-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tai įvyko pirmos pandemijos pradžioje, kai ligos požymiai prasidėjo nuo labai aukštos temperatūros. Paskui buvo visi tie žinomi uoslės ir skonio praradimai. Kai, rodės, imu sveikti, atkritau ir uždegimas perėjo į plaučius. Tada jau gelbėjo ligoninė, reanimacija ir kvėpavimo aparatai“, – itin sunkų laiką mena Aurelijus.
Laimė, anuomet viskas baigėsi gerai ir 44-erių vyras grįžo namo. Bet sveikata dar ilgus mėnesius nebuvo gera: kamavo koordinacijos sutrikimai, pablogėjo atmintis.
Tokios būsenos A. Sabaliauskas nusprendė atidėti ir didžiausią savo pomėgį – piešimą.
„Labai bijojau, kad bus sunkoka perteikti realistiškus vaizdus ant popieriaus lapo“, – sako kaip portretistas pagarsėjęs panevėžietis.
Laikui bėgant, sveikata gerėjo ir Aurelijaus meniniai įgūdžiai grįžo į savo vėžes.
„Apie šią ligą galėčiau pasakyti, jog tai žmonijos išbandymas. Vien jau bendravimo ir supratimo atžvilgiu. Ji labiau palaužia dvasiškai nei fiziškai”, – įsitikinęs koronaviruso išbandymą atlaikęs panevėžietis.
Atsigavęs Aurelijus ėmė dar daugiau miklinti rankas ir savo taiklią akį kurdamas žmonių atvaizdus popieriuje, šaržus, karikatūras. Ir jo pastangos nenuėjo veltui – dailininkas ėmė piešti dar geriau nei anksčiau, tuo stebindamas aplinkinius.
Tiesa, pastarieji jau seniai negali abejingai stebėti, kaip A. Sabaliauskas į pasaulį paleidžia vis naujus piešinius. Mat šis vyras turi negalią, kuri visiškai sveikam žmogui atrodytų rimta kliūtis.
„Pažįstamiems, draugams sakau: kai išeisiu į pensiją, jei bus sunku su kasdienine duona, mane pieštukas visad gelbės.“
A. Sabaliauskas.
A. Sabaliauskas gimė turėdamas retą apsigimimą, vadinamą ektrodaktiliją – bedelnystę. Tai yra įgimtas plaštakos nesuaugimas, kai žmogui trūksta vidurinių rankų pirštų, o likę šoniniai – suaugę.
Vadinamasis krabo žnyplių sindromas Aurelijaus šeimoje eina iš kartos į kartą. Šį sutrikimą turėjo menui neabejingas dėdė, o prieš ketverius metus paveldėjo gimusi Aurelijaus dukrelė Rusnė.
Tėčio numylėtinė dabar gyvena atskirai su mama, bet jau dabar mergaitė taip pat visus žavi savo ankstyvu potraukiu menui ir estetikai.
A. Sabaliauskas save irgi prisimena piešiantį nuo vaikystės. Pieštukais jis slapta ant piešimo sąsiuvinio lapų perkeldavo animacinių filmukų, veiksmo filmų herojus.
Tik netikėtas emocijų proveržis dėl dvejetuko trečioje klasėje atskleidė šią vaiko paslaptį.
„Dar ir dabar pamenu, kaip tada supykau ant mokytojos. Kai ji per pertrauką išėjo iš klasės, paėmiau ir nupiešiau jos portretą, palikau ant mokytojos stalo“, – mielo keršto aktą už blogą pažymį prisimena pašnekovas.
Mokytoja buvo sužavėta klasės staigmena ir susidomėjo, kas tai padarė. Aurelijaus prisipažinimas buvo startas drąsiau parodyti savo talentą.
Aurelijaus piešiniai itin skirdavosi nuo bendraamžių darbų. Kaimynus jaunasis menininkas stebindavo įdomia kūryba ant asfalto. Didžiulius darbus kaimynai apžiūrėdavo net užlipę ant daugiabučio namo stogo.
A. Sabaliauskas sėkmingai baigė Panevėžio dailės mokyklą ir svajojo apie dailininko profesiją.
„Esu grynas panevėžietis, gimiau ir augau šiame mieste. Labai myliu Panevėžį. Mano vaikystė išties buvo nuostabi, lyginant su šiuolaikiniu jaunimu. Kiek išgyventa ir pajausta kiemo dvasioje su draugais, gamtos iškylos, savadarbiai žaislai ir nutrūktgalviški nuotykiai iki vėlumų. Dėkoju tėvams, kad dėka jų gyvenu, kvėpuoju ir stebinu savo talentu, dalinuosi optimizmu su kitais“, – apie metus vaikystės mieste pasakoja Aurelijus.
Deja, suaugus lengvo ir džiaugsmingo gyvenimo drugeliai kažkur išskraido. Nebuvo viskas rožėmis klota ir šio vyro kelyje, perlipus pilnametystę.
Po mokyklos jaunuolis kibo į darbus. Pasikinkęs šiuolaikines technologijas kaip dizaineris jis plušėjo reklamos agentūrose, spaustuvėse, redakcijose. Keletą metų šis profesionalas maketavo ir „Sekundės“ laikraštį.
Planai apie savo šeimą, įsipareigojimai, darbas privertė Aurelijų keletui metų pamiršti pieštukus. Tačiau vieną dieną jie vėl ėmė šauktis šeimininko.
