-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vyriausybės atstovai tvirtina viską darantys tik dėl vaikų gerovės, tačiau Lietuvos tėvų forumo atstovas Darius TREČIAKAUSKAS tokiomis, ant jo, pasakomis tikėti neskuba ir yra įsitikinęs, kad einama klaidingu keliu.
– Vyriausybės atstovai siūlo pailginti mokslo metus bent keliomis ar keliolika dienų. Kokia jūsų nuomonė apie tokius planus?
– Neigiama. Tai tikrai nėra paprastas ar vienareikšmis klausimas, nes švietimo problemos ryškios jau ne pirmą dešimtmetį. Turime daugybę negerovių, kurių kosmetinis pataisymas tikrai neišspręs. Siūlydama šią idėją Vyriausybė bando argumentuoti, kad Lietuvoje mokslo metai yra vieni trumpiausių pasaulyje, tačiau tai toli gražu nėra tiesa.
– Vyriausybė teigia, kad pailginus mokslo metus, sumažėtų moksleivių kasdieninis krūvis, jiems būtų užduodama mažiau namų darbų. Tad galbūt idėja tikrai turi savų pliusų?
– Krūvį ir namų darbų kiekį galima mažinti jau dabar, tačiau kodėl niekas to nedaro? Kodėl mokymosi programos taip stipriai perkrautos visiškai išeinant iš sveiko proto ir logikos ribų?
Pagrindinė problema, kad moksleiviams mokytis tiesiog neįdomu. Jie negauna to, ko iš tiesų reikia gyvenime, o valdžia tą krūvį ketina pailginti dar keliomis savaitėmis.
Norint gauti tenkinančius rezultatus, būtina pakeisti švietimo sistemos modelį taip, kad vaikas džiaugtųsi eidamas į mokyklą, kad būtų laimingas įgydamas naujų žinių bei kompetencijų. Tačiau šiandieninė mokykla prikrauna pilną kuprinę žinių, liepia suvirškinti didžiulį kiekį informacijos, tačiau to realiame gyvenime visiškai neprireikia. Pažangiausiose švietimo sistemose Europoje bei visame pasaulyje ne mažiau nei 30–40 procentų laiko mokyklose yra skiriama reikalingiems gyvenimiškiems įgūdžiams, gebėjimams įgyti, o pas mus to nėra.
– Jūsų nuomone, reikia imtis kardinalių sprendimų ir pokyčių?
– Taip. Nežinau, kas sugalvojo minėtąjį Vyriausybės siūlymą, tačiau jis atrodo visiškai nesuvokiamas. Pagal tokią logiką, jeigu pridėsime ne kelias savaites, o visus metus ir mokinius versime baigti ne dvylika, o trylika klasių, situacija turėtų dar labiau pagerėti. Bet juk tai absurdas. Lygiai tas pats būtų, jeigu, nuėjus pas chirurgą su pūliuojančiu pirštu, jis lieptų pasirinkti, kaip norime amputuoti ranką – nuo plaštakos ar nuo peties.
Lietuvos tėvų forumo atstovas Darius Trečiakauskas.
– Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad šiuo metu dalis pedagogų neturi jokių galimybių ugdyti itin gabių vaikų. Tačiau nemaloni situacija susidarė ne dėl prasto mokytojų pasirengimo, o dėl jų nuovargio, per didelio krūvio, mažų atlyginimų, negalėjimo nueiti į spektaklį ar išvykti į kelionę. Galbūt išties dėl visų švietimo problemų kaltas netinkamas požiūris į pedagogą?
– Nėra vienos tiesos. Mūsų šalyje yra išties puikių pedagogų, kurie negauna savo žinių verto atlygio. Tačiau ne mažiau svarbi problema, kad pati mokymo sistema, strategija, išsikelti tikslai bei uždaviniai skamba labai gražiai, bet kai tik pasižiūrime į tai, kas parašyta ugdymo programose ir išsilavinimo standartuose, visų grožybių tiesiog nelieka. Trumpai tariant, mes esame išsikėlę gražų tikslą, tačiau neturime kaip jį įvertinti ar pamatuoti. Tiesą sakant, mes netgi nerengiame moksleivių tam tikslui. Tai ir yra didžiausia problema.
– Norite pasakyti, kad kai kurie pedagogai dirba atmestinai ir tik tam, kad tik pasidėtų pliusiuką?
