Po paskutiniųjų svarbių Europos varžybų S. Krupeckaitė sau davė tris dienas poilsio. Galima sakyti, kad tai ir vienos ilgiausių atostogų šios sportininkės kasdieniame darbe. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Čempionė mąsto apie gyvenimą už finišo

Visų spalvų medalių kolekciją iš pasaulio, Europos ir kitų varžybų surinkusiai panevėžietei 36-erių dviračių treko žvaigždei Simonai Krupeckaitei parako netrūksta. Trasoje ir jaunesni konkurentai lieka jai už nugaros. Bet prie krūtinės glausdama penkiametį sūnų Maksimiljaną, jauna mama vis dažniau pagalvoja apie sporto karjeros pabaigą, naują veiklą ir gausesnę šeimą.

Praėjusį savaitgalį Minsko „Dinamo“ olimpiniame stadione iškilmingai uždarytos antrosios Europos žaidynės. Ši tradicinė ceremonija prasidėjo vėliavų paradu. Lietuvos delegacija iš visos sportininkų kolonos išsiskyrė ryškiai geltona apranga, o komandos priešakyje žingsniavo garsiausia Lietuvos dviratininkė – panevėžietė Simona Krupeckitė. Jai teko garbė nešti savo valstybės trispalvę.

Žinoma Lietuvos sportininkė tapo Europos žaidynių keirino rungties čempione, o kartu su kita dviratininke Migle Marozaite pelnė sidabrą komandų sprinte.

Simona pripažįsta, kad per visą sportinę karjerą jai dar nė karto neteko dalyvauti panašiame renginyje – paprastai iš vienų varžybų dviratininkė tuoj pat skuba į kitas.

„Nešti Lietuvos vėliavą per varžybų uždarymą, sporto gerbėjų apsuptyje yra kažkas nuostabaus. Tai didelė garbė sportininkui. Niekad neteko ne tik nešti vėliavos, bet ir dalyvauti panašioje šventėje“, – atslūgus pergalės emocijoms grįžusi į Panevėžį „Sekundei“ kalbėjo S. Krupeckaitė.

Pasaulio čempionė, pasaulio rekordininkė ir daugkartinė varžybų laimėtoja S. Krupeckaitė tampa itin jautri, kai kalba pasisuka apie garbę nešti Lietuvos vėliavą. „Delfi“ nuotr.

2009-ųjų pasaulio čempionė, pasaulio rekordininkė ir daugkartinė varžybų laimėtoja teigia, kad kiekvienas medalis svarbus – kiekvienas kainuoja milžiniškai daug jėgų ir darbo. Sporte sėkmės ar nesėkmės nebūna, tik būna padaryta arba nepadaryta.

„Neturėjau tikslo gauti aukso medalį, tiesiog dariau, kas reikia. Tokie apdovanojimai mano siekiamybė buvo 2009-aisiais. 2010 metais, kai tapau pasaulio čempione, net netikėjau, kad man tai iš viso įmanoma“, – prisimena Simona.

Čempionė nuo Utenos

Ir taip jau dvidešimt metų. Tiek laiko Simona ant dviračio, kai pirmą kartą ant jo sėdo dar Utenoje. Čia žinoma sportininkė užaugo, o gyvenimo kelią į sportą jai nutiesė mama – lengvaatletė. S. Krupeckaitės tėtis buvo muzikantas.

Visą straipsnį skaitykite liepos 5 dienos (penktadienio) „Sekunės“ dienraštyje.