„Prieš šešerius metus susipažinau su dukrelės Rusnės mama ir persikėliau į Panemunėlį Rokiškio rajone. Čia ilgai nebuvo darbo, tad atsidaviau piešimui“, – pasakoja A. Sabaliauskas.
Apie asmeninio gyvenimo peripetijas ir praeityje likusias dramas jis linkęs patylėti. Tačiau šiandien džiaugiasi ne tik Rusne, bet ir penkiolikmečiu sūnumi Kajumi iš pirmos santuokos.
A. Sabaliauską jo kūrybos gerbėjai tiesiog lepina. Įkėlęs savo darbus į internetą, dailininkas sulaukė didelio dėmesio ir užsakymų. Panevėžietis gauna kvietimų dalyvauti šventėse, renginiuose.
„Jaunystėje buvo mintis atidaryti savo darbų parodą, bet mano užimtumas, mokslas, dar ir sukurta šeima tą svajonę kuriam laikui užgesino. Dabar vėl vis ateina tokia mintis, bet norisi savo kūrybą paįvairinti kitu, kažkokiu įdomiu, moderniu menu“, – prisipažįsta Aurelijus.
Iki šiol jis daugiausia piešė portretus.
„Labai mėgstu viską perteikti kuo detaliau, nes tai ir kantrybės reikalas, ir visiškas atsitraukimas nuo kasdieninės rutinos. Piešdamas veidus, labai jaučiu jų nuotaiką, gal dėl to dažnai tenka girdėti klausimus, kaip pavyksta perteikti gyvą žvilgsnį ar šypseną. Tai ne vien technikos dalykas – jau puikiai moku modeliuoti pieštuku veido formas, bet kartu tai ir kompozicinis šešėlių darbas, kiekviena linija nupiešiama vis kitaip“, – pasakoja A. Sabaliauskas.
Neretai jis sulaukia ir klausimų, kaip galima piešti be pirštų. Tačiau Aurelijui tai taip natūralu, kaip sveikam žmogui.
„Matau aplinkinių natūralų nustebimą ir nieko čia nėra blogo. Aš pats nepastebiu savo negalios, nebent kartais primena itin stipri kitų reakcija. Netgi jei būtų didi medicinos pažanga, suteikianti galimybę turėti visus pirštus, atsisakyčiau. Man būtų labai sunku persiorientuoti iš naujo“, – prisipažįsta dailininkas.
Tad sunkiausia, anot jo, mene, kaip ir kitiems, jam ne techninės galimybės, o dvasinės. Aurelijaus taip pat neaplenkia „išsikvėpimo“ dienos, kai paprasčiausiai nieko nebesinori. Bet ir tokiomis akimirkomis, anot jo, užsakytą portretą galima nupiešti tinkamai. Pieštukai ir rankos padaro savo darbą.
A. Sabaliauskas džiaugiasi profesionalių menininkų pagyrimais. Tačiau dabar kūrybai viso savo laiko atiduoti vėl nebeturi galimybės.
Aurelijus grįžo į Panevėžį ir įsidarbino spaustuvėje. Čia gavo maketuotojo vietą ir jau spėjo nupiešti visų kolegų portretus.
„Pažįstamiems, draugams sakau: kai išeisiu į pensiją, jei bus sunku su kasdiene duona, mane pieštukas visad gelbės. Kitokios veiklos, be kūrybos ir būtent piešimo, nelabai įsivaizduoju“, – sako A. Sabaliauskas.
Jis tiki, kad iš meno šiais laikais galima prisidurti finansiškai, kai tokios plačios reklamos galimybės internete. Žmonės mielai dovanoms renkasi paveikslus ir autorinę kūrybą.
„Piešiu ne tik portretus, bet ir karikatūras. Tai leidžia sulaukti daugiau užsakymų ir pasirinkti juos pagal geresnę kainą. Su tokiais darbais man lengviau dalyvauti ir renginiuose, vestuvėse. Bet pastarieji užsakymai dabar nebedažni, juos praretino pandemija. O ir tokia naujovė dar nėra labai paplitusi Lietuvoje“, – aiškina savamokslis dailininkas.
Dar vienas Aurelijaus pomėgis tarp meno ir kompiuterijos – 3D spausdiniai. Tokiu būdu jis kuria unikalius šviestuvus, puodelius, vazas ir kitus suvenyrus bei namų dekoro detales.
„Mano planai yra integruotis į užsienio meną, iškelti ten savo parodas. O didžiausia svajonė, kad mano įdirbis atneštų didesnį pelną – pagelbėtų vėžiu sergantiems vaikams“, – turi viziją Aurelijus.
Panevėžietis labai myli vaikus, tai, anot jo, šio pasaulio grožis. Jis džiaugiasi, kad šiuo metu su juo vėl gyvena vyresnysis sūnus. Tačiau apgailestauja dėl dukrelės, kurios auginti negali.
„Gyvenimo paieškos atradimo ir praradimo keliais man buvo labai įvairios. Tiek džiaugsmo, tiek ir skausmo daug patirta. Bet šiandien mano širdis nėra tokia liūdna, vien jau sūnaus grįžimas pas mane suteikė daugiau džiaugsmo. Save kreipiu į meną ir nepaleidžiu optimizmo. Bėgant laikui ir tikint, manau, svajonės visada pildosi“, – optimizmo niekada nepraranda Aurelijus.