– Yra pedagogų ir yra Mokytojų iš didžiosios raidės. Jie skiriasi kaip diena ir naktis. Žmogus, ateinantis į darbą tik tam, kad ateitų ir pasidėtų pliusiuką, mano nuomone, nėra savo srities specialistas. Tačiau šalyje tikrai yra ir tokių mokytojų, kurie net tokiomis sudėtingomis sąlygomis, apkrauti nesąmoningomis ir perpildytomis programomis, sugeba moksleivius sudominti savo dėstomu dalyku. Uždegti liepsnelę vaikų akyse ir padaryti taip, kad išėję iš pamokos moksleiviai sakytų: „Oho, kokia įdomi buvo pamoka!“
Mokytojų yra visokių, tačiau svarbiausia, kad jiems šiandien trūksta laiko išdėstyti tai, kas yra programose. Garsus amerikiečių edukologas Hovardas Gardneris yra pasakęs, kad kas keletą metų žinių kiekis padvigubėja. Todėl mums tampa labai svarbu atsirinkti, ko mes turime mokytis, nes privalome dirbti arba dvigubai ilgiau, arba dvigubai greičiau, kad gautume visą reikalingą informaciją. Būtent todėl naujasis Vyriausybės siūlymas pailginti mokslo metus išeina iš trivialaus pozicijos taško, kad jeigu reikia daug išmokti, reikia didinti krūvį. Teisingas sprendimas būtų atsirinkti tai, ko iš tiesų reikia mokytis. Juk svarbu ne žinių kiekis, o jų pritaikymas. Mes turime moksleivius, kurie baigė vidurinę mokyklą, išlaikė abitūros egzaminus, gavo brandos pažymėjimą, tačiau nesuvokia, kad Pitagoro teoremą galima pritaikyti remontuojant savo butą. Visi moksleiviai žino apie Prancūzų revoliuciją, gali pasakyti jos datą, tačiau neatsakys į klausimą, ką tai davė Europai. Visi skaitė ir nagrinėjo literatūros kūrinius, bet kai reikia logiškai ir pagrįstai išreikšti savo mintis, jie to nesugeba. Tad natūraliai kyla klausimas: kam viso to mokytis, kam gilintis ir gaišti laiką, sveikatą bei energiją, jeigu gauname nulinį rezultatą?
– Mokykloje išdėstomi tik faktai, tačiau neišmokoma jais naudotis?
– Visa šiandieninė mokymosi programa yra orientuota į žinią, o ne į gebėjimus. Į žinių kiekį, bet ne jų kokybę. Visi standartizuoti testai, egzaminai bei įvairūs tikrinimai parodo tik paviršinį pjūvį, o ne tai, kas yra centimetru aukščiau ar milimetru žemiau. Mokiniai žinių patikrinimams pasiruošia, intensyviai mokosi, tačiau išėję iš klasės viską pamiršta.
Testas ar egzaminas turėtų būti tik priemonė, tačiau jis tampa tikslu. Tai visiškai iškreipia švietimo sistemą. Visi mokytojai ir mokyklos jaudinasi, kad jeigu blogai pasirodys per egzaminus, jų reitingai kris. Tačiau kas yra svarbiau – laimingi moksleiviai ar mokyklos reitingas?
– Tokiu atveju galbūt reikėtų egzaminus visiškai naikinti ir bandyti kurti naujas atsiskaitymų formas, tokias kaip ilgalaikiai projektai ar panašiai?
– Turime idėją, kad dalis egzaminų svorio būtų perkelta nuo kiekybinių žinių vertinimo į papildomą kaupiamąjį balą. Norime, kad atsiskaitymai nepriklausytų nuo tos akimirkos moksleivio nuotaikos, fizinės ar psichinės būsenos. Juolab kad psichinė moksleivių būsena visuomet būna labai įtempta, todėl galutinis rezultatas dažnai iškreipiamas.
Esame įsitikinę, kad teisingiau būtų vertinti moksleivio ilgalaikę projektinę bei užklasinę veiklą, dalyvavimą olimpiadose, dalykus, kuriais jis tikrai domisi… Svarbu vertinti visumą, juk ir gyvenime sutikę žmogų nevertiname nepažįstamojo tik pagal tai, ar jis atmintinai moka daugybos lentelę. Žiūrime į visumą, stebime, ar žmogaus žodžiai atitinka jo veiksmus. Tai svarbu vertinant ir mokinio žinias bei pasiekimus.
