-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors 23 metų Eglę galima vadinti naujoke fotografijos pasaulyje, ji jau turi kuo pasigirti. 2015-aisiais mergina konkursui „Šiaulių rajonas gali nustebinti“ pateikė Kryžių kalno nuotrauką ir užėmė pirmąją vietą. Prieš tai, 2014-aisiais, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Atviros jaunimo erdvės organizuotame konkurse „Netikėta vasara“ Eglės daryta nuotrauka buvo atrinkta specialios komisijos ir eksponuojama lankytojams.
Sėkmė pasikartojo praėjusiais metais, kai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rengtame konkurse „Pasvalys jaunimo akimis“ Eglės nuotrauka taip pat buvo atrinkta ekspozicijai. Tačiau bene didžiausias merginos laimėjimas – asmeninė paroda Kupiškio Adomo Petrausko muziejuje.
Nors pasiekta nemažai, E. Kuzminaitė prisipažįsta fotografuoti pradėjusi vos prieš trejus metus.
„Kartą, viduržiemį, viešėdama pas močiutę kaime išėjau pavedžioti šunį. Bevaikščiodama pastebėjau nepaprastai gražiai saulės apšviestą sniegą, tą akimirką tiesiog privalėjau išsitraukti telefoną ir viską įamžinti“, – pradžią prisiminė Eglė.
Tiesa, grįžusiai namo pradedančiajai fotografei teko gerokai nusivilti. Telefonu darytos nuotraukos kompiuterio ekrane atrodė išblukusios, išsiliejusios ir visiškai nepriminė to vaizdo, kurį tą dieną matė. Būtent šis nusivylimas paskatino E. Kuzminaitę įsigyti profesionalią techniką ir jau rimtai pasinerti į fotografijos pasaulį.
„Kai įsigijau fotoaparatą, pasivaikščiojimai, įdomių vaizdų ieškojimai, bandymai viską užfiksuoti man tapo tarsi priklausomybe, – šypsosi Eglė. – Jaučiu, kad tuo metu nusiraminu, o puikiai pavykę kadrai teikia begalinį džiaugsmą.“
„Be to, fotografija padėjo atrasti iki šiol nematytą Lietuvos grožį. Net ir paprasčiausia žolelė nuotraukoje gali atrodyti itin įspūdingai“, – paaiškina.
Eglė Kuzminaitė dar tik pradeda fotografės kelią, tačiau jau turi patarimą visiems norintiesiems kurti: niekada nenuleisti rankų ir neleisti užgesti vidinei ugnelei.
Paklausta, ar per šiuos kelerius metus pastebėjo savo progresą, Eglė pripažino, kad rezultatų jau yra. Pasak jos, žvelgiant į pačias pirmąsias ir naujausias nuotraukas, matomi akivaizdūs skirtumai.
„Neretai palyginu prieš kelerius metus darytas nuotraukas su dabartinėmis ir visuomet džiaugiuosi, kad pokyčiai kardinalūs. Į gerąją pusę, – pasakojo fotografė. – Manau, tam įtakos turėjo ne tik praktika, bet ir tai, kad nebijau kritikos. Drąsiai rodau savo darbus, o išskirtinės fotografijos sulaukia daugybės komentarų. Nors ne visi jie palankūs, ne visi supranta, ką darau, aš nenusiviliu ir prisimenu vieno profesionalo žodžius: „Tai yra tavo išskirtinis bruožas, ir nesvarbu, kas ką sakys, – nepaleisk jo.“
Žvelgiant į publikuojamus panevėžietės darbus nesunku pastebėti, kad daugiausia dėmesio ir laiko ji skiria gamtai. Tai patvirtina ir pati Eglė: pripažįsta, kad būtent įvairūs Lietuvos kampeliai ir užburiantys gamtos reiškiniai buvo tai, kas pirmiausia pateko į akiratį ir leido išbandyti visas fotografavimo technikos galimybes.
