Prieš keletą metų pasirodė debiutinė jos knyga, dabar dienos šviesą išvydusi antroji tarsi tęsia moterų (išsi)kalbėjimo temą.
Man norėjosi pakalbėti apie moteris. 2017 metais išėjusioje pirmoje mano knygoje apie dvi kalbančias moteris „Aš tau sakau“ susirašinėja draugės. Viena gyvena Čikagoje, kita – Lietuvoje. Ta tema – moterų išsikalbėjimas – buvo man labai aktuali ir rašant antrąją knygą.
Prisiminkime, kokiomis sąlygomis ją rašiau. Mus uždarė dėl pandemijos ir tada labai pasikeitė mūsų gyvenimas.
Sėdėjome namuose, darbo vieta persikėlė į namus, kartu buvo visa šeima. Staiga dingo tas išsiskirstymas į įvairias vietas, visi buvo kartu.
Kaip jaučiasi, žmonės kartais išsisako feisbuke, kituose socialiniuose tinkluose, vieni labiau atvirai, kiti mažiau. Aš knygą rašiau, kai žmonės jau pradėjo pavargti nuo tokios gyvenimo situacijos.
Be galimybės išeiti, be galimybės susitikti, be galimybės bendrauti gyvai. Norėjau net sukviesti tas moteris, kurios namuose su vaikais, su paaugliais, suburti jas.
Norėjau parašyti knygą apie moteris, kurios galėtų išsikalbėti.
Mes pačios nusprendžiame, ką galime visuomenei pasakyti, o ką gėda prisipažinti. Kiekvienam vis kitaip, nes vienas bijo pasakyti, kad valgo vakarais, kitas – apie savo elgesį. Tas atvirumas mane labai įkvepia, nes aš irgi nesu atvira, kalbėdama apie savo gyvenimą.
Maniau, kad knygoje „Tiesiog atsitiko“ moterys bus trys, tačiau pradėjus rašyti, net ir publikaciją, nebūtinai romaną, idėja kartais keičiasi. Net nežinai, kaip viskas baigsis.
Taip ir mano knygoje – atėjo ketvirta moteris. Ir visos su skirtingais likimais.
Norėjosi parodyti, kokie skirtingi jų likimai ir kaip skirtingai mes galime nugyventi gyvenimus. Taigi, dvi moterys gyvena Lietuvoje, dvi – Čikagoje, o skaitytojai ras, kas jiems artimiau.
Aš nesu profesionali rašytoja. Galiu rašyti tik prieš darbą ryte arba vakare. Kai manęs klausia, kaip rašau, galiu atsakyti, kad turiu atlikti ir visus buities darbus, ir nueiti į darbą, bet vis tiek skiriu laiko rašymui. Savaitgalį vėl tas pats – ir buities rutina, ir noras susitikti su draugais, bet vis tiek yra laikas rašyti.
Dirbu gyvybės draudimo kompanijoje, važiuoju pas klientus į namus, taigi, iki pandemijos rašydavau per pertraukėles kavinėse.
Vėliau, jau per pandemiją, tiesiog išsitraukdavau kompiuterį automobilyje ir rašydavau. Neturiu tokio komforto, kad galėčiau rašyti visą savaitę. Rašau tada, kai ištraukiu laiko iš gyvenimo rutinos.
Nežinau, kaip aš rašyčiau, jei gyvenčiau Lietuvoje. Šią vasarą bus 17 metų, kai gyvenu užsienyje. Per tą laiką buvau kokius keturis kartus sugrįžusi ir kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad Lietuva eina vis gražyn. Gal to nesimato, kai čia gyveni nuolat.
Jūs labai gerai pastebėjote, kad mano tikslas savo knygose papasakoti, kaip mes, imigrantai, gyvename, nesvarbu, kur begyventume.
Yra tokių pačių imigracijos detalių ir JAV, ir Airijoje, ir Anglijoje, ir Ispanijoje, nes visur esi toli nuo artimųjų, privalai išmokti gyventi tos šalies gyvenimą.
