Penkerius metus Anglijoje gyvenęs panevėžietis tatuiruočių meistras Žydrūnas Vainauskas stebisi, kodėl kiti emigrantai taip džiaugiasi gyvendami svetimoje šalyje ir smerkia savo gimtinę. Jis pats jau metai kuriasi Lietuvoje ir geresnio laiko jo gyvenime dar nebuvo.
Gruodžio 31 dieną per patį vidurnaktį Panevėžio Laisvės aikštėje 2018 metų pasitikti susirinkę žmonės buvo nustebinti netikėto vaizdo. Griaudint fejerverkams miesto gatvėmis lėtai riedėjo automobilis, o nuo jo stogo į dangų kilo įspūdingi fejerverkai.
Tokį netradicinį būdą atšvęsti Naujuosius pasirinko buvęs emigrantas Žydrūnas Vainauskas. 26 -erių panevėžietis ant savo penktos kartos „Volkswagen Golf“ stogo sumontavo tris fejerverkų dėžes, iš kurių buvo iššauta kone keturi šimtai šūvių.
„Man Naujieji metai visuomet reiškė daug fejerverkų. Tiesiog pagalvojau, kad paprastai juos leisti darosi nuobodu – uždegi, išgeri šampano ir viskas. O aš visuomet mėgstu pasilinksminti kiek kitaip. Tad pagalvojau, kodėl gi nepaleidus fejerverkų nuo važiuojančio automobilio stogo? Kiek teko domėtis, to dar niekas nebuvo daręs, bent jau Lietuvoje. Pats pasirengimas truko gana neilgai – per vieną dieną buvo sukonstruota platforma, kurią tiesiog reikėjo pritvirtinti ant stogo. Susiradau žmonių, kurie galėtų pafilmuoti, lydėdami mane iš priekio ir iš galo tam, kad neįsiterptų joks automobilis ir jam nekiltų pavojus. Iš anksto numačiau maršrutą ir suskaičiavau laiką, kiek truktų mano važiavimas“, – „Sekundei“ pasakojo Ž. Vainauskas.
Pasak jo, svarbiausia buvo, kad originalios pramogos nesikirstų su įstatymais ir nesukaltų pavojaus. Tokių signalų praėjus dviem savaitėms po pasirodymo nesulaukė.
Tačiau jo akcija Panevėžyje sulaukė daug dėmesio. Todėl galima sakyti, kad vaikinas triukšmingai pasveikino savo miestą, į kurį prieš metus grįžo po penkerių metų emigracijos.
Diplomas mamai ir į Angliją
Žydrūnas gimė ir užaugo Pasvalyje. Septyniolikos jis atvyko į Panevėžį mokytis profesinėje mokykloje. Bet išleistuvių dieną gautą staliaus diplomą nunešė mamai ir su draugais patraukė tiesiai į Angliją.
Tatuiruoti žmones Žydrūnas pradėjo nuo keturiolikos metų.
„Paskutinę mokslų savaitę iš Anglijos grįžo mano draugas. Mes rašinėjomės internetu, jis man ir sako: „Žydrūnai, varom kartu į Angliją. O aš, idėjos žmogus, ir sutikau. Pasiėmiau diplomą, nuvežiau ji mamai, išgėrėm šampano, nes kažkaip baigiau mokyklą, ir tą patį vakarą sėdom į automobilį…“ – savarankiško gyvenimo pradžią prisiminė spontaniškumo nestokojantis vaikinas.
Tačiau išvažiavus į užsienį, rožėmis kelio lietuviui niekas neklojo. Emigracijoje jis pajuto, kas yra tikras darbas. Žydrūnas blaškėsi iš vienos vietos į kitą ir vis ieškojo geresnės. Tačiau per trejus metus pakeitęs daugybę darbų turtų nesusikrovė.
„Dažniausiai žmonės yra darbinami per agentūras. Nepradirbus tame pačiame darbe bent 3 mėnesius, labai sunku pasirašyt darbo sutartį su pačia įmone. O įdarbinimo agentūros – ne perliukai. Jos būna pasirašiusios sutartis su keliomis įmonėmis, kurioms siunčia savo klientus. Tad tą pačią savaitę gali būti pradirbęs ir keliose skirtingose vietose po daugybę valandų, po dieninės pamainos gali būti siunčiamas iš karto į naktinę. Žmonės priversti šokinėti pagal agentūros dūdelę, nes jei atsisakai, savaitę tavęs nekviečia į darbą. Tai reiškia savaitė be atlyginimo. Ne visur taip, bet dauguma agentūrų elgiasi šitaip“, – apie savo patirtį pasakojo Ž. Vainauskas.
Emigracija nelepina
Tačiau ne tik agentūros, pasak pašnekovo, fabrikuose emigrantus vaiko. Pajutę valdžią dar smarkiau juos muštruoja karjeros laiptais kiek aukščiau palypėję tautiečiai.
