-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Gyvenu tobulą gyvenimą“, – šypsosi rašytoja.
O paklausta, kur jos namai, vardija Graikiją, Belgiją ir, žinoma, Lietuvą.
Žinomoje panevėžiečių menininkų šeimoje užaugusi Indrė, sugrįžusi į gimtąjį miestą, skaitytojus palepina susitikimais, pilnais įspūdžių, atradimų, netikėtumų – kaip ir jos knygos, savotiškas gidas ne tik po jausmų pasaulį, bet ir Graikiją.
„Jei nereikia dirbti graikams, nesi už graiko ištekėjusi, neturi vaikų, kuriuos reikėtų vesti į vietines ligonines ir mokyklas, tada apsišarvavus kantrybe ir atlaidumu gyvenimas čia gražus ir romantiškas“, – stereotipą apie svajonių šalį griauna ją perpratusi I. Jonušytė.
Pernai Indrė tapo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nare ir pelnė Kultūros ministerijos patvirtintą meno kūrėjo statusą. Tačiau jai rašymas nėra profesija ar darbas.
Jai kūryba – malonumas pasakoti istorijas.
Panevėžys visada išliks mano namai. Malonu matyti besikeičiantį miestą, gera pabūti su šeima ir artimais žmonėmis. Mano knygų pristatymai – tarsi mano vienų namų pristatymas kitiems, tai vieta, kur mane gali rasti mano skaitytojai, tai savotiška oazė.
Kol rašau lietuviškai, kol Panevėžyje gyvena mano tėvai, tol tas santykis bus svarbus.
Man atrodo, gimtieji namai niekada neišblunka. Dauguma vaikystę ir paauglystę prisimename nostalgiškai ir spalvotai.
Net sunku būtų išsirinkti gražiausias akimirkas, nes tiek vaikystė Pilėnų mikrorajone su šutve draugių, pirmosiomis meilėmis, kačių prieglauda paverstu balkonu, braškių vagiliavimu iš kolektyvinių sodų, slaptos nuo tėvų maudynės ežere, tiek paauglystė, praleista centre, Laisvės aikštėje, „Čili“ picerijoje, „Želkėje“, Senvagėje, „Garse“, Bendruomenių rūmuose, taip pat spektakliuose, parodose, įvairiuose renginiuose ir t. t. man yra brangūs.
Užaugau Panevėžyje ir nuo mažens su tėvais keliavau iš spektaklio į spektaklį, per galerijas ir įvairius renginius.
Ir dabar kas kartą grįžusi būtinai lankausi teatre ir galerijose.
Panevėžyje tikrai yra daug ką pamatyti ir kur dalyvauti. Nė nepalyginsi su Graikijos salomis.
Šių studijų pati nesirinkau. Svajojau apie Dailės akademiją, tačiau buvau įkalbėta tėvų rinktis profesiją, iš kurios galima užsidirbti, nes menininkų jau ir taip buvo gana.
Vadybininke ir administratore šiek tiek dirbau Londone, Atėnuose, Santorinyje.
Verslininke netapau, bet džiaugiuosi, kad patyriau, ką reiškia studentiškas gyvenimas.
Pirmą kartą iš Lietuvos išvykau į Ameriką pagal studentų mainų programą, o grįžus buvo sunku sustoti vienoje vietoje.
Imdavau akademines atostogas ir lėkdavau pradžiai į Londoną, vėliau į Graikiją, Prancūziją, Švediją.
Tačiau Graikija visada buvo ta šalis, į kurią sugrįždavau kiekvieną vasarą.
Man atrodo, kad ir kokių atvirų pažiūrų tėvai būtų, visi jie nori, kad vaikai gyventų kaip visi, nes kaip visi gyventi tiesiog saugiau.
Mano kartos masinė migracija tėvams nebuvo lengva.
Tačiau nėra kito pasirinkimo, tik susitaikyti su vaikų pasirinktu keliu. Tikiuosi, kad jie irgi kartais pamato pasaulį mano akimis, kad per mano keliones ir klajones plačiau pažino pasaulį.
Mudu su mano antrąja puse esame šiuolaikiniai nomadai.
Kelis mėnesius gyvenam Korfu saloje, kelis mėnesius Lefkadoje, kur galima išvengti turistų srauto.
Atėnuose, Lietuvoje, Belgijoje irgi yra namai. Tiesa, dabar nebekeliaujame tiek daug, kaip anksčiau, dabar keliaujame iš namų į namus, o namai man yra ten, kur yra mano žmogus ir mano katės.
Nežinau, kas ką atrado: ar Graikija mane, ar aš ją.
Ir visai nesu tikra, ar aš ją jau atradau.
Graikija keičiasi. Ji nenuspėjama ir skirtinga.
Ir nors seniai laikau ją namais, man patinka, kad ji nuolat stebina.
