-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Didelę žalą visai valstybei ir kiekvienam gyventojui nešanti korupcija žabojama, tačiau veikti dar yra ką.
Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad džiaugiasi, jog vis mažiau Lietuvos gyventojų duoda kyšius. Kartu vis geriau suprantama, kad pagrindinis mūsų visuomenės iššūkis ateityje bus politinė korupcija.
„Žmonės aiškiai supranta, kad tai yra problema, kad dėl to nukenčia Lietuvos gyventojai, nes kiekvienas iš mūsų mato žymiai mažiau pinigų viešajame sektoriuje, gauna prastesnes paslaugas dėl to, kad pinigai vis dar dažnai atsiduria kokios nors vienos interesų grupės kišenėse arba darbas, kuris turėjo būti atliktas geriau, atliekamas prastai. Aš manau, kad tą problemą mes suprantame ir tai jau – didelis laimėjimas“, – sako S. Muravjovas.
Jo manymu, vis daugiau šalies gyventojų yra pasiruošę bendrauti tik su skaidriais politikais arba su žmonėmis, kurie tikrai supranta, kad reikia užkardyti kelią korupcijai.
„Tai, kad politikai, aukšto rango valstybės tarnautojai vis dažniau atsistatydina dėl kokio nors su korupcija susijusios skandalo, tais atvejais, kai nesugeba tinkamai atsakyti į visuomenės ar žurnalistų užduodamus klausimus, yra gerai. Tai nėra savaime suprantama duotybė“, – sako jis.
Kartu pastebi, kad šalyje vis dar dažnai vyrauja nebaudžiamumo atmosfera, ypač kai kalbama apie mažesnius miestelius, savivaldą, kur žmogui viešai prabilti vis dar pernelyg sudėtinga, nes jis gali baimintis pasekmių. Pasak S. Muravjovo, pavyzdžiui, iš įvairių tyrimų matoma, kad žmonės puikiai supranta, jog prabilę apie kokią nors problemą, gali turėti žymiai daugiau problemų negu asmuo, apie kurį praneša.
Neretai įvairios su galima korupcija susijusios istorijos išlenda, pavyzdžiui, prieš rinkimus. Vėliau ilgą laiką vyksta tyrimai, kurie baigiasi išteisinimu arba pritrūkstama įrodymų. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo manymu, visuomenė vis dėlto iš to laimi, nes sužino ir supranta daugiau.
„Be abejo, galime rinktis, ar gyventi su rožiniais akiniais ir manyti, kad viskas yra gerai, ar geriau suprasti problemas ir siekti jas įveikti. Klausimas, ar sugebame jas tinkamai įveikti. Dažnai ikiteisminiai tyrimai tęsiasi labai ilgai, bylos baigiasi ne taip, kaip tikisi visuomenė. Būtent dėl to, man regis, ir svarbu kalbėti apie tai, kokie turi būti lūkesčiai ir ko mes turime tikėtis iš bylų, kuriose nagrinėjama stambių politikų, verslininkų, valstybės tarnautojų veikla“, – sako S. Muravjovas.
S. Muravjovas
Natūralu, kad įtariami korupcija žmonės jokiu būdu nenori atsidurti kalėjime, būti nuteisti ir stengiasi įvairiais būdais to išvengti. Jo manymu, visuomenė turėtų suprasti, kad tai yra veikimas, kuris labai dažnai nesibaigia tų žmonių įkalinimu, tačiau visuomenė turi teisę balsuoti, rinktis, ką nori turėti valdžioje ir kam patikėti spręsti svarbiausius reikalus.
„Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriame politikų ir valstybės tarnautojų reputacijai. Tai labai gerai, nes kuo daugiau reikalausime iš savo