-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Keturioliktus darbo metus skaičiuojantis psichologas ir psichoterapeutas 34-erių N. Ogintas ateitį kruopščiai ėmęs planuoti dar mokyklos suole. Nors, kaip sako, kurį laiką buvo pasinėręs į smuiko muzikos pasaulį, o jam buvo žadamos neprastos perspektyvos, teko apsispręsti, ko nori labiau: virpinti žmonių sielas styginio instrumento garsais ar gilintis į kitą sritį.
Atmetęs kvietimą studijuoti Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokykloje ir įstojęs į Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, įnešė nemažai chaoso į iš pažiūros ganėtinai aiškiai planuojamą gyvenimą.
N. Ogintas sako gimnazijoje pradėjęs galvoti, kad trokšta ne tik smuiko stryku vedžioti per stygas, bet ir siekti šio to daugiau. Panevėžietis skuba paneigti manantis, jog muzika yra nerimtas užsiėmimas, tačiau jam ši sritis pasirodė per daug konkreti, o išraiškos laisvė – ribota.
Besimokydamas gimnazijoje, vienu metu pasuko į teatro užsiėmimus – tikėjosi, kad kuriami skirtingi vaidmenys bus aplinkkelis bėgant nuo nuobodžios kasdienybės.
„Vėliau vis dėlto supratau, kad tai tėra tik vaidyba: nors ir gali bandyti įsigyventi į skiriamus vaidmenis, tais personažais nebūsi“, – aktoriaus duona netenkino N. Oginto.
Nerijus vis dažniau ėmė mąstyti, kad ne visuomet pačiam pavykdavo suprasti, ar tėvų auklėjimas tinkamas, ar jų elgesys – teisingas. Jis prisipažįsta retkarčiais neišvengdavęs aplankančio pykčio tėvams, tačiau iš karto puldavęs ieškoti atsakymų ir tarpusavio santykių paaiškinimų. Sako suvokdavęs, kad gyvenimas spalvingas ir nuo tam tikrų nesusipratimų nepabėgsi.
„Tas neapibrėžtumas man buvo įgrisęs negyvai“, – dabar su šypsena pasakoja specialistas.
Tuomet ir atėjusi mintis, kad reikia ieškoti atsakymų kur kas giliau, nei tik žvalgantis ar lyginant savąjį ir aplinkinių gyvenimus.
Lyg mana iš dangaus nukrito atsakymas, kur žengti kitą žingsnį, ir nusprendė stoti į psichologiją.
„Nejaučiau jokio konkretaus noro kam nors padėti, troškau mokytis, o šis mokslas apie žmones mane labai sudomino“, – sako jis.
Tiek smuikas, tiek noras tapti psichologu N. Oginto artimiesiems nebuvo naujiena. Nors niekas iš artimos aplinkos prieš tai neminė tokių takų, tėvai Nerijų palaikė ir niekada nesistengė stumti ten, kur patys norėtų. Priešingai, bandė įžvelgti sūnaus gabumus.
Dabar panevėžietis sako esantis patenkintas pasirinkta kryptimi: kartą nusprendęs pasukti jos link, daugiau neabejojo.
„Tai nebuvo atsitiktinis šūvis: kur pataikysiu, ten ir stosiu“, – tikina.
Pabaigus psichologijos bakalauro ir magistro studijas, N. Ogintui norėjosi kur kas giliau tyrinėti painų žmogaus prigimties pasaulį, tad nutarė pasirinkti psichoterapiją ir praktinę veiklą, o ne kopti doktorantūros laiptais ir daryti tyrimus, teoriškai gilintis į medžiagą.
Nerijui ilgai gilinamos žinios praverčia ir pačiam nugalėti įvairius sunkumus. Kaip ir visiems, jam tenka susidurti su nusivylimais, jėgų stoka, motyvacijos stygiumi ar profesiniu perdegimu. Tačiau gebėjimas į asmeninę situaciją pažvelgti profesionalo akimis padeda lengviau išgyventi problemines situacijas.
Panevėžietis šypteli, kad ūpą kartais pakelia sutinkami žmonės, manantys, jog psichologas ir psichoterapeutas gali juos permatyti kiaurai.
„Vis dėlto daugiau rūpesčių kelia, jeigu žmogus įsivaizduoja, kad manau, jog jis mano, kad aš permatau kiaurai“, – linksmai sumaišo kortas psichologijos praktikas.
N. Ogintas svarsto, kad jam pačiam sėkmingai siekti profesinių aukštumų padeda tam tikros asmeninės savybės. Pavyzdžiui, smalsumas, o jo tikrai nestokoja.
„Kartais manęs teiraujasi, ar sunku buvo studijuoti. Manau taip: jeigu įdomu kalbėtis, bendrauti, tyrinėti, išgirsti ir išmokti vis ką nors nauja, klausytis dominančių paskaitų, sunku nebus. Priešingu atveju būtų kitaip“, – sako psichologas.
N. Oginto teigimu, panevėžiečiai nėra linkę garsiai kalbėti apie problemas ir per mažai dėmesio skiria smegenų pusrutuliui, atsakingam už emocijas. M. Garucko nuotr.
Nerijaus atmintyje iki šiol išlikęs pirmojo kabineto, kuriame prasidėjo jo profesinis kelias, vaizdas. Savo pirmuosius žingsnius jis žengė mokykloje pradėjęs dirbti psichologu, tad ir pirmasis klientas buvo mokytojos atvestas sunkaus būdo moksleivis.
