Be išankstinio plano fotografavęs miestą, F. Lusa ir jo žmona, grafinio dizaino kūrėja, Laura Klimaitė-Lusa nuotraukose įžvelgė įdomių detalių. Pastebėję potencialą jie išplėtė projektą į trijų vasarų darbą. Rezultatą dabar galima išvysti F. Luso knygoje „Triskart žaibo trenktas medis“.
Kol kas knyga platinama tik Lietuvoje, tačiau greitu metu miesto istoriją sekančių fotografijų albumą bus galima įsigyti ir kitose Europos šalyse.
Francesco: Projektą „Triskart žaibo trenktas medis“ („The Tree Which Has Been Struck 3 Times by Lightning“) pradėjau 2016 metais, kai pirmą kartą apsilankiau Panevėžyje kito kūrybinio projekto „Migruojantys paukščiai“ metu.
Pirmaisiais metais fotografuodamas Lietuvoje, pajutau malonų jausmą. Nustebino, kaip aš mačiau miestą ir kaip miestas reagavo į mane. Pajutau gerą ryšį. Kadangi pirmą kartą lankiausi Panevėžyje, jis man buvo labai šviežias, neįprastas, egzotiškas.
Pradėjęs fotografuoti, nežinojau, kad ši veikla pavirs į ilgalaikį projektą. Sukaupiau didelį archyvą, padariau apie 500 analoginių nuotraukų. Kiekvienais metais kryptis vis keitėsi. Pirmaisiais Panevėžyje fotografavau per daug negalvodamas, neieškodamas kažko konkretaus. Antraisiais metais pradėjau domėtis Panevėžio istorija, skaityti, bendravau su daugiau Lietuvos meno ir kultūros žmonių.
Francesco: Užaugau Italijoje, mačiau kitokią kultūrą, kitokį kraštovaizdį. Savo praktikoje daugiau fotografuodavau kraštovaizdžius, buvau dokumentikos fotografas, taigi Panevėžyje matau dalykus, kurie man atrodo neįprasti ar įdomūs. Vietiniai to net nepastebi, nes jiems tai kasdienybė. Taip pat Panevėžį mačiau per tą itališką mano gyvenimo patirčių prizmę, todėl žvilgsnis yra kitoks, nei šį miestą pamatytų lietuvis fotografas. Pastebiu dalykų, kurie kitiems neįdomūs, pavyzdžiui, ir sugedusių mašinų krūvoje galima pamatyti grožį.
Laura: Viskas prasidėjo nuo 2016-aisiais Panevėžyje vykusio projekto „Migruojantys paukščiai“. Pakviečiau Francesco dirbti kartu, kadangi jis mėgsta fotografuoti miestą. Francesco nepažinojo Lietuvos, jam tai buvo nauja kultūra, naujos vietos. Pastebėjome, kokios įdomios fotografijos, koks įdomus jo žvilgsnis. Francesco neturi jokių stereotipų apie Lietuvą, tiesiog ėjo ir fotografavo, kas jam atrodė įdomu.
Francesco: Galima sakyti, kad ne aš pasirinkau Panevėžį, o jis – mane (šypsosi). Geriausią įspūdį paliko sutikti žmonės. Su panevėžiečiais malonu bendrauti, iš karto pajutau stiprų ryšį. Lietuvoje sutikau daug žmonių ir supratau, jog jie yra labai panašūs į mane.
Francesco: Knyga nėra tik apie Panevėžį, kaip apie miestą. Tai nėra Panevėžio dokumentavimas. Nuotraukos darytos Panevėžyje ir per nuotraukas atskleidžiamos tam tikros Panevėžio istorijos, tačiau tai nėra dokumentika. Knygoje niekur nėra paminėtas Panevėžys, tačiau, aišku, jį pažįstantieji atpažintų vietas, kurios vaizduojamos nuotraukose.
Norėjau palikti labai atvirą idėją, kad tai galėtų būti bet koks Lietuvos miestas, netgi bet koks Latvijos ar Estijos miestas. Nuotraukose atspindima Lietuvos, bet taip pat ir jos kaimynių, istorija.
Panevėžyje ieškojau kažko, su kuo galėčiau susitapatinti. Nuotraukose nėra susitelkimo į tam tikrą temą. Fotografavau ir žmones, ir kraštovaizdžius, detales, pastatus. Tai yra subjektų miksas. Kūrinyje susipina daug temų – meniniai išgyvenimai, paauglystė, praeitis, kultūra.
Laura: Ši knyga yra vizualinė istorija, kuri buvo dėliota labai atsakingai, joje viskas apgalvota. Iš 500 analoginių nuotraukų Francesco turėjo sukurti darnią, įdomią istoriją. Knygoje jų daug. Aišku, tik Francesco jas visas mato ir visiškai supranta. Kiekvienas žiūrovas fotografijas matys savaip, bet atras kažką artimo ir savo.
