Tomas Rudokas. Asmeninio archyvo nuotr.

52 Sekundės su kultūra. TOMAS RUDOKAS

Panevėžyje Tomo Rudoko vardas daugumai tikrai žinomas ar bent jau girdėtas.

Jis ir dailininkas, ir Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus bei „Galerijos XX“ vadovas, žymių K. Naruševičiui skirtų plenerų organizatorius bei puoselėtojas, Paįstrio J. Zikaro gimnazijos dailės mokytojas, neabejingas Panevėžio kultūrai įvairių ekspertų grupių narys, kurį laiką pirmininkavęs ir Panevėžio kultūros ir meno tarybai. Ir šį sąrašą dar galima būtų tęsti, bet T. Rudokas viską sutrumpina iki „ esu dailininkas – mokytojas arba mokytojas – dailininkas.“

Pirmiausia pasikalbėkime apie Tomą Rudoką – dailininką.

Mano mokslams turėjo įtakos brolis Girmantas. Kai 1986 m. baigiau J. Balčikonio vidurinę mokyklą, reikėjo galvoti, kur studijuoti. Traukė dailė ir istorija. Vilnius buvo gana tolimas, tad istorija atpuolė. O ir į Dailės akademiją dėl didžiulės konkurencijos įstoti nemačiau šansų. Šiaulių dailės fakultetas buvo alternatyvi dailininkų kalvė. Juolab kad ir brolis buvo ten mokslus baigęs. Taip prabėgo penkeri mokslo metai Šiauliuose, dar dveji metai kariuomenės. 1993 metais po studijų su šeima grįžom į Panevėžį. Daug apmąstymų nebuvo, pradėjau dirbti ir kokius porą metų išvis jokių menų nedariau. Gyvenom bendrabutyje, dirbtuvių neturėjom, aliejiniais dažais nepasitaškysi. Akrilo tais laikais išvis nebuvo. Pradėjau paišyt piešinius ant juodo popieriaus – tautine simbolika, ornamentika, baltiškais raštais. Toks periodas truko 10 metų. Po to gal nusibodo, o gal lioviausi dėl pasilpusių akių nuo to paišymo ant juodo popieriaus, gal dėl susidomėjimo mano akiratyje atsiradusiomis naujomis technikomis bei technologijomis. Latvijoje viename iš simpoziumų man parodė piešimo ant šilko techniką, užsikabinau. Lietuvoje dar niekas to nedarė, nebuvo nei priemonių, nei dirbančių. Tai, ką dariau ant popieriaus, galėjau daryti ant medžiagos. Pasikeitė koloritas, darbai pasidarė labai šviesūs. Apie dešimtmetį dirbau ant šilko, paskui ir tas nusibodo – patraukiau „prie akrilo“. Aliejinė tapyba ne man, o akrilas – dažas švarus, man tinka. Tai tokie „stambūs“ mano kūrybiniai etapai. O kas toks esu? Dabar išvis jokių ribų nebėra. Sunku atskirti, tapytojas, grafikas ar dar kas. Seniau reikėjo susirasti tarsi kažkokią savo nišą. O dabar skulptoriai tapo, grafikai skulptūras lieja. Labai pasikeitė ta „lentynėlių“ sistema.

Dailininko profesiją iš brolio nusižiūrėjai?

