, kurio nepadarė tikroji mama – atnešioja vaikelį ant savo rankų. Mažam žmogučiui tos motiniškos šilumos be galo reikia, deja, jos negalima prikaupti ateičiai“, – kalba laikinoji globėja.
Nors kūdikis „suvalgo“ beveik visą mamos laiką ir dėmesį, pačios Lauros vaikai be galo džiaugėsi jo atsiradimu namuose – čia vėl skambėjo mamos dainuojamos lopšinės.
Taip sutapo, kad atsiradus kūdikiui į šeimą atėjo ir dar du vaikai.
„Be galo prisirišau prie šio mažylio. Kai mums reikėjo atsisveikinti, verkiau ne savu balsu. Ryšys buvo toks stiprus, kad atrodė, jog atiduodu savo vaiką. Negalėjau palūžti, nes namuose augo dar du globojami vaikučiai“, – pasakoja L. Čekanauskienė.
„Kai gimus jaunėliui išgirdome nieko gero nežadančias diagnozes, pačiai teko nueiti nelengvą saviugdos kelią. Noriu tikėti, kad ir mano globojami vaikai supras, kad jų gyvenimo raktas – tik pačių rankose.“
L. Čekanauskienė
Nors rekomenduojama, kad laikinai globai priimami vaikai būtų ne vyresni nei vyriausias biologinis vaikas, į L. Čekanauskienės šeimą atkeliavo ir paauglys. Iš pradžių Laura su vyru nerimavo, ar pavyks su juo rasti kalbą, bet greitai suprato, kad baimės visiškai nepagrįstos.
Dvylikametis tiesiog gėrė visas gyvenimiškas tiesas. Jam be galo trūko vyriško autoriteto, todėl labai prisirišo prie Lauros vyro. Net ir palikęs šeimos namus pasveikina jį su Tėvo diena.
„Visi vaikai nori būti geri, bet kai kurios programos jau būna įrašytos jauno žmogučio pasąmonėje. Dvylikametis vis kartojo, kad mokytis net neverta stengtis, nes gaus pašalpą ir nereikės dirbti. Mes visuomet akcentavome, kad galime rinktis – viskas priklauso tik nuo norų ir pastangų. Ir tai davė vaisių – vaikinas ėmė nešti vis geresnius pažymius“, – sako Laura.
Rūpintis vaikais, atstumtais savų tėvų, nėra lengva.
Visgi matant, kiek daug džiaugsmo jiems suteikia iš pažiūros kasdieninės smulkmenos, globėjos darbas įgauna visai kitą prasmę.
Patekę į Lauros šeimą, kai kurie vaikai pirmą kartą savo gyvenime apsilankė kirpykloje ar parduotuvės kabinoje matavosi būtent jiems tinkančius drabužius. O džiaugsmas, kai klasės draugai atėjo į gimtadienį ar Kalėdų Senelis jiems paliko dovanų, buvo neišmatuojamas.
„Mūsų globojamas paauglys pirmą kartą šventė savo gimtadienį. Labai bijojo, kad niekas neateis, bet pasveikino beveik visi draugai. Tai smulkmenos mums, bet vaikams tokie dalykai nutiko pirmą kartą gyvenime“, – kalbėjo panevėžietė.
Kita vertus, nors šie vaikai dar daug ko nėra matę ir išbandę, tačiau kartu subrendę ne pagal metus.
Pavyzdžiui, devynmetės didžiausias rūpestis buvo, ar jai atsidūrus pas globėjus kas nors aplankys neseniai mirusios močiutės kapą. Močiutė jai atstojo ir mamą, ir tėtį.
Kaip laikinoji globėja, L. Čekanauskienė turi ne tik rūpintis be gimdytojų likusiais vaikais, bet ir bendrauti su jų tėvais.
Ji pastebi, kad mamos negali pasirūpinti savo atžalomis, jei pačios neturėjo šeimos pamato ir tinkamo pavyzdžio. Laura net buvo pradėjusi žiūrėti „TV pagalbos“ laidas, kad suprastų, kaip tokie žmonės gyvena.
„Būdavo, grįžtu iš pasimatymo su biologine vaiko mama ir ašaros pačios byra. Bet jeigu tokia šeima turi bent kiek motyvacijos, vilties tikrai yra, nes padeda didžiulis ratas įvairiausių specialistų. Deja, dažniausiai tos pagalbos nenorima priimti. Gerai, kad bent į mane nežiūri kaip į priešą ar žmogų, kuris nori atimti jų vaiką. Ir pati kartais tokius tėvus pabaru, nes labai daug girdžiu nerealių pažadų savo vaikams. Deja, tie pažadai ir lieka pažadais. O vaikai be galo laukia, svajoja apie gyvenimą savo šeimoje“, – pasakojo L. Čekanauskienė.
Kaip paskirstyti kiekvienam vaikui laiką ir dėmesį, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas,
anot Lauros Čekanauskienės, vieno recepto nėra. Vakario Bitino nuotrauka
Kaip paskirstyti kiekvienam vaikui laiką ir dėmesį, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas, anot L. Čekanauskienės, recepto nėra.
Bent jau iki šiol vaikai tarpusavyje dėl tėvų dėmesio nekonkuravo. Bet ir pati Laura su vyru daug kalbasi su sūnumis, atsiklausia, ar jie sutinka, kad šeima ir toliau liktų laikinaisiais globėjais.
„Nė karto iš savo biologinių vaikų nesulaukėme „ne“. Kai ateina nauji vaikai į šeimą, stengiamės iš savųjų neatimti to vakarinio ritualo – vienas vakaras būna tėčio, kitas mamos, nors kartais tenka „skolinti“, bet visuomet vaikams aiškinu, kodėl dabar manęs kitiems vaikams reikia labiau“, – kalbėjo L. Čekanauskienė.
Ji įsitikinusi, kad tokia patirtis ir jos biologiniams vaikams duoda didžiules vertybines pamokas. Laura pamena, jog buvo nemažai žmonių, bandžiusių šeimą atkalbėti, gąsdinusių, ką jie darantys, juk globojami vaikai išmokys keiktis ar blogai elgtis ir jų atžalas.
Pasak globėjos, tų vaikų gyvenimo istorijos baisesnės, nei galima įsivaizduoti, tad jie išties labai daug keikiasi.
„Buvo, kad ir maniškiai mokykloje savo praturtėjusį žodyną demonstruoti pradėjo. Bet nereikia to išsigąsti. Nuo noro keiktis nepabėgsime, bet galima rasti būdų, kaip vaikus kontroliuoti. Tikiu, kad savo bendraamžių būryje jie ir toliau vartoja keiksmažodžius, tačiau prie suaugusiųjų jau moka susivaldyti“, – pasakojo laikinoji globėja.
Visi vaikai, atkeliavę į Čekanauskų šeimą, tampa jos dalimi. Kad ir kas būtų, vaikai yra patys geriausi suaugusiųjų mokytojai.
„Kai gimus jaunėliui išgirdome nieko gero nežadančias diagnozes, pačiai teko nueiti nelengvą saviugdos kelią. Ir dabar dažniau verkiu ne dėl to, kad blogai ar sunku, o iš džiaugsmo. Pradėjusi dirbti laikinąja globėja pamačiau, kiek daug gerų žmonių aplinkui. Noriu tikėti, kad ir mano globojami vaikai kažkada supras, jog galima gyventi kitaip, kad jų gyvenimo raktas – tik pačių rankose“, – sakė L. Čekanauskienė.
