Iš šešių gyvenimo dešimtmečių du atiduoti kūrybai. Šalia jos buvo ir pasaulis, regis, toks tolimas menui – tarnyba Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, kovos menai. Dažnai prieš vėją ėjęs V. Pečininas sako dabar besimokantis svarbiausio – mėgautis akimirka.
Pirmą kartą su fotografija susipažinau keturiolikos. Klasės draugas savo namuose parodė fotografijas, įvairią fotografavimo įrangą, aksesuarus ir, žinoma, fotoaparatą „Smena 8M“. Tuomet gavau savotišką šviesėjimo impulsą, pajutau, kad tai mano, kad turiu būti su fotografija.
Netgi medicina teigia, kad dvikovės sporto atstovai turi kūrybinės išraiškos potenciją. Dar būdamas 11 metų pradėjau lankyti bokso treniruotes, o nuo 20-ies susidomėjau karatė paslaptimis. Dabar su vaikais, jaunimu bei suaugusiaisiais dirbu karatė mokytoju ir treneriu.
Profesionaliai fotografija gyvenu nuo 1998 metų, kai pradėjau dalyvauti bendrose parodose ir rengti savo personalines parodas.
Esu tokioje savotiškoje sporto pedagogikos ir meno simbiozėje. Sparčiai besisukant gyvenimui, paprastą dieną manyje būna dešimtis persijungimų tarp mokytojo, trenerio ar meno kūrėjo.
Fotografija man padeda glaudžiai bendrauti su nusižiūrėtais objektais, pajusti gamtos, įvairių socialinių sluoksnių ar asmenybių vidinį pasaulį. Prisiliesti prie labai sakralinių vertybių ir būti svarbių įvykių dalyviu.
Man pačiam savotiškas apdovanojimas yra mano sukurtas fotografijų ciklas „Šventasis kelias“, skirtas Tėvo Stanislovo iškiliai asmenybei. Esu tikrai laimingas, kad turėjau galimybę būti labai arti šio nepaprasto žmogaus, bendrauti su juo ir jį įamžinti savo fotografijose. Tai kol kas svariausias mano apdovanojimas.
Rizika atsiranda tik tuomet, kai pats ją sukuri. Žmogus visada gauna tą, su kuo sutinka mintyse.
Atsidūręs ekstremaliose situacijose, visada teigiamai dėlioju mintis, formuoju pojūčius ir prognozuoju galutinį rezultatą. Tai padeda iš pavojingų akimirkų išeiti su pergale.
Kurdamas fotografijų ciklus „Trolių sielos ir sapnai“ ir „Amžinybės užrašai“, daug laiko vienas praleidau Norvegijos kalnuose. Vieną kartą pakilus iki 2900 metrų aukščio, staiga pradėjo gulti tirštas rūkas. Vaizdai akimirksniu tapo paslaptingi ir tinkami mano fotografavimo idėjai. Bet laiko visai nebuvo, atsirado realus pavojus. Mistika, bet garsiai paprašiau trolių 10 minučių pristabdyti tą rūko invaziją. Pavyko, spėjau padaryti unikalių fotoakimirkų ir, apgaubtas rūko glėbiu, ėmiau nusileisti nuo kalno. Pavėlavęs vos keletą minučių, galėjau tapti savo kuriamų amžinybės užrašų paskutiniu kūriniu.
Būnant kalnuose man savaime atkrenta visi mažareikšmiai dalykai, lieka tik tai, ką galima pavadinti esminiais, pamatiniais, amžinais. Čia nebėra vietos smulkmenoms, o protas ir jausmai susilieja ir tik vos vos juntamais prisilietimais sukuria regimybės užuominas. Man tai kūrybinė meditacija judesyje. Galbūt tą patį išgyveno ir Tolimųjų Rytų kaligrafijos meistrai. Švelni taupios linijos muzika baltoje švaraus lapo šviesoje – tai ir atsispindi mano sukurtame fotografijų cikle „Amžinybės užrašai“.
Aplink supantį pasaulį vertinu visų pirma kaip fotografas kūrėjas. Neįsivaizduoju savęs kur nors be fotoaparato. Kai žvelgiu į žmones ar gamtą, nuolat dėlioju galimas kompozicijas, apskaičiuoju geresnius rakursus. Galvoje visąlaik sukasi kūrybiniai sprendimai, paieškos ir klausimai, klausimai…
Visgi pastaruoju metu mokausi „Osim chaim“ (Izraelio gyventojų posakis) – mėgautis gyvenimu.
Labai svajojau nufotografuoti Jo Didenybę Tenzdiną Gjaco, XIV Dalai Lamą. Man pavyko ir artimiausiu metu visuomenė pamatys naują parodą „Deimantinis kelias – budizmas“.
Dabar ketinu užfiksuoti žmogaus sielos judesį. Ieškau savitos meno išraiškos formos ir tinkamo konteksto.
Kurdamas fotografijų ciklą „Skrendantis Panevėžys“, apibūdinau 60 metų vykstantį savo skrydį su miestu, virš miesto ir vardan miesto. Panevėžiui skiriu savo meilę, ištikimybę, pergales sporto, meno srityse ir visišką savęs atsidavimą. Vertinu ir gerbiu miestiečius, džiaugiuosi ir liūdžiu kartu, su visais mėgaujuosi miesto atsinaujinimu. Man patinka Panevėžys ir panevėžiečiai.
Metų panevėžiečiu buvau išrinktas už pilietines iniciatyvas skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje bei visoje Lietuvoje. Tuomet man tai buvo labai svarbu ir garbinga.
Dabar turiu naujų tikslų tiek sporte, tiek fotografijoje. Gyvenu čia ir dabar. Šiuo metu man svarbu mano auklėtiniai, gyvenimas be streso, dar neužbaigti ir nepradėti fotografijos ciklai.
Tėvai visada nori matyti vaikų gyvenimo kelią savaip. Teko daug kur su tėvais nesutikti, diskutuoti, bet daryti kaip norėjau pats. Mokslą ir profesiją pasirinkau tokią, kokią norėjau, pagal specialybę esu fizinio lavinimo mokytojas. Mama norėjo marčios pagal savo modelį. Išsirinkau visai priešingai. Reikia pripažinti, kad tėvų įtaką man buvo labai svari, nors dėl daug ko teko skelbti karo padėtį, kad pasiekčiau savo tikslus. Baigus aukštąjį mokslą tėvai pageidavo, kad parvažiuočiau į Panevėžį dirbti fizinio lavinimo mokytoju. O pasirinkau tarnybą VRM sistemoje.
Su metais dažnai klausiu savęs, koks mano gyvenimo kelias ir tikslas? Kokia mano paskirtis šioje Žemėje ?
Norisi visiškos laisvės jausmo, bet dažnai pasijuntu socialinės „matricos“ glėbyje, kai dažnai primetamos ne visai man priimtinos elgesio taisyklės. Netoleruoju, kai tariamų draugų, bičiulių žodžiai neatitinka jų veiksmų. Valstybės ar politikų teikiami situacijų dvejopi standartai verčia gilintis į sąžinės gelmes, kad išvengčiau nusivylimo.
Dažnai ieškau vienatvės. Patinka sportuoti, fotografuoti ir būti vienam gamtoje. Plaukiu vienas baidare ir su fotoaparatu Lietuvos upių vingiais. Aktyvus gyvenimas ir yra mano poilsis. Dar patinka būti vienam namuose ir žiūrėti filmus. Vertinu ramybę, vengiu žmonių triukšmo ir didelių susibūrimų.
Kasdien darau valandos meditacinius pratimus.
Tiesiog – „Osim chaim“.