Francesco: Buvo sudėtinga sudėti galutinį fotografijų eiliškumą knygoje, nes iš nuotraukų reikėjo sukurti vizualinį istorijos naratyvą. Ryškindamas nuotraukas visai netikėtai pastebėjau, kad kai kurios natūraliai tiko viena prie kitos, sutapo jų estetinės savybės – spalvos, šešėliai, formos. Tuomet supratau, kad tai turi būti sujungta.
Didžiausia darbo dalis buvo sukurti istoriją, iš nuotraukų sudėlioti savotišką eilėraštį. Svarbu išlaikyti dinamiką, suderinti, kad nuotraukų išdėstymas jaustųsi natūraliai, būtų patrauklus akiai.
Yra dalių, kur fotografijose jaučiamas įtemptumas, intensyvumas, bet yra ir atpalaiduojančių momentų. Spausdinant knygą buvo nuostabus jausmas pamatyti savo vaizduotės vaisių realybėje. Tai minčių ir idėjų tapimas realiu objektu.
Tyrinėjant Panevėžį įdomiausia buvo domėtis miesto istorija, sužinoti, kaip jis kūrėsi. Man viena įdomiausių – „Ekrano“ fabriko istorija, socialinis miesto kūrimasis, teatro svarba, bet taip pat labai sudomino gaujų istorijos. Sužinojus Lietuvos istoriją aš su ja susitapatinau.
Francesco: Lankydamasis Panevėžyje vietiniame alaus bare išgirdau istoriją apie šalia augantį medį, tris kartus trenktą žaibo ir taip įgavusį išskirtinių galių.
Panašią paralelę įžvelgiau ir Panevėžio istorijoje: miestas, turėjęs klestinčią industrinę praeitį, vėliau paklupdytas ekonominių ir socialinių krizių, šiandien žada perspektyvią ateitį. Tai tapo viso projekto ašimi.
„Pirmaisiais metais fotografuodamas Lietuvoje, pajutau malonų jausmą. Nustebino, kaip aš mačiau miestą ir kaip miestas reagavo į mane. Pajutau gerą ryšį. Kadangi pirmą kartą lankiausi Panevėžyje, jis man buvo labai šviežias, neįprastas, egzotiškas.“
F. Lusa
Knygos pavadinimą galima sieti ne tik su Panevėžiu, bet ir visa Lietuva, ir kaimyninėmis šalimis. Tai valstybės, turėjusios panašią istoriją, išgyvenusios krizes ir okupacijas.
Tris kartus žaibo trenktas medis parodo, jog pražūtingi įvykiai nesužlugdo, kad visada galima atsikelti ir visur kur įžvelgti pozityvą.
Francesco: „Demokratinė fotografija“ – amerikiečio fotografo Williamo Egglestone‘o terminas, kai fotografui viskas tampa lygu.
Visi subjektai – ar tai žmogus, ar medis, ar akmuo – verti tokios pačios pagarbos. Jei išeini pro duris ir pamatai akmenėlį, jis vertas tokio pat dėmesio kaip ir pastatas ar žmogaus portretas.
Laura: Laikantis „demokratinės fotografijos“ principo atskleidžiamas kasdienybės grožis. Kasdieniame gyvenime žmonės skuba, bėga ir nepastebi daug smulkių ir nereikšmingų dalykų. O Francesco tas detales pamato ir iškelia į paviršių. Knygoje nėra išskirtų kokių nors esminių momentų, nėra konkrečios temos. Fotografas paveiksluoja kasdieninį grožį.
Francesco: Daug įkvėpė mano gyvenimo patirtys. Augdamas daug laiko praleidau važinėdamas su riedlente, įsijungiau į riedlentininkų subkultūrą. Tačiau dabar mane įkvepia literatūra ir muzika.
Kurti man yra privaloma. Jei nekurčiau, blogai jausčiausi viduje. Tai mano būdas bendrauti su pasauliu ir jį pažinti. Kamera yra tarp manęs ir objekto, tarp mano sielos ir to, ką matau. Fotografija padeda susikoncentruoti ir įrėminti bei prisiminti tai, ką mačiau vos kelias sekundes.
Laura: Kūrybiškai nesame susiję, kartu nedirbame, abu užsiimame savo darbais. Tačiau prie šios knygos šiek tiek prisidėjau.
Iš mano pusės buvo stumtelėjimas į priekį, pasiūliau fotografijas sudėti į knygą.
Pati turiu grafinio dizaino studijų, dirbu su knygomis, knygų dizainu. Francesco knygai dariau visą knygos dizainą, o mano sesuo sukūrė knygos viršelį.
