Didžiosios Kalėdų šventės jau praėjo, šią savaitę laukia dar viena proga švęsti. Tik toli gražu ne visiems žmonėms Naujųjų metų sutikimas asocijuojasi su maloniais lūkesčiais.
Apie tai, kodėl šventės kartais nedžiugina, kalbėjomės su psichologu Dainiumi ČERBULĖNU.
– Žiemos šventės paprastai reiškia pagyvėjimą mūsų kasdienybėje: susitikimus su šeima, draugais, linksmus giminaičių susibūrimus. Tačiau ką daryti tiems, kurie neturi jokių artimųjų? Kaip nepaskęsti vienatvėje?
– Labai retai nutinka taip, kad žmogus išties visiškai vienas. Paprastai per visą gyvenimą jis yra užmezgęs daugybę artimų ryšių, tačiau dėl įvairių išbandymų ir pykčių saitai nutrūko arba nebėra tokie stiprūs, kaip norėtųsi. Prarastų draugų bei artimųjų atsiminimas nuolat kamuoja paliktą ar įskaudintą žmogų, jis pasineria į apmąstymus, savęs gailestį, todėl jaučiasi vienišas, paliktas, nereikalingas. Tam, kad ši būsena nekamuotų ir negriautų gyvenimo, būtina ieškoti naujų malonumų, santykių, išmokti šventę susikurti pačiam.
Svarbu suprasti, ką mokame daryti geriausiai, kad egzistuoja bent viena sritis, kurioje esame reikalingi ir tikri profesionalai. Tai padeda suvokti, jog mes nesame atstumti, „nurašyti“, neleidžia pasiduoti blogoms emocijoms.
– Nebegyvendami praeitimi atrasime gyvenimo pilnatvę?
– Nebūtinai. Tiesiog svarbu, kad žmogus suprastų, kodėl gyvenimas susiklostė būtent taip – nekaltintų savęs dėl praeities sprendimų. Juk galbūt tuomet nebuvo kitos išeities, reikėjo rinktis mažesnę blogybę.
Be to, nesusiklosčius santykiams beveik niekada nebūna kalta tik viena pusė. Jeigu žmogus šią akimirką yra vienas, vadinasi, taip ir turėjo nutikti, tikriausiai nebuvo kitos išeities. Nuolatinis savęs graužimas, ypač būdingas lietuviams, jokios naudos neduoda. Todėl labai svarbu savęs nekaltinti ir išmokti pasidžiaugti paprastais dalykais. Pavyzdžiui, visuomet galime pamaloninti kūną mankšta, skaniu maistu ar maudymosi ritualais. Taip pat derėtų nebijoti gyventi ir patiems imtis iniciatyvos. Galite kurti bendraminčių kompanijas, patys ieškoti artimų žmonių, kurie domėtųsi panašiais dalykais, kaip ir jūs.
Svarbu nebijoti žengti pirmo žingsnio, nes dauguma, visai kaip ir jūs, vis laukia, kol jiems kas paskambins, parašys žinutę ar pakvies susitikti. Atėjo metas iniciatyvą imti į savo rankas. Galbūt net pavyktų suorganizuoti buvusių bendraklasių ar draugų susitikimą. Tai padėtų nepaskęsti neigiamose emocijose ir pasimėgauti tuo, kas vyksta čia ir dabar. Šį patarimą derėtų prisiminti ne tik per šventes.
– Būna ir taip, kad šventes yra su kuo sutikti, tačiau to visai nesinori. Pavyzdžiui, žinome, kad visą vakarą teks kalbėti su piktu giminaičiu ar klausytis neigiamų pastabų apie savo gyvenimą. Ką daryti tokiu atveju?
– Išties, kai kuriuos žmones liaudiškai norime vadinti vampyrais. Su jais sunku bendrauti, negalime pasisakyti, o kartu praleidę kelias valandas jaučiamės išsekę. Artimų žmonių nepasirinksi, todėl turime mokytis su jais bendrauti: sumažinti lūkesčius ir nemanyti, kad vieną dieną, mums panorėjus, viskas pasikeis. Kai aiškiai suvoksime situaciją, išvengsime nusivylimo.
Jeigu šis pasiūlymas nepatinka, nepamirškite, kad sprendimas visuomet jūsų rankose ir galite nebijoti atsisakyti švęsti su žmonėmis, kurie jums nepatinka. Jeigu žinote, kad giminaičių draugijoje jausitės blogai, neverskite savęs bendrauti. Dėl to pasaulis tikrai nesugrius!
