Panevėžiečiui Henrikui MAZŪRUI šįmet Tarptautinė mokytojų diena buvo ypatinga. Jis pateko tarp aštuonių šalies pedagogų, kuriems Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje premjerė Ingrida Šimonytė ir švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė įteikė Metų mokytojų apdovanojimus. Visgi pedagogika, nors ir neatsiejama bei organiška, tačiau tik viena iš gyvenimo dalių šio įdomaus, smalsaus ir kūrybingo, vieno žymiausių ekslibriso žanro grafikų, rašančio eiles ir savo namuose auginančio neįprasčiausius augalus žmogaus.
Kai yra tiek daug ir skirtingų jus dominančių gyvenimo sričių, net sudėtinga sudėlioti akcentus ant svarbiausiųjų. Kaip jūs save pristatytumėte?
Esu „nelaisvas“ menininkas, dirbantis taikomosios grafikos srityse (ekslibrisai, logotipai, heraldika). Daug laiko skiriu pedagoginiam darbui Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, kur vedu dailės ir architektūros, grafikos ir grafinio dizaino pamokas. Dar esu senelis, su kuriuo anūkams vis dar nenuobodu bendrauti.
Kas jums yra kultūra? Kokia kultūros forma jums artimiausia, labiausiai dominanti?
Kultūra – labai plati sąvoka. Mums, menininkams, labai svarbi emocinė kultūra tiek bendraujant,
tiek kuriant. Gal bus kiek ir paradoksalu, bet man artimiausia ir paslaptingiausia yra muzikinė
kultūra – nuo klasikos iki šiuolaikinių raiškos formų. Dar studijuodamas Kaune, lankiau kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Muzikinių trečiadienių paskaitas“. Gal neatsitiktinai ir mano žmona Laimutė yra muzikė. Taip pat, žinoma, artima dailė – sritis, kurioje esu, dirbu, kuriu ir vis dar esu jai ištikimas.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Būtų įdomu išgirsti jūsų Panevėžio kultūros lauko vertinimą. Ar matote šio krašto unikalumą, išskirtinumą? Ką jums reiškia būti kultūros žmogumi iš Panevėžio krašto?
Nesu tikras panevėžietis, mano gimtinė Ukmergė. Čia atvykau 1975 metais po studijų Kaune su paskyrimu dirbti Panevėžio prekybos valdybos reklamos biure dailininku dekoratoriumi. Iki tol į Panevėžį važiuodavau tik spektaklių žiūrėti. Juozas Miltinis ir jo teatras buvo pagrindinis traukos laukas. Tiek tą Panevėžį ir pažinojau – iš teatro.
Gyvendamas Kaune, dalyvaudavau, pavadinkim, klubinėje intelektualinėje veikloje. Galima sakyti, net pogrindinėje, ji nebuvo afišuojama. Susitikinėdavome kavinukėse, susirinkdavome vakarais, rengdavome visokius teminius vakarus. Atvykęs į Panevėžį, po truputį susipažinau ir su vietiniais kultūros žmonėmis. Turėjau polinkį rašyti, tad įsitraukiau į Panevėžio literatų būrelį su charizmatiška poete Elena Mezginaite. Įdomūs žmonės supo, smagu būdavo susitikti.
Dar lankiau Kazimiero Naruševičiaus dailės studiją, tai vėlgi buvo kultūrinė bendruomenė, su kuria buvo įdomu bendrauti, kartu rengti parodas. Dirbant reklamos biure, buvo toks bohemiškas periodas: bendraudavome su aktoriais, vykdavo ir poezijos skaitymai. Dar būdavo rengiamos kūrybinės stovyklos, kuriose paskaitas skaitydavo ir pats J. Miltinis, daug kitų intelektualių ir įdomių žmonių. Tą laiką prisimenu su malonumu. Sakyčiau, išgyvenome kultūrinį bendruomeniškumą.
Šiandien pasidarėme labiau individualistai, ne paskutinėje vietoje ir konkurencija. Žiūrint į dabartinę jaunimo raišką, panašu, kad jie susiskirstę, net nežinau, ar turi kokią nors klubinę kultūrinę veiklą.
Man regioninė kultūros reikšmė yra tiesiog duotybė, kurioje galima kurti, mylėti, gyventi.
Pakalbėkime apie jus – dailininką, menininką, kūrėją. Kokia jūsų istorija? Nuo kada prisimenate save su daile? Kas buvo, o gal tebėra jūsų mokytojai, įkvėpėjai, favoritai?