Todėl pirmos knygos tikslas buvo papasakoti savo artimiesiems, savo tėvams, kaip mes jaučiamės išvažiavę. Kaip mes gyvename, mylėdami dvi šalis. Nes mes negalėtume gyventi šalyje jos nemylėdami, tai būtų savęs neigimas.
Antroje knygoje irgi norėjau papasakoti apie tą pasikeitusį gyvenimą, nes kita būtis, kita santvarka, kitas veikimas, kita kalba iš tiesų mus sulaužo atvažiavus į svetimą šalį.
Mes turime pradėti dirbti kitus darbus. Tiesą pasakius, kas sugrįžta į Lietuvą, irgi dažniausiai nedirba to, ką dirbo užsienyje.
Dažnai atvykus į kitą šalį sudūžta ir šeimos, neatlaikiusios tų pokyčių.
Lietuvoje man atrodė, kad ištekėsiu vieną kartą ir gyvensiu ilgai ir laimingai, bet taip nenutiko. Tiesa, taip nenutiko ir Amerikoje.
Toje knygoje yra moterų, kurios tekėjo ne vieną kartą. Man buvo svarbu pasakyti, koks tų moterų pasaulis.
Imigrantų aplinkoje yra gal kiek kitaip. Mums svarbu užtikrinti finansinę gerovę savo šeimai. Todėl žmonės imasi įvairių darbų: statybų, senukų priežiūros, namų tvarkymo. Tai leidžia garantuoti didesnes finansines galimybes artimiesiems.
Mes labai ramiai sakome, kad Amerikoje gali būti kuo nori. Gali būti direktorius ir prezidentas. Jei tik gali, jei tik gebėjimai yra pakankami, gali būti kuo nori. Gali susikurti savo verslą, savo kompaniją. Tu gali daryti, ką nori.
Mes buvome ta ankstesnė karta, o mūsų vaikai JAV baigė aukštąjį mokslą, renkasi amerikietiškas profesijas, daro karjerą. Amerikoje ne tiek svarbu, ką baigei, o ar išvis baigei kokias studijas.
Čia didelė šalis, maža tikimybė, kad tave kas pažins, todėl darbdavys rinksis tave pagal tavo gebėjimus. Būni pasirinktas ne tiek pagal baigtą aukštąją mokyklą, bet pagal turimą patirtį ir gebėjimus.
Galiu kalbėti tik apie tai, ką pati žinau. Apie menininkus žinau mažiau, bet galiu pasakyti, kad yra Amerikoje garsių fotomenininkų, atvykusių iš Lietuvos. Jie leidžia fotoalbumus, rengia parodas.
Man čia atvykus padarė įspūdį, kad čia gali rasti viską, ką norėtum veikti. Šokti airiškus šokius, tapyti, studijuoti. Ir kainos labai priimtinos. O kokia plati renginių paletė! Gali visur dalyvauti, gali siekti žinių. O jei nori gauti atitinkamą darbą, reikia ir atitinkamų gebėjimų.
Viskas priklauso nuo žmogaus interesų. Vieniems reikia daugiau bendravimo su savo tautiečiais, lietuviško maisto, parduotuvių, renginių, kitiems – ne. Bet daugumos atvažiavusių į Čikagą lietuvių kelias prasideda nuo lietuvių bendruomenės. Priklauso nuo tavęs, ar tu leisi vaikus į lituanistinę mokyklą, ar norėsi bendrauti su lietuviais. Yra daug įvairių žmonių ir kiekvienas pats nusprendžia, kiek jis nori integruotis. Tas ryškiai jaučiama ir mano knygoje.
Gal aš gana inertiška, kad 12 metų dirbu tame pačiame darbe. Nors iš tiesų aš gana greitai ir ryžtingai priimu sprendimus.
Dabar, kai jau mano duktė užaugo ir gyvena atskirai, galiu vėl rinktis. Todėl, kaip ir mano knygos viršelio moteris, žiūriu į atspindį stiklinėje ir galvoju: ką dabar pasirinkus…
Komentarai
Kaip vadinasi vyras su chalatu? Boba.