– Daugybė žmonių yra įsitikinę, kad jeigu kalendoriaus lapelyje „raudonuoja“ šventė, vadinasi, tiesiog privaloma švęsti. Tačiau galbūt realybė yra kiek kitokia ir mes neprivalome linksmintis, jeigu to nenorime? Galbūt ir dėl tokio sprendimo neatsitiktų nieko blogo?
– Pritariu, kad spaudimas švęsti gali būti labai stiprus. Juk tai kultūrinis ir visuotinai paplitęs susitarimas. Tačiau jeigu norime būti laimingi ir išlikti savimi, privalome susitaikyti su mintimi, kad kažkas liks nepatenkintas. Atsisakę švęsti pastebėsime įvairių aplinkinių reakcijų: kažkas atstums, kritikuos… Tačiau žmogus privalo klausyti savęs ir atsakyti į klausimą, ar jam tikrai reikia dar vienos šventės. Galbūt šiais metais geriau pabūti vienumoje ir ramiai apgalvoti, kokiu keliu einame ir ko norime.
– Prieš šventinį laikotarpį žmonės neretai emociškai išsikrauna: patiria daugybę streso, nuolat skuba, ieško dovanų… Kaip atgauti prarastas jėgas?
– Stresas neišvengiamas, tačiau galime kontroliuoti jo lygį bei naudoti įvairias atsipalaiduoti padedančias technikas. Pats geriausias vaistas nuo pervargimo ir įtampos – planavimas. Tuomet galime būti produktyvesni, atlikti daugiau užduočių, nepervargti bei būti tikri, kad viską spėsime.
Tačiau egzistuoja dar viena prieššventinio streso priežastis – manymas, kad mūsų dovanos nepatiks. Kai norime nustebinti artimuosius, jaudinamės, jog neturime pakankamai pinigų, nesame tikri, ko kitiems reikia, bijome likti neįvertinti. Tačiau reikia suvokti, kad svarbiausia ne dovana, o pats gestas. Būtina patiems savęs nenuvertinti, nekaltinti ir nemanyti, jog esame niekam tikę vien dėl to, kad susiduriame su sunkumais renkant dovanas.
– Švenčių sutikimas daug neigiamų jausmų sukelia ir nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Juk alkoholikui negerti tuomet, kai visi aplinkui kelia šampano taures, turėtų būti gerokai sunkiau… Kaip patartumėt tokiems žmonėms nepalūžti per šventes? Galbūt pagalbos ranką galėtų ištiesti artimieji?
– Negerti vertėtų ne tik kenčiantiesiems nuo priklausomybės, bet ir tiems, kurie „pagauna kabliuką“, kenčia nuo sunkių pagirių ar tiesiog nemoka to daryti. Jiems derėtų nuspręsti, kas sunkiau – visą šventinį vakarą kęsti artimųjų siūlymus išgerti, vis atsisakinėti bei girdėti įvairias nemalonias replikas, ar vakarą praleisti vienatvėje be jokių pagundų.
Taip pat labai svarbu pažvelgti, kokie žmonės yra šalia. Juk tie draugai, kurie vis skatina pasiduoti traukai, tai daro ne dėl jūsų, o dėl savęs. Jie tik nori kompanijos ir patvirtinimo, kad gali kontroliuoti situaciją ir priversti kitus elgtis pagal jų norus.
Atminkite: jeigu po išgertuvių atsidursite ligoninėje, čia būsite vieni. Į šią problemą įstūmę draugai tikrai neateis palaikyti. Kai įsisąmoninsite šią tiesą, galbūt atsispirti pagundai bus lengviau. Supraskite, kad sveikata ir gerovė pirmiausia turi rūpėti jums patiems, ir tik jūs už tai atsakingi.
Žinoma, šioje situacijoje turi padėti ir artimieji, kurie galėtų pagirti bandantį susilaikyti žmogų ir jį užtarti prieš šaipytis bandančius manipuliatorius.
– Kuo šventinis liūdesys ir vienatvė gali būti naudingi? Galbūt tai padeda suprasti, kad einame ne tuo gyvenimo keliu, kuriuo norėtume?
– Kiekvienas jausmas turi savo idėją bei mintį, kurią supratę kiekvieną emociją galime paversti naudinga. Minėtasis liūdesys paprastai siejasi su tuo, kad žmogus kažką prarado, neteko brangios gyvenimo dalies. Tačiau būtina nepasiduoti neigiamoms emocijoms ir nesusikoncentruoti tik į tai, ko nebeturime. Juk visuomet galima prisiminti kažką gero, ką sugebėjome pasiekti gyvenime, ką turime šią akimirką. Jeigu jaučiame, kad neturime nieko materialaus, turime sveikatą. Net vėžiu sergantis žmogus neserga visas – negaluoja tik tam tikros jo ląstelės. Susitelkę į teigiamus dalykus, galime gyvenimą pradėti vertinti naujai bei suprasti, kad mūsų kelias dar nesibaigė ir laukia daugybė šviesių akimirkų. Svarbu nepamiršti, kad turime pasirinkimą, ir ieškoti išeičių.
„Visuomet atminkite, kad neverta užstrigti praeityje ir bloguose atsiminimuose. Visi negerumai yra tik mūsų mintyse, todėl nebijokite jų keisti.“
D. Čerbulėnas
– Kas dar lemia prastą psichologinę savijautą per šventes?
– Priežasčių yra daugybė. Tai priklauso nuo asmenybės ar praeities įvykių. Pavyzdžiui, jeigu visos ankstesnės šventės keldavo tik nusivylimą, nereikia stebėtis, jog į ateinančias progas žiūrima su baime ir mintimis, kad vis tiek nieko gero tikėtis neverta. Svarbu „neįklimpti“ į tuos apmąstymus ir stengtis mintis užpildyti šviesiais prisiminimais ar ateities planais.
Ne visiems tai lengvai pavyksta, tačiau stengtis reikia. Galima pabandyti užsiimti mėgstama veikla, pasportuoti, skaniai pavalgyti ir atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvenimas vėl prisipildo džiaugsmo ir kitų gerų emocijų. Visuomet atminkite, kad neverta užstrigti praeityje ir bloguose atsiminimuose. Visi negerumai yra tik mūsų mintyse, nebijokite jų keisti.
– Tačiau su emocinėmis problemomis susiduria ne tik dėl vienų ar kitų priežasčių švenčių nemėgstantys žmonės. Yra ir tokių, kurie per jas pasijunta gyvesni, energingesni, tačiau kai viskas baigiasi, užplūsta nenumaldomas liūdesys ir rutinos baimė. Kaip to išvengti?
– Daugumoje darboviečių į išsiblaškymą po švenčių žiūrima atlaidžiai. Juk nieko keista, kad po dviejų dienų linksmybių trečią dieną mes nebūsime nusiteikę visu pajėgumu kibti į darbus. Tai natūralu. Į kasdieninį ritmą grįžtame savaime, pamažu, todėl nereikia jaudintis, kad jau pirmą dieną pakili nuotaika dings. Svarbu nepamiršti mėgautis gyvenimu, sugebėti atskirti darbą nuo pasilinksminimų bei atminti, kad tai netruks amžinai.
– Kai kuriuos iš mūsų simbolinis Naujųjų metų slenkstis gąsdina – juk prasideda tarsi naujas gyvenimo etapas, greičiausiai laukia nauji iššūkiai, problemos… Kaip nebijoti drąsiai eiti gyvenimo keliu?
– Juk niekas nepasikeis! Nenubusime Naujųjų metų rytą ir nesuprasime, kad gyvename visiškai naują gyvenimą ir tapome neatpažįstamomis asmenybėmis.
Mes per daug pervertiname mitą, kad po švenčių kažkas atsitiks. Taip pat nereikia savęs apgaudinėti ir žadėti neįgyvendinamų dalykų – pavyzdžiui, mesti rūkyti. Juk jeigu tikrai norėtumėte atsisakyti žalingo įpročio, jau būtumėte tai padarę.
Gyvenime niekas nesikeis, kol patys to nenorėsime ir nesiimsime atitinkamų veiksmų. Tad perversti kalendoriaus lapuko tikrai neverta bijoti. Pasikeitus datai, gyvensime lygiai taip pat.
– Kaip užsiminėte, beveik kiekvienas žmogus į Naujuosius žengia turėdamas sąrašą pasižadėjimų, ką pradės arba liausis daręs laikrodžio rodyklei išmušus vidurnaktį. Kaip, bėgant mėnesiams, nepamiršti tų pažadų sau arba nesigraužti, jeigu jų įgyvendinti nepavyko?
– Šventiniu metu dažnai tarsi nusimetame nuo savęs atsakomybę kažką keisti jau dabar. Vis kartojame, kad dabar dar rūkysime, gersime, bet Naujųjų rytą visų žalingų įpročių stebuklingai neliks. Man tai asocijuojasi su valios ar pasiryžimo neturėjimu.
Šventės tik padeda atidėti problemą arba ją sureikšminti. Svarbu eiti savo keliu ir nesibaiminti, kad būtent nuo Naujųjų nepavyko kažko pakeisti gyvenime. Šią problemą mes galime spręsti kiekvieną dieną ir tam nereikia laukti naujų metų, mėnesio ar savaitės.