Laisvės premiją šiemet siūloma skirti septyniems partizanams. Du iš jų – Panevėžio miesto ir rajono gyventojai.
Ši Seimo įsteigta premija skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Ja įvertinamas ir asmenų bei organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Kandidatus atrenka speciali komisija, o galutinį sprendimą priima Seimas iki gruodžio 23 dienos. Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.
Jei Seimas pritars siūlymams, premija bus skirta Panevėžio rajono gyventojui Jonui Čeponiui, panevėžiečiui Bronislovui Juospaičiui ir dar penkiems šalies partizanams – Jonui Kadžioniui, Juozui Jakavoniui, Vytautui Balsiui, Jonui Abukauskui, Juozui Mociui.
Buvusius laisvės kovų dalyvius kaip grupę apdovanojimui pateikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacija, šiuo metu jau labiau vienijanti buvusių partizanų vaikus, vaikaičius.
Minėti partizanai kovojo skirtingose apygardose, skirtingose Lietuvos vietose, tačiau jie atrinkti kaip viso Laisvės kovos sąjūdžio simboliai. Komisijos pirmininkės Seimo narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės teigimu, Laisvės premija bus savotiška padėka ir pagarba visiems buvusiems partizanams.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas Giedrius Gataveckas „Panevėžio balsui“ sakė, kad jų organizacija jau ne pirmą kartą siūlė pagerbti gyvus likusius žymiausius Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Tačiau šiemet tikėtasi, kad pagaliau pavyks, nes minimos svarbios datos. Šie metai paskelbti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, kitąmet bus minimas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70-metis – 1949-ųjų vasario 16 dieną pasirašytas Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingas teisės aktas.
Partizano, dimisijos pulkininko, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus 93-ejų Jono Čeponio sūnus Algis Čeponis prisipažino, kad apie galimą garbingą apdovanojimą jų šeima išgirdo iš žiniasklaidos priemonių. Ir iškart apie tai informavo tėtį, šiuo metu sveikstantį ligoninėje po sunkios ligos.
Pasak artimųjų, J. Čeponis pasidžiaugęs, kad tokią pat premiją yra gavę Vytautas Landsbergis ir Valdas Adamkus.
„Visą laiką tikėjome laisve. Tikėjome, kad vėl bus nepriklausoma Lietuva“, – šią vasarą „Panevėžio balsui“ pasakodamas savo gyvenimo ir kovų istoriją sakė J. Čeponis, iki praėjusio rudens dar vadovavęs Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui.
Gimęs Pasvalio rajone, Pagojo kaime, jis į pogrindinę veiklą įsitraukė dar mokydamasis kunigų seminarijoje – talkino partizanams. Pradėtas okupantų persekioti, galiausiai pats pasitraukė į mišką, pasirinkęs slapyvardžius Vaidevutis, Vaidila. Tapo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtiniu ryšiams. Po išdavystės buvo suimtas, kankinamas ir nuteistas ilgiems metams lagerių. Tačiau net ir sovietmečiu jis nebijojo pagerbti bendražygių kapų, dainuoti patriotinių dainų, niekada neslėpė kalėjęs, buvęs tremtyje.
„Mums vytis ir Trispalvė buvo tokie šventi dalykai, kad už juos ėjome mirti“, – ne kartą yra sakęs buvęs partizanas.
Jo sūnus A. Čeponis mano, kad premija būtų ne tik jo tėvo ir kitų partizanų, bet ir pokarinės kovos, paties Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio įvertinimas.
„Tėtis iki šiol aktyviai dalyvavo veikloje, niekada nebuvo pasyvus stebėtojas. Tai mus moko, kad reikia nepaliauti kovoti – ir ne tik kovoti, bet nebūti abejingam Tėvynės likimui, – sako tėčiu besididžiuojantis A. Čeponis. – Mums reikia sekti kovojusiųjų už nepriklausomybę pėdomis. Tai net įpareigoja.“
Nuo Ramygalos kilęs, Panevėžyje daug metų gyvenantis dimisijos brigados kapitonas Bronislovas Juospaitis-Direktorius sako tik iš nuogirdų girdėjęs apie apdovanojimą – oficialiai dar niekas nesusisiekęs.
Buvęs partizanas gaili, kad jo bendražygių likę jau labai mažai – ant pirštų galima suskaičiuoti. „Daug žuvo tuo laiku, o likusius prislėgė ir metų našta. Likome tik vienetai…“ – sako taip pat 93-ejų kovotojas.
B. Juospaičio gyvenimo istorija neeilinė. Išėjęs į mišką 1951 metais, buvo išduotas su visu būriu. Užvirus mūšiui, sunkiai sužeistas, palaikytas nukautu ir kartu su kritusiais būrio broliais numestas Ramygalos miestelio aikštėje. Tik kitą dieną budeliai pastebėjo, kad vyro veidas neapsnigtas, ir suprato jį dar esant gyvą.
Septynių šūvių pakirstas – peršautais plaučiais, sutrupintu rankos sąnariu ir su pavojingai kūne įstrigusia kulka, – partizanas, kiek apgydytas, buvo žiauriai kankinamas, o galiausiai išsiųstas į lagerius.
„Prabundi ir dažniausiai pirma mintis būna iš praeities, iš pokario laikų, – sako B. Juospaitis. – Tas laikas atėmė daug artimų draugų, o dabar jau irgi kiekvienais metais vis pasiima, pasiima likusius.“
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.
Dešimt metų vykusiame pasipriešinime dalyvavo ne mažiau kaip 50 000 žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 000 Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 000 partizanų ir jų rėmėjų.
Pirmoji Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Adamovičiui Kovaliovui.
2012 metais laureatu tapo vienas aktyviausių sovietmečio disidentų Antanas Terleckas.
2013 metų laureatas – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, 2014 metų – lenkų disidentas Adamas Michnikas, 2016 metais laureatais tapo du asmenys – Vytautas Landsbergis ir Valdas Adamkus, pernai – Nijolė Sadūnaitė.
Komentarai
Saunu
Tik kada prisiminsime zmones nukentejusius nuo partizanu,. Daugelis zmoniu galetu papasakoti , kaip drebedavo kiekviena nakti , kad tik misko broliai ju neaplankytu. Nezinia ko daugiau reikedavo bijoti: ar dienomis ateinanciu stribu, ar naktimis ateinanciu miskiniu. Nei vieni, nei kiti negailejo paprastu zmoneliu , moteru, vaiku. Nezinia kiek ten tos ideologijos buvo. Dabar jie didvyriai;(
Aš prisimenu mačiau Lietuvos Laisvės kovotojus – partizanus. Tai buvo garbingi, drąsūs vyrai, mylėję savo tėvynę.. Mačiau juos tris kartus 1946 ir 1947 metais. Jie ateidavo ir prašydavo paaukoti pinigų. Mačiau juos ir miestelio aikštėje paguldytus.išbadytomis akimis. Žmonės juo gerbė, dainas apie juos sudėjo. Buvau mokinukas, o iš tėvų girdėjau, kad tai generolo Plechavičiaus buvę kariai. 23 tūkstančiai. O apie „istrebitelius (strybus) blogai kalbėjo.
Sandra, juk tu tas Jonas su antikvaru? Taip?