Francesco: „Triskart žaibo trenktas medis“ yra pirmoji mano knyga ir kol kas ją galima rasti tik Lietuvoje, tačiau greitu metu knygą bus galima įsigyti ir kitose Europos šalyse.
Kiti projektai buvo mažesnės apimties – esu išleidęs porą publikacijų, dalyvauju nuotraukų parodose. Berlyne esu surengęs keturias meno parodas.
Gyvenime mane lydi menas. Jei nefotografuoju, rašau eiles, daug skaitau, anksčiau grodavau grupėse, rašydavau dainas.
Francesco: Fotografija nėra kasdienybė. Mano gyvenime viskas eina bangomis. Kartais tai rašymas, kartais fotografija ar muzika. Kartais iš medžiagų kuriu objektus, kuriuos vėliau fotografuoju. Meno rūšis, kuria užsiimu, priklauso nuo gyvenimo etapo. Tačiau kūryba visada su manimi.
Laura: Taip, rašau, tačiau procesas kiek pristabdytas. Kartu su Francesco auginame dukrelę, tad laiko rašymui lieka nedaug. Turiu sukaupusi daug medžiagos ir tekstų. Tai nebus akademinė knyga, daugiau publikacija, žvilgsnis į Lietuvos ir dizaino istoriją.
Grafinio dizaino problemos susijusios su mūsų šaliai nepalankia istorija. Lietuvoje sudėtinga išvystyti grafinio dizaino tradicijas, kadangi per daug metų patyrėme okupacijas, cenzūrą. Kai grafinio dizaino tradicijos buvo kuriamos, kai susikūrė meno mokyklos, tada atėjo karas, okupacijos. Dėl jų tradicijos neišsilaikė, o atkurti prireikė daugelio metų. Todėl sunku kalbėti apie lietuvišką grafinį dizainą, nes jame nėra nuoseklumo ir tradicijų. O tradicijos galėjo būti, nes žmonės Lietuvoje buvo ir yra labai talentingi. Dabar, vykstant globalizacijai, tradicijos kuriamos greičiau ir paprasčiau, tad situacija pasitaisė.
Francesco: Po dešimties metų gyvenimo Berlyne šis miestas vis dar kasdien nustebina, o man būtent to ir reikia. Man reikia būti stebinamam, kasdien pamatyti kažką įdomaus, pakliūti į netikėtas situacijas, pajusti skirtingas kultūras, sutikti naujų žmonių. Berlynas suteikia įvairovės, tačiau jame galima atrasti ir ramybę.
Laura: Tai nėra didžiulis triukšmingas miestas. Jame daug parkų, daug žalumos, patogu gyventi. Man Berlynas panašus į Kauną ar Klaipėdą. Mieste daug erdvės, tačiau nedaug streso. Žmonės sugeba atsipalaiduoti ir nėra taip, kad nuolatos tik skuba ir lekia.
Laura: Su Lietuva mane sieja labai stiprus ryšys. Gyvendama Berlyne visada norėjau grįžti atgal į tėvynę, pasiilgdavau lietuviško miesto ir kaimo, pasiilgdavau Vilniaus.
Dabar Berlyne sukūriau šeimą, su sese įkūrėme grafinio dizaino studiją. Šis miestas tapo mano namais, tad nostalgija šiek tiek mažesnė.
Prieš pandemiją į Lietuvą grįždavau kas mėnesį arba du. Dabar grįžtu rečiau, bet palaikau gerus santykius su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais ir draugais.
Francesco: Kuriant trukdo buitis. Dažniausiai kuriu, kai ateina įkvėpimas, o jo kontroliuoti negali. Tai tam tikra situacija tam tikru metu. Kai kuri savo malonumui, kūryba priklauso nuo minčių būsenos.
Laura: Nors abu esame kūrėjai, užsiimame skirtingomis veiklomis. Man rūpi grafinis dizainas, o Francesco domina daug veiklų – poezija, muzika, fotografija. Su juo labai įdomu pakalbėti įvairiomis temomis, jis mane labai papildo, nes žino daug informacijos iš skirtingų sričių. O aš jį papildau, nes turiu vieną fiksuotą dalyką, vieną veiklą, kurią padarau iki galo.
Mes nesame du lygiaverčiai menininkai. Aš save laikau kūrėja, bet ne menininke. O Francesco yra menininkas, todėl mes gerai sugyvename.
Tarp mūsų nėra konkurencijos, nes meno srityje nieko bendro neturime. Kai prisidėjau prie knygos dizaino, šį darbą vertinau kaip eilinį užsakymą. Tai buvo dialogas – jis sakė, kokio dizaino tikisi, aš siūliau savų idėjų.