Nors N. Ogintas buvo išmokęs bendros konsultavimo technikos, pirmas kartas jam išliko atminty kaip keistas ir kiek nepatogus.
„Atėjo vaikas, suku galvą, klausinėju, kas nutiko, jis pradėjo pasakoti. Pakonsultavau, niekas nesukritikavo, nes nebuvo kitų žmonių, o vaikas išėjo daugiau ar mažiau patenkintas“, – linksmai dalijasi prisiminimais N. Ogintas.
Profesionalas sako, kad organizacijoje ar mokykloje dirbantis psichologas yra nepriklausomas nuo aplinkos, tačiau labai vienišas, nes neturintis su kuo pasitarti. Informacija, surenkama kalbantis su klientu, yra griežtai konfidenciali, ji negali būti atskleista kitiems, kaip ir duomenys, kurie padėtų identifikuoti tapatybę.
„Su niekuo nepasikonsultuosi, bet tai daryti būtina, kai įklimpsti ieškodamas problemos sprendimo“, – patikina psichologas.
Pasak jo, ypač svarbu profesinis palaikymas. Tad tikru išsigelbėjimu panevėžietis laiko profesines priežiūros grupes ar pedagoginę-psichologinę tarnybą. Sako, kad panašios organizacijos Panevėžyje yra gana aukšto lygio.
Dažniausiai Nerijaus pagalbos prašo asmenys, norintys pasigilinti į save, patyrinėti sielos kerteles, o ne klinikinės diagnozės kamuojami gyventojai.
„Psichologas yra klientų filtras – pats sprendžia, su kokiais nori dirbti“, – paaiškina N. Ogintas.
Kaip tvirtina, jam būtų nelengva dirbti su priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholio, kamuojamais asmenimis. Toks darbas, pasak specialisto, iš dalies panašus į darbą su vaikais, kuriuos nuolat reikia prilaikyti už rankos.
Tačiau tokių retai ir pasitaiko: natūrali atranka įvyksta dar per pirmas konsultacijas.
Pasak N. Oginto, jeigu nesutampa dviejų asmenų biolaukai, yra rizika, kad terapija taps neveiksminga.
„Man norisi daugiau tyrinėjimo, ėjimo į gelmes“, – atvirai kalba pašnekovas.
Psichologas įsitikinęs: lengvų terapijų nėra. Ir posakis, kad tikrų pokyčių nebūna be ašarų – gimęs ne veltui.
Vis dėlto pasitaiko atvejų, kad atverti klientų širdžių Nerijui nepavyksta. Yra tokių, kurie mano, jog terapiniai užsiėmimai nenaudingi, arba meta terapiją – argumentuoja besijaučiantys gerai, išsprendė juos kankinusias problemas. Ir nors kiti grupės nariai patvirtina matantys, kad problema nėra išspręsta iki galo, žmogus turi teisę elgtis, kaip nori.
Juk, N. Oginto teigimu, yra nemaža dalis nemotyvuotų asmenų, kuriuos pas jį už ausies atitempia sutuoktiniai, mamos, tėvai ar kiti artimi žmonės, tad nėra ko stebėtis, jog jie greitai papusto padus.
„Kol kas žmonės dar menkai supranta, kas yra toji psichoterapija, psichologinės konsultacijos“, – atsidūsta specialistas, tačiau pabrėžia, jog situacija, nors ir pamažėle, juda į priekį, gerėja.
Panevėžietis savo klientų kontingentą galėtų suskirstyti į tris tipus: tuos, kuriuos persekioja santykių problemos, tuos, kurie trokšta pažinti save, ir linkusius į depresiją.
„Nori nenori, dirbant su depresijos kamuojamais žmonėmis, dalį tos nuotaikos kartais parsineši ir į namus“, – tenka pripažinti psichologui.
Nors specialistai rengiami tam, kad sugebėtų atsiriboti nuo klientų, ne visada problemas, kurių nesiseka išskaidyti ar rasti joms sprendimus, pavyksta palikti už darbo kabineto durų.
„Yra atlikti tyrimai, kad konsultuojant suicidinius asmenis padidėja ir pačių psichologų noras žudytis. Lengva perdegti, tad reikia dirbti labai atsakingai“, – sako N. Ogintas.
Kartais į jį žmonės kreipiasi ne tik dėl priežasties, kad gyventi darosi per daug sunku, bet ir todėl, jog savo problemų nenori užkrauti ant artimųjų pečių.
Psichologas patikina, kad Aukštaitijos sostinės gyventojų psichologinė būklė mažai skiriasi nuo kitų šalies miestų gyventojų. Pasak jo, panevėžiečiai nėra linkę garsiai kalbėti apie problemas ir per mažai dėmesio skiria smegenų pusrutuliui, atsakingam už emocijas.
N. Ogintas ragina pabandyti pirmiausia išmokti atskirti ir įvardyti savo emocijas, o ne vos joms užplūdus imtis neadekvačių veiksmų.
„Tai labai didelė problema. Ką nors pajutę iš karto darome tam tikrą veiksmą: aprėkiame, trenkiame, užkabiname, parašome pareiškimą ir panašiai“, – tik teisingai įsisąmoninus informaciją galima susitvarkyti su savimi.