E. Kuzminaitė įsitikinusi, kad, norint tapti šios srities profesionalu, specialių mokslų universitete ar kolegijoje nebūtina baigti. Daugybę reikiamos informacijos lengvai galima rasti internete, knygose, vaizdo įrašuose ar lankantis kursuose. Be to, tobulėti norintys žmonės gali tiesiog paskelbti savo darbus socialiniuose tinkluose ir atsižvelgti į konstruktyvią kritiką. Visgi paklausta, ar nesigaili, kad nestudijavo šio amato, Eglė pripažįsta: tai tikrai nebūtų pakenkę.
„Tiesą sakant, manau, kad fotografija ir yra tai, ką man reikėjo pasirinkti. Šioje srityje jau esu šio to pasiekusi ir nuolat gaunu likimo siunčiamų ženklų, kad tai – mano veikla. Be to, ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad man verčiau reikėjo studijuoti šį amatą, o ne grožio terapijos specialybę. Tačiau svarbiausia – tikrai norėti ir nenuilstamai treniruotis. Tada, esu įsitikinusi, net nebaigus studijų galima pasiekti aukštumų“, – mintimis dalijosi mergina.
„Pirmiausia būtinas niekada neišblėstantis noras. Jeigu jis yra, tada gali pradėti domėtis, mokytis ir nekreipti dėmesio į neigiamą aplinkinių nuomonę.“
E. Kuzminaitė
Net nebaigusi specialių studijų Eglė tobulėja itin sparčiai ir yra įsitikinusi, kad pagaliau atrado savo pašaukimą. Tokiu merginos pasirinkimu stebėtis nereikėtų, nes kūrybos potraukį ji pajuto dar sėdėdama mokyklos suole. Tiesa, tuomet didžiąją dalį laiko atimdavo ne fotografija, o piešimas.
„Nuo pat vaikystės labai mėgau piešti, tad nieko keisto, kad dailės pamokos buvo pačios mėgstamiausios, sulaukdavau nemažai pagyrimų, – pasakoja. – Piešdama nusiramindavau, atsipalaiduodavau, pamiršdavau visas kamuojančias problemas. Tai man buvo tarsi terapija. Kai pradėjau studijuoti, šiam pomėgiui visai neliko laiko, o gal ir noro. Galbūt išsikvėpiau… Vis dėlto negalėjau ilgai ištverti nekurdama, ir mano gyvenime atsirado fotografija. Dabar be jos jau neįsivaizduoju savo kasdienybės.“
Net ir patiems sėkmingiausiems bei talentingiausiems žmonėms nuolat tenka susidurti su sunkumais. Ne išimtis ir Eglė. Nors fotografuoti sekasi puikiai, keliant sau aukščiausius tikslus kartais tenka nusivilti.
„Visai neseniai buvo laikas, kai atrodė, kad nebėra įkvėpimo kurti, – atvirai pasakoja E. Kuzminaitė. – Tada net pradėjau galvoti, kad galbūt ši veikla skirta ne man. Lyg tyčia tuo metu sugedo fotoaparatas. Tačiau tą dieną, kai buvo apėmusi didžioji neviltis, pamačiau, kad kai kurias mano nuotraukas išsirinko vieno socialinio tinklalapio administratoriai ir jas publikavo savo paskyroje. Galbūt kam nors tai atrodo nereikšmingas pasiekimas, tačiau mane jis paskatino visko nemesti ir nepasiduoti užplūdusioms abejonėms. Supratusi, kad neverta nuleisti rankų, įsigijau naujos technikos ir tarsi iš naujo atradau šios veiklos grožį.“
Paklausta, ar turi patarimų tiems, kurie dar tik svajoja fotografuoti, Eglė pabrėžia, kad visuomet svarbiausia yra vidinė ugnis ir troškimas kurti.
„Pirmiausia būtinas niekada neišblėstantis noras. Jeigu jis yra, tada gali pradėti domėtis, mokytis ir nekreipti dėmesio į neigiamą aplinkinių nuomonę. Nesvarbu, kad gal iš pradžių ir nesiseks taip, kaip norėtųsi, tačiau svarbu nenuleisti rankų.“
Eglės Kuzminaitės nuotr.