Šią šalį galima mylėti ir jos nekęsti vėl ir vėl ir kaskart kitaip.
Bet ji tikrai nėra tinkama kiekvienam. Reikia būti labai šaltų nervų norint čia gyventi. Apgaulingai atrodo, kad čia tik saulė, jūra ir geras maistas.
Graikai yra komplikuoti ir sunkūs žmonės, jie gali būti geri, bet gali būti labai bjaurūs. Viskas, ką galima padaryti lengvai ir paprastai, čia daroma kuo įmanoma sudėtingiau.
Čia daug pavydo, daug netolerancijos, tačiau jei nereikia dirbti graikams, nesi už graiko ištekėjusi, neturi vaikų, kuriuos reikėtų vesti į vietines ligonines ir mokyklas, tada apsišarvavus kantrybe ir atlaidumu gyvenimas čia gražus ir romantiškas.
Atvykus į Graikiją, visas „šiaurietiškumas“ iš manęs išgaravo.
Esu garsiakalbė, nepunktuali, užsispyrusi, šiek tiek karštakošė, mėgstu gerą maistą ir vyną, saulę ir jūrą.
Graikija atitinka mano būdą, graikų kalba man lengviau pasakyti nei lietuviškai ar angliškai, graikiška muzika ir ritmai man priimtini ir tarsi savi.
Čia neįmanoma būti viskam pasiruošusiam, čia visada sulauksi staigmenų.
O tai, kas stebino vakar, šiandien jau gali tapti kasdienybe.
Kūryba yra nuostabus dalykas, nes gali toli pabėgti nuo paties savęs.
Kaip ir knygos skaitymas, taip ir rašymas iš dalies yra noras atitrūkti.
Tačiau kaip ir skaitytojas knygoje dažnai suranda save, taip ir rašytojui sunku visiškai nutolti nuo savęs.
Nei Bela, nei Evita nėra mano kopijos, jose abiejose yra kažkiek manęs ar man atsitikusių dalykų, bet išskyrus tai, kad visų mano knygų herojės yra lietuvės, kitokių panašumų stengiuosi vengti.
Atsikraustę į Lefkadą, buvom priimti į britų ekspatų (žmonės, dirbantys savo kompanijos filiale užsienyje – aut. past.) ratelį, o jų dauguma buriuoja.
Tad daug laiko praleidžiame burlaiviuose.
Tiesa, patys niekada nenorėtumėm turėti nuosavo, mums pakanka plaukti nuo taško A iki taško B, o ne mėgautis pačiu buriavimu.
Šis pomėgis yra brangus, daug kantrybės ir žinių reikalaujantis gyvenimo būdas, o mes nesam nei tokie turtingi, nei tokie kantrūs.
Esame motociklų mėgėjai ir daugiausia keliaujame motociklu.
O kajaku galime pasiekti šiaip sunkiai pasiekiamus paplūdimius.
Pusę savo gyvenimo gyvenau ir dirbau skirtingose šalyse, mėgau keliauti viena.
Manau, kiekvienas jaunas žmogus turėtų neskubėti ir pagyventi sau, bent kokį dešimtmetį leisti sau ne kartą įsimylėti.
O tada, kai ateis tikroji meilė, viskas tiesiog stos į savo vietas.
Man jau taip ir nutiko.
Mane nuo visų dramų ir peripetijų išgelbėjo belgas. Kartu esame tikriausiai jau 12 metų. Susipažinome Hidros saloje, šalia Atėnų.
Mūsų istorija tikrai verta gero romano ir net neįsivaizduoju, kaip ją sudėti į kelis sakinius. Reikės rašyti memuarus, bet už tai esu dėkinga savo geriausiai draugei.
Galvoju, kad nėra svarbiausia ieškoti knygų, kurias kažkas kur nors garsiai ir didelėmis raidėmis pavadino geromis.
Reikia ieškoti knygų, kurios tau yra įdomios.
Labai daug prarandame, vaikydamiesi pavardžių ir titulų.
Mano nuomone, gera knyga yra ta, kurios tiesiog negali padėti į šalį.
Ir visai nesvarbus nei jos žanras, nei populiarumas, nei kitų nuomonė.
Perskaityta gera knyga visam laikui lieka su tavimi, ypač dėl jausmų, kuriuos ji tau sukėlė.
Į rašytojos kelią mane atvedė mama ir iki šiol juo veda.
Būti rašytoju nėra sunku, ypač jeigu rašai savo malonumui.
Tačiau yra daugybė knygas išleidusių žmonių, apie kuriuos niekas nieko negirdėjo, nes būti žinomam vien talento neužtenka.
Tai yra darbas – reklamuotis, rengti pristatymus, bendrauti su skaitytojais, duoti interviu ir t. t.
Daugeliui ir labai gerų rašytojų tai yra labai sunku.
Dažnas jų – introvertas, besirenkantis tokį gyvenimo būdą, kur gali būti vienas, saugiai pasislėpę už kompiuterio ekrano ar slapyvardžio.
Pirmi skaitytojai – mama ir geriausias draugas, iš kurių sulaukiu ir kritikos, ir patarimų. Mano antroji pusė lietuviškai neskaito, bet visas mano idėjas palaiko, išleistomis knygomis džiaugiasi.
Jei rašai galvodamas apie skaitytoją, niekada nieko gero nesukursi.
Kūryba neturi nieko bendra su įtikimu kitiems.
Aš pati į rašymą nežiūriu kaip į profesiją ar darbą.
Žinau, kad mano romanus skaito labiau moterys ir tie, kas bent kiek pažįsta Graikiją, kas domisi emigrantų likimais, kelionėmis, kitomis šalimis.
O fantastikai apibrėžto skaitytojo nėra.
Poetė Elvyra Pažemeckaitė (kairėje) ir Indrė Jonušytė jos knygų pristatyme Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. P. Židonio nuotr.
Rašymas man yra malonumas kurti, savita išraiška. Rašau tik dėl to, kad to noriu.
Nerašau, kad išsiskirčiau ar šokiruočiau.
Kaip ir mano romanai, „Fabulae spectacula“ tiesiog gimė. Daugiausiai iš sapnų.
Ši knyga man patinka, nes jos neįmanoma priskirti jokiam žanrui.
Tai nėra mokslinė fantastika, nėra ir fantazy, nėra ir įprastos pasakos.
Būtent tai leidykloms labai nepatinka – knygos turi turėti žanrą ir savo nišą, skaitytojų grupę, į ką nukreipti reklamą, kažkokį precedentą…
„Fabulae spectacula“ yra tokia, kokia yra, unikali.
Už ją esu labai dėkinga ir dailininkui panevėžiečiui Nojui Petrauskui, viršelio ir 12-os jo nepakartojamų paveikslų autoriui.
Beje, tai vėlgi mano mamos nuopelnas, ji suvedė mus į vieną knygą.
Didelį fantastinį romaną anglų kalba parašiau jau prieš daug metų.
Rankraštį siunčiau tiek Didžiosios Britanijos leidykloms, tiek JAV, tačiau be pažinčių ir agentų prasimušti užsienio rinkoje nėra jokių šansų, konkurencija milžiniška.
Leisti knygą pačiai pernelyg brangu.
Tai buvo tiesiog pasvajojimas ir pabandymas.
Esu eklektiška skaitytoja. Skaitau labai daug, išskyrus knygas apie tremtį, vėžį, karą, smurtą ir panašiai.
Ir man neįdomu, ar tas rašytojas yra žymus, ar knyga populiari, net atvirkščiai, vengiu bestselerių.
Kartais pasiimu, bet skaityti kažkodėl neprisiverčiu.
Ką tikrai mėgstu, tai senovinę fantastiką, bet to paties rašytojo viena knyga sužavi, o kita nuvilia. Todėl negaliu nieko išskirti.
Nepatyriau, nes nesu knygų „kepėja“, niekada nerašau tam, kad užsidirbčiau.
Rašymas, kaip ir tapymas: jei neturi ką pasakyti, jei nėra įkvėpimo, tiesiog žiūrėsi į baltą lapą ir per prievartą nieko gero ar verto neišeis.
Kartais būna, kad dar rašant vieną knygą, kyla idėjų naujai, o kartais supranti, kad reikia daryti pertrauką.
Bet tai natūralu.
Ši profesija yra puiki, nes gali užsiimti ir kitais dalykais. Man užtenka laiko žurnalistikai, savanoriavimui, benamių kačių prieglaudai. Šiuo metu savo prieglaudėlėje turiu 70 kačių. Sterilizacijos projektai, kačių gelbėjimai ne tik nuo gatvės ir konteinerių. Mano kasdienybė – katės, paliktos, jei šeimininkai miršta ar išsikrausto. Katės mane „persekioja“ visą gyvenimą.
Taigi, apibūdinimas „rašytoja“ yra tik mažas gabalėlis to, kaip save identifikuoju.
O, svarbiausia, užsiimant bet kuo kitu, daug ką galima perkelti į knygą.
Indrė Jonušytė Panevėžyje pristatė dvi naujausias savo knygas. P. Židonio nuotr.
Manau, kad tokį gyvenu.
Turiu nuostabų mylimą ir mylintį žmogų, tris kates, keletą namų, kuriuos nuomodami, susipažįstame su įdomiais žmonėmis.
Turiu kelias profesijas, o kartu daug laisvo laiko labdaringai veiklai su benamiais gyvūnais.
Gyvenu per gatvę nuo paplūdimio, turiu puikių draugų ratą.
Šiuo metu esu būtent ten, kur noriu būti, ir gyvenu taip, kad kažkada net pasvajoti bijojau.