– Šiuo metu studentams ir moksleiviams nuolat yra pateikiama naujovių: dėl žinių vertinimo, mokymosi krūvio, mokslo metų trukmės… Kaip manote, galbūt stabilios sistemos nebuvimas ir noras viską nuolat keisti tik trukdo ir verčia jaunuolius jaustis nesaugiai? Juk jaunimas tuoj nebežinos, ko iš jų tikimasi.
– Kiekvienas keitimas turi būti ne tik gerai pamatuotas, bet ir iš anksto visiems gerai žinomas. Jis turi būti pagrįstas, racionalus ir planuojamas. Negali būti taip, kad šiandien pasakiau, o nuo rytojaus pailginami mokslo metai ar panašiai.
Šiandieninė ugdymo sistema netenkina moksleivių, tėvų, mokytojų bei pačios valstybės. Viso to problema yra tai, kad iš pradžių daroma, o galvojama tik vėliau.
– Kaip manote, ar mokykloje berniukams ir mergaitėms suteikiamos vienodos mokymosi galimybės? O galbūt vis dar gajus požiūris, kad tik berniukai gali tapti, pavyzdžiui, gabiais fizikais bei chemikais?
– Kaip trijų dukrų tėtis, esu įsitikinęs, kad mokykloje neturėtų būti jokio lyčių skirtumo. Juk kiekvienas yra žmogus, asmenybė, turinti savo polinkių, gebėjimų, interesų, norų bei svajonių. Esu įsitikinęs, kad negali būti jokio pasakymo, kad berniukai turi eiti vienu keliu, o mergaitės kitu. Kiekvienas žmogus turi pats pasirinkti, kur nori eiti ir kokio tikslo siekti.
– Galbūt vienas iš šiuolaikinės švietimo sistemos trūkumų yra tai, jog mokytojai nemoka prieiti prie naujosios kartos? Jie kritikuoja jaunuolių įsitraukimą į virtualų pasaulį, tačiau galbūt tą turėtų išnaudoti? Galbūt dalis mokytojų tiesiog bijo naujovių ir nesugeba išnaudoti jaunosios kartos potencialo bei jos sudominti?
– Į telefonus bei kitas informacines technologijas, kuriomis dabar naudojasi jaunuoliai, aš žiūriu lygiai taip pat, kaip į testą. Tai gali būti priemonė, tačiau ne tikslas. Suabsoliutinus bet kokią priemonę ir iš jos padarius tikslą, mes iškreipiame visą sistemą.
Kai šnekame apie dabartinę kartą, man atrodo, kad tai yra daugiau etikečių klijavimas, o ne realus dalykas. Natūralu, kad jeigu tu nuo mažens matei, kas yra telefonas ir kompiuteris, jais naudojaisi, tu greičiau juos perprasti.
Bet jeigu paimsime pavyzdžiu kitus pasaulio kraštus, kur žmonės nuo mažens sodina ryžius, mokosi arti su jaučiais, tai jie šiuos darbus išmoksta gerokai greičiau bei geriau, nei kitų šalių gyventojai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jie tinkami tik žemdirbystei ir tik per šį užsiėmimą reikėtų bandyti mokyti vaikus.
Tvirtinti, kad mokytojai nemoka prieiti prie naujosios kartos, būtų neteisinga. Tikri specialistai geba pateikti reikiamą informaciją patraukliu būdu. Jie geba plėtoti dialogą, o ne monologą.
– Kaip atrodo Lietuvos švietimo sistema kitų šalių kontekste?
– Įvairių tyrimų duomenimis, šalies rezultatai tikrai nėra geri. Galime lygiuotis į suomius, kurių švietimo sistema per pastaruosius porą dešimtmečių padarė didžiulę pažangą. Tačiau svarbu suprasti, kad įvairių tyrimų rezultatai nėra Šventas Raštas, kurio žodis yra lemiamas ir nekintantis. Manau, kad mūsų tikslas neturėtų būti kreipti dėmesį tik į tokius rezultatus, kaip testai, egzaminai, tyrimų vertinimai, bei kitus kiekybiškai pamatuojamus dalykus. Turime pradėti kreipti dėmesį į kokybę ir suvokti, kad kiekvienas vaikas turi savo gyvenimo kelią, o ne kažkokį standartizuotą, testais ir egzaminais apibrėžtą pasiekimų lygį. Tik tuomet suvoksime, kad turime ne bandyti apkrauti vaikų smegenis, o leisti jiems išsiskleisti.