Manau, vaikystėje visi normalūs vaikai paišė ir paišo. Ypač mūsų vaikystėje, kai jokių „kompų“ nebuvo, jokių išmaniųjų, interneto. Televizorius rodydavo nespalvotai ir tik nuo šešių vakaro, pusė devynių buvo „labanakt vaikučiai“. O ir į mokyklą eidavome pirmadienį–šeštadienį. Laisvalaikiu papaišydavau. Nebuvau išskirtinis tame piešime. Jeigu kas prisimena, būdavo organizuojami didžiuliai piešimo ant asfalto konkursai, kai nuo dabartinio stadiono iki poliklinikos būdavo uždaryta gatvė ir visos mokyklos piešdavo, būdavo atrinkti kiek gabesni vaikai, duotos kelios temos. Kažkuriais metais esu trečią vietą savo amžiaus grupėje laimėjęs. Dar ir dabar turiu visą aplanką darželio laikų piešinių. Kai pasižiūriu, nematau juose kažko ypatingo ir kad tada jau būtų matęsi, jog būsiu menininkas. O ypač mėgdavau paišyti per matematikos, biologijos, chemijos pamokas sąsiuvinio gale. Ten būdavo „geriausi menai“. Per pamokas, kurių normaliai nesimokydavau, paišydavau. Visi mano piešiniai būdavo su riteriais, arkliukais, mūšiais, kryžiuočiais. Ypač kai jau brolis buvo išvažiavęs ir man vienam buvo likęs kambarys su tik man skirtu stalu. Tai ir paišydavau. Bet tik tai, kas patinka. Kas nepatinka, nei tuomet nepaišiau ir dabar nepaišau. Iki 7 klasės jokio rimtesnio ryšio su menu neturėjau, sportuodavom su „chebra“ kieme, buvo kitų reikalų. Vėliau, jau brolis buvo pabaigęs Dailės mokyklą Marijonų gatvėje, jau buvo studentas, tėvai mane įkalbino irgi lankyti Dailės mokyklą. Nesipriešinau, taip tuos ketverius metus ir praleidau joje.

Tomas Rudokas Asmeninio archyvo nuotr

Dabar ir pats esi mokytojas. Ar galėtum palyginti dailės pamokas dabar ir tuomet?

Jei palygintume Dailės mokyklą tada ir dabar, dabartinėje matau daug laisvės ir kūrybos. Mano laikais buvo labai aiškios programos, akademinis piešimas, natiurmortai. Diplominius rengėm iš visų mokomųjų dalykų, dabar jie daro vieną. Sakyčiau, man pasisekė – kai buvau paskutinėj Dailės mokyklos klasėje, mokytojauti atvažiavo skulptorius Alfridas Pajuodis, ką tik baigęs akademiją. Jis buvo mano mokytojas vienerius metus. Įnešė gaivaus vėjo į mūsų smegenis, parodė, kas yra avangardinis menas, nes juk pas mus buvo gan siauras tarybinių laikų suvokimas. Mūsų klasė tada padarė tokius baigiamuosius darbus! Šių dienų akimis žiūrint, gal juokingai atrodo, bet pagal tą laikmetį jie buvo ganėtinai moderniški. Pats kūriau minią iš skirtingo aukščio kaladėlių. Žinoma, užmesdavau akį ir į grįžusio brolio kūrybą, ką jie ten daro. Kartą per žiemos sesiją namuose jis kūrė medžio raižinį, tai stebėjau, kaip pagal Diurerį lentos raižomos.

O gal nuo paties žmogaus priklauso jo kūrybiškumas, ne tik nuo sistemos? Vienam užtenka mokėti kopijuoti, perpiešti, ką mato, o kitas nuolat alkanas žinių, domisi, stebi, bando?

Gal ir nuo žmogaus, gal nuo aplinkos – nežinau. Man tarsi savaime gyvenimas susidėstė į tam tikras lentynas: mokslai, menai. Grįžęs po studijų, stebėjau kultūrinį gyvenimą. Buvo daug kūrybingų, stiprių menininkų, kad ir grįžusių į Panevėžį mano brolio bendrakursių, kurie rengdavo parodas. Tai versdavo susimąstyti ir mane. Ne vienas mano bendramokslis dirba dailės mokytoju, bet po baigimo nėra paėmę teptuko į rankas. Gal nejaučia poreikio. Tai kiekvieno pasirinkimas. Man tai ir laisvalaikio praleidimo forma, hobis, o buvo laikas, kai dar galėdavai ir pinigų užsidirbti. Juk jeigu perka, esi priverstas daugiau dirbti. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau ir darbai gerėja.

Tomas Rudokas su žmona Diana Asmeninio archyvo nuotr.

Bet juk ir mokinys, kurio mokytojas pats yra kūrėjas, jaučiasi labiau motyvuotas, tvirtesnis. Ar ne?

Taip, mokiniui, kuriam rūpi daugiau, nei tik atsėdėti pamoką, tai svarbu. Mokytojas, kuris dalyvauja parodose ir kurį rodo per televiziją, apie kurį rašo laikraščiai, na taip… Šiais laikais, kai yra socialiniai tinklai, ta informacija labiau pasiekiama, bet dar prieš keletą metų būdavo tokių šūksnių: „Vau! Mokytojau, mes jus matėm per teliką!“

Svarbu ne tik tai, kiek pats esi aktyvus. Svarbu ir kiek esi kūrybingas su savo mokiniais. Tenka su dailės mokytojais pabendrauti, padiskutuoti mokymo programų klausimais. Galvoju, kad jeigu dirbama tik pagal programą, pamoka bus visiškai neįdomi. Neįsivaizduoju, kaip iš mokinio gali tikėtis rezultato pagal užduotą temą per keturiasdešimt pamokos minučių. O kitą pamoką jau reikia imtis kitos temos. Tokią užduotį gali užduoti tik toks, kuris pats nieko nėra piešęs. Mano mokiniai vieną piešinį piešia tris, keturias pamokas. Tada išeina rezultatas. Juk čia ne konvejeris.

Be to, darbas su mokiniais yra savotiški mainai – gaudamas gali ir pats didesnę grąžą atiduoti. O vaikai juk mato, jaučia, kad pats esi kūrybingas, nesi miegantis atlyginimo gavėjas. Vaikams sakau, kad mokykloje niekas iš jūsų menininkų nedaro ir nedarys, ypač turint vieną savaitinę dailės pamoką. Visų pirma, tai yra poilsis nuo matematikos, nuo fizikos, antra, tai kūrybiškumo, fantazijos lavinimas. Daugelis nesupranta, kad piešdamas gali ir pailsėti. Taip, iš vienos pusės tai yra darbas, bet iš kitos – poilsis.

O kodėl toje švietimo sistemoje reikia ir kūrybiškų dalykų?

Galbūt čia yra daug teorijų, bet kaip aš sakau – yra inžinierius ir yra kūrybiškas inžinierius. Kūrybiškumą ugdo dailė, muzika – tie neapčiuopiami dalykai. Jeigu inžinierius tėra sausas inžinierius, bando daryti kažkokią konstrukciją ir – bac! – kažkas nepavyksta, jis sėdi ir galvoja, kodėl bloga instrukcija. O tas, kuris turi fantazijos, visada sugalvos, kaip kažką pakeisti, kad veiktų. Techninio išsilavinimo žmogui dar niekada kūryba ir fantazija nepakenkė. Pažiūrėkime, kiek atradimų, kiek keistų, įdomių dalykų yra pasaulyje, kurie atsirado visai netyčia, dirbant ne „pagal instrukciją“. O turėdamas sąlytį su menu, nebūtinai turi būti kūrėjas, gali būti meno vartotojas. Nuėjus į galeriją, muziejų, žmogaus smegenys gauna informaciją, kuri iškils į paviršių gal tik po kelerių metų. Galbūt ją panaudos, o jei ne, bent smegenų veikla prasiplės. Kitu atveju gyvenimas primins tik voverytės bėgimą rate – darbas, namai, parduotuvė, namai, televizorius…

Tomas Rudokas Asmeninio archyvo nuotr.

Bet pasitaiko toks požiūris, kad tie veltėdžiai menininkai nieko nedirba, tik projektus rašo ir pinigus gauna.

Galėčiau paminėti ir dar vieną požiūrį, kad į pedagoginį stoja tie, kurie niekur kitur neįstoja, o gydytojai nieko nedirba, tik kyšius ima. Pagal tą logiką tą patį reiktų sakyti gal ir apie gaisrininkus, kad jei jis tą dieną gaisro negesino, jam algos mokėt nereikia. Bet juk aišku, kad požiūris priklauso nuo individo, kuris žiūri. Ir tokiam reiktų atsigręžt į save, ką jis pats nuveikė. Jeigu tas individas nieko negavo iš savo šeimos, o mokykloje teturėjo vieną savaitinę pamoką, kur geriausiu atveju jam mokytojas liepdavo paišyti natiurmortą su rože arba kokią sceną „patriotine“ tema, nieko keisto, kad jo ir požiūris toks. Iškart prieš akis iškyla Palangos gatvėse paveikslus siūlantys pardavėjai. Paveikslai, kur jūra, dvi pušelės, trys žuvėdros arba koks katiniukas gintarais apklijuotas – ir suprantama, ir nebrangu. Toks, pamatęs, kad paveikslai gali kainuoti ir kelis, ir keliasdešimt tūkstančių, stipriai pasipiktina: kas čia tie trys brūkšniai – ir aš taip galiu, net dar geriau.

Dailininko darbas nėra „gražių“ paveikslėlių paišymas. Tai jo vidinio pasaulio, jo pasaulėžiūros perteikimas ir tam tikra misija – transliuoji idėją, kad į parodą atėjęs žiūrovas pabandytų tą idėją išsiaiškinti, pritarti jai ar kaip tik paneigti. Bet dažnai būna taip: „aš čia nieko nesuprantu, vadinasi, nieko gero nėra“.

Tokiu atveju yra mažiausiai du keliai – klausti tos srities profesionalų, arba pačiam domėtis, skaityti, analizuoti informaciją. Pasinaudokim tavim, kaip profesionalu – papasakok plačiau apie savo kūrybą?

Ne man spręsti, kokio lygio mano kūryba. Tiesiog darau, kas man patinka. Galiu pasidžiaugti tam tikromis aplinkybėmis, nulėmusiomis mano kūrybinį aktyvumą. Dar vaikystėje mėgdavau piešti geometrines figūras: kvadratukai, trikampiukai, jų dėliojimas vienų ant kito, komponavimas tarpusavyje. Ilgą laiką man viduje kirbėjo, norėjosi aiškios linijinės, geometrinės, konstruktyvios tapybos. Ir taip nutiko, kad prieš keletą metų panevėžietis, meno projektų ir parodų kuratorius Albinas Vološkevičius pasiūlė tokią idėją – surengti mano ir mano žmonos Dianos parodą Vilniuje pagal jo inicijuotą projektą „Du pasauliai. Kuriančios poros“. Davė jis man drobių po pusantro metro ir sako – tu tik tapyk, tapyk, ką nori. Ilgai sukęs galvą, nusprendžiau, kad atėjo laikas tai ilgai nešiotai tapybinei svajonei išsipildyti. O antra, kūrybinį aktyvumą pakurstė, kaip keistai beskambėtų, karantinas, uždaręs daugumą įprastinių veiklų ir leidęs susikoncentruoti į kūrybą. Būdavau sau vienas galerijoje, tapydavau, pro didžiulius galerijos langus stebėdavau Laisvės aikštės renovaciją. O ten vėlgi plytelės, trinkelės…. vėl geometrija. O dar, išėjus vakare, apėjus teatro prieigas, šviečiant mėnuliui, labai įspūdingai atrodo pastatų siluetai.. Kaip tai pavadinti? Geometrinė tapyba, nors nesu tikras, ar tapyba pats tinkamiausias žodis. Nors čia ir ne piešimas. Paišau dažais – tai gal visgi tapyba?

Tomas Rudokas su anūkėle Adele. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas dar yra T. Rudoko gyvenime, be dailininko ir mokytojo?

Jeigu galima juokauti, tai pastaruoju metu egzistuoja toks visuotinis pomėgis gyvenime – kovidas. Esu atsilikęs, neturiu nei feisbuko, nei instagramo, nedalyvauju socialinių tinklų karštose diskusijose ir nesijaučiu kažką praradęs. O jei rimtai, tai jau kokie penkeri metai esu atradęs malonumą gaminti maistą. Aš labiau mėsaėdis, o mano žmona – žuvies mėgėja. Jeigu nenoriu mirt badu (juokauju), pradedu gaminti pats. Dar dirbu galerijoje, dar įvairius projektus kuruoju. Dar dirbu seneliu savo anūkei.