Be to, emigrantų duona dažnai tampa ne tokia saldi kaip vietinių ir dėl didelių Anglijos mokesčių. Be būsto nuomos, tenka brangiai mokėti už automobilio draudimą, kainuoja kelių mokesčiai ir maistas, Žydrūno teigimu, pigus tik pats prasčiausias.
„Už mažutėlaitį kambarėlį name, kur glaudžiasi dar kelios šeimos, prašoma 400 svarų per mėnesį. 100 svarų per mėnesį atitenka automobilio draudimui. Ir valgyti belieka tik pačius prasčiausius bei pigiausius maisto produktus“, – teigė vaikinas.
Jis pats prisipažįsta iš prigimties nepajėgiantis savęs riboti minimaliausiais poreikiais. Todėl, kaip pridera lietuvių emigrantui, nusipirko BMW, kurį kas mėnesį drausdavo 200 svarų įmoka. Taigi su tokiais norais teko ieškotis ir didesnių pajamų šaltinių.
Tatuiruotas keturiolikmetis
Tad Ž. Vainauskas Londone įkūrė savo tatuiruočių studiją. Šį amatą vaikinui teko prisiminti dar iš paauglystės laikų.
„Tatuiruotės į mano gyvenimą atėjo, kai buvau dar keturiolikos. Tai labai įdomi istorija. Kartą draugas parodė naują tatuiruotę, padarytą jo tėvo sukonstruota mašinėle. Iki tol tokių dalykų gyvai iš arti net nebuvau matęs. Taigi piešinio ant savo kūno įsinorėjau ir aš – zyziau savo draugo kelis mėnesius mane ištatuiruoti, bet jis neturėjo laiko ir vieną dieną atnešęs man tą aparatą pasiūlė pačiam susibadyti“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.
Dabar pripažintam tatuiruočių meistrui paskolinta mašinėlė ir pirmieji bandymai ja pasinaudoti kelia juoką. Aparatas net nebuvo elektrinis – jį tekdavo užsukti sraigtu, kaip kokį senovinį žaislą, kol mechanizmas veikdavo, paauglys skubėdavo juo kurti piešinį.
Pirmasis Žydrūno darbas buvo ant jo kūno įrėžtas spygliuotas burbulas su užrašu „blogis“. Tuomet tarp kitų draugų pašnekovas atrodė labai kietas.
„Apie tokio darbo kokybę ir saugumą nėra net ko kalbėti. Tačiau tada tai buvo kažkas tokio – susirenki draugus, kaip į vakarėlį, ir badaisi. Paskui tik mamos paklausi, ar galima tatuiruotis, kai nebėra prasmės to prašyti“, – juokėsi Ž. Vainauskas.
Tatuiruotė ant liežuvio
Netrukus jaunasis meistras sulaukė ir „klientų“, jais tapo vaikino draugai. Toks užsiėmimas ilgai netruko, bet pirmieji užsakovai pas Žydrūnas grįžta ir dabar. Smarkiai patobulėjusio autoriaus prašoma ištaisyti kadaise išbraižytus kreivus kryžiukus ir burbuliukus.
Žinomas meistras labai bijo adatų ir skausmo.
Rimčiau tatuiruotėmis vaikinas ėmė domėtis studijų metais Panevėžyje. Nusipirkęs geresnį aparatą šį darbą jis bandė pusantrų metų. O profesionalumo lygį pasiekė Londone, kai atidarė savo studiją.
Čia daugiausia teko puošti užsieniečius. Lygindamas juos su lietuviais vaikinas teigė, kad tautiečiai šioje srityje originalesni, meniškesni ir reiklesni.
Ž. Vainauskas jokių dailės mokslų nebaigė, bet piešti mėgo nuo vaikystės. Jam artimiausias realistinis stilius. O keisčiausia vieta, kurioje teko daryti tatuiruotę, buvo liežuvis. Tačiau tokioje vietoje, kaip ir ant delnų, pirštų ar pėdų, rašalas ilgai nesilaiko ir tatuiruotė netenka grožio.
„Aš manau, kad ateis toks metas ir Lietuvoje, kai rasti žmogų be tatuiruočių bus sunku. Ši mada dabar labai populiari. Anglijoje jau kelis dešimtmečius tokia banga neatslūgsta, ten tatuiruoti vaikšto net ir seneliai“, – apie savo amato perspektyvas kalbėjo panevėžietis.
Su visa manta namo
Londone verslą su menu pradėjusiam Žydrūnui sekėsi gana neblogai. Nors studijos nuoma atsieidavo nepigiai, klientų užtekdavo. Tačiau lietuvį nuolat kamavo gimtinės ilgesys.
„Visada norėjau grįžti į Lietuvą, visada apie tai svajojau. Studija Londone klestėjo, turėjau klientų, uždirbdavau, bet kai auga pajamos, auga ir poreikiai. Reikėjo didesnio namo, geresnio automobilio. Tobulėjant norėjosi ir geresnės tatuiravimo įrangos, nes tai man daugiau pomėgis nei darbas. Aš niekad nemokėjau taupyt ir dabar nemoku. Bet per dvejus metus viską susipirkęs ryžausi grįžti namo“, – sakė Ž. Vainauskas.
Taip su 2 tūkst. eurų santaupomis ir dideliu bagažu tatuiruotėms reikalingų įrankių ir kitų daiktų lietuvis parsigabeno į Panevėžį. Jį čia savo studijoje priglaudė viename tatuiruočių meistrų sambūryje sutiktas kolega.
„Labai bijojau, kad man gali nesisekti Lietuvoje: nieko nebepažinojau, draugai buvo išsilakstę, daug kas pasikeitę, niekas manęs, kaip tatuiruočių meistro, nežinojo. Siunčiau savo gyvenimo aprašymus net dėl valdiškų darbų, kad nelikčiau be nieko. Bet to neprireikė, nes gavau vietą vienoje Panevėžio studijų, kuri gyvuoja jau 18 metų, ir taip klientai ėmė mane atrasti iš naujo“, – pasakojo pašnekovas.
Daug idėjų
Tokia sėkmė Lietuvoje buvo tikra laimė emigrantui. Ir nors metų Anglijoje vaikinas nenurašo, o tik vadina gera patirtimi, dabar jis tvirtina, jog gyvenimo Lietuvoje neiškeistų į nieką.
„Per vienerius metus padariau daugiau nei per penkerius Anglijoje. Iš prigimties esu labai aktyvus ir užsidegantis netikėčiausiomis idėjomis, projektais, bet sąlygų mano veiklumui nebuvo“, – tvirtino Žydrūnas.
Ir per tą laiką jis ne tik keturis šimtus fejerverkų Naujųjų metų naktį paleido į orą. Tatuiruočių meistras aktyviai dalyvavo savo amato stovyklose, susibūrimuose. Aktyvus jaunuolis įgijo motociklininko pažymėjimą ir motociklu nukeliavo iki Olandijos bei Anglijos.
„Galiu prisipažinti, kad gyvendamas užsienyje nė karto nebuvau išsiruošęs į kelionę. Tam trūko laiko. Kad turėtum pinigų, Anglijoje reikia dirbti. Jei lietuviai tiek dirbtų savo šalyje, gyventų tikrai gerai. Taip plušėdami emigracijoje jie tik sportui laiko ir teranda“, – savo nuomonę dėstė panevėžietis.
Jo įsitikinimu, iš Lietuvos išvykę žmonės dabar taip dergia savo gimtinę tik todėl, kad, kaip ir jis pats, nė nebandė čia ko nors pradėti.
„Dabar galvoju, kodėl emigrantai taip keikia Lietuvą. Man čia viskas atrodo gerai, nepažįstu nė vieno draugo, kuris uždirbtų mažiau nei 800 eurų. Tai nėra blogi pinigai. Tačiau kiek veiklos – savas kraštas, sava šeima ir giminės, o anglai – nacionalistai. Tikriausiai viskas įvyko todėl, kad emigravo jauni žmonės. Iš karto po mokyklų jie bėgo į užsienį nė nepabandę įsitvirtinti savo valstybėje. Gyvenant su tėvais nėra poreikio per daug rūpintis savo ateitimi, o kai stoji ant kojų, imi ieškoti greičiausio ir lengviausio varianto“, – kalbėjo Ž. Vainauskas.
Ž. Vainauskas įsitikinęs, kad kada nors Lietuvoje neturinčių tatuiruočių gyventojų bus mažuma.
Geriausia, anot jo, laikytis stabilumo ir laukti – rezultatas vis tiek ateis. Nors pašnekovas juokiasi, kad ši savybė jam mažiausiai būdinga. Tačiau grįžęs namo jis iš paskutiniųjų stengiasi laikytis savo plano. Pavasarį vaikinas žada atidaryti savo tatuiruočių studiją ir kuo daugiau lankyti savo pomėgiui skirtus mokymus, susibūrimus.
Istorija ant rankos
Visą šį kelią į supratimą, kaip reikia gyventi, meistras įgavo per kelerius gana nelengvus metus. Tačiau ir gražiausiais metais pamiršti viso to jaunuoliui neleis jo paties kūnas.
Netatuiruotas tik Žydrūno veidas, delnai, pėdos ir kaklas. Viename konkurse jis netgi laimėjo labiausiai išpiešto kūno nominaciją. Dabar baigiami tatuiruoti paskutiniai tušti panevėžiečio nugaros odos lopinėliai. O kairę ranką dengia tatuiruotė ant tatuiruotės.
„Šita ranka man – kaip juodraštis. Čia yra pirmosios mano tatuiruotės, čia išbandau naujus dažus, naują įrangą. Vienas meistras pasiūlė šią vietą sutvarkyti, tačiau aš kategoriškai atsisakiau – tai yra visa mano istorija“, – šypsosi Ž. Vainauskas ir atskleidža paslaptį, kad pats labai bijo adatų ir į jas medicinos įstaigose negali net žiūrėti.