Mokiausi Ukmergės 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Įdomiausios ir paslaptingiausios man buvo piešimo mokytojo skulptoriaus Mykolo Striogos pamokos. Ypač tada, kai klasėje užtemdydavo langus ir žiūrėdami diafilmus nusikeldavome į tolimiausius laikus, atveriančius portretų, peizažų ir natiurmortų grožį. Sėkmingas man buvo ir pirmasis mokinių piešinių konkursas mamos darbovietėje – „Lelijos“ siuvimo fabrike. Nuo 1971-ųjų ketveri studijų metai puikiame Kauno taikomosios dailės technikume. Pasirinkau meninio apipavidalinimo specialybę. Turėjau nuostabių dėstytojų: Filomena Ušinskaitė, Sigitas Nenorta, Aldona Papartytė, Giedrė Gučaitė, Eugenija Lašienė, Anicetas Nemčinskas. Besimokydamas mėgstamų dalykų pas nuostabius dėstytojus, pajutau mokymosi ir buvimo tokioje išskirtinėje aplinkoje malonumą. Prisimenu, F. Ušinskaitė ateina į paskaitas tokia pasitempusi, baltais kailinukais, manieros tokios, lyg būtų iš Paryžiaus. Atnešdavo mums, studentams, visokių albumų pavartyti, buvo labai įdomi dėstytoja. A. Papartytė dėstė piešimą. Nežinau istorijos, kaip ji į tą dailę atėjo, bet buvo A. Smetonos laikų balerina. Stebėdavome jos laikyseną, kaip ji eina. Patikdavo dailės istorija, ypač A. Nemčinsko dailės istorijos paskaitos. Sakyčiau, mane mokė tokia senosios mokyklos „grietinėlė“, iš dėstytojų jautėme didžiulę toleranciją.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Koks jūsų laisvalaikis, hobiai, interesų laukas?
Parodos, koncertai, kelionės. Iš naujo atradau Latviją su tokia mums gimininga kultūra, net pradėjau mokytis latvių kalbos, turime įdomių draugų. Dažnai su žmona vykstame į Rygą pasiklausyti gerų koncertų ir pamatyti naujų parodų, šiaip paslampinėti, pasiklausyti latvių kalbos, išgerti kavos mėgstamoje kavinukėje. Mėgstu stebėti augalus. Esu nuo sėklos iki dvimetrinio augalo išauginęs kavamedį ir avokadą. Beje, kavamedis žydėdavo, labai kvepėdavo ir net sulaukdavome uogų. Šiuo metu auginu tamarindą. Buvusi mokinė atnešė man tokį į pupelę panašų vaisių. Įkišau tą sėklą į žemę. Jau dabar šis augalas užaugęs beveik keturiasdešimties centimetrų.
Kokias knygas skaitote, kokius filmus renkatės? Koks jūsų mėgstamas herojus, personažas, literatūrinis veikėjas?
Turiu mėgstamus rašytojus: Hermanas Hesė, Fiodoras Dostojevskis, Raineris Marija Rilkė. Žaviuosi Kauno tarpukario laikotarpiu, atrandu tokių dalykų, kurie nustebina, pavyzdžiui, kultūriniai kontrastai. Neseniai perskaičiau puikią monografiją apie architektą, dailininką, pedagogą, vieną moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje Vladimirą Dubeneckį. Kokių įdomių dalykų ten radau! Mane visada žavi Federiko Felinio filmų stilistika.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Negaliu nepaklausti apie mokytojo duoną. Ką jums reiškia būti mokytoju?
Mokytojo darbas yra pašaukimas, reikalaujantis daug kantrybės, išradingumo, meilės vaikams ir dalykui, kurio mokau. Mokant meno dalykų nėra monotonijos, kiekvieno žmogaus, mokinio kūrybingumo galimybės beribės, tereikia padėti jas atskleisti, sudominti, pasidalyti patirtimi. Tai visada kūrybinė improvizacija, kurios negalima numatyti iš anksto, ir dar emocija. Emocija – tikriausiai aukščiausias lygmuo, kada žmogus tau atsiveria. Mokydamas mokausi ir pats.
Nors mokytoju tapau, galima sakyti, atsitiktinai, visai netyčia. Dirbau prekybos valdyboje, dar darbavausi ir agrofirmoje – buvau ten dailininkas – kai kurios mano sukurtos dešrų etiketės dar ir šiandien lipdomos ant dešrų, ruošdavau ir stendus įvairioms parodoms, dirbau įvairius kitokius dailininko darbus. Nutiko tokia istorija, kad tuometis agrofirmos direktorius pasiūlė man, be pagrindinio darbo, eiti dirbti ir į mokyklą. Jo paties dukras mokykloje dailės mokė žmogus, visiškai nesusijęs su šia sritimi. Taip ir prasidėjo. Jau tris dešimtmečius esu mokytojas. Taip ir nežinau, kur baigiasi mokytojas, kur prasideda dailininkas. Viskas kažkaip persipina.
Nutilus sveikinimų fanfaroms, atslūgus jauduliui, gal galite pasidalyti, ką reiškia būti įvertintam už profesinę veiklą?
Man šis apdovanojimas – kaip malonus šilto vėjo gūsis, kuris greit praeina. Apdovanojimo sėkmė yra viso mūsų šaunaus kolektyvo rezultatas.
Esu įvairių mūsų šalies ir tarptautinių ekslibrisų, emblemų, grafinių miniatiūrų konkursų laureatas, medalininkas, diplomantas. 2006 metais apdovanotas Panevėžio rajono geriausio metų mokytojo diplomu.
Kiek galima ilgiau išlaikyti sveiką ir pozityvų požiūrį į gyvenimo iššūkius, dar gebėti nustebti ir pastebėti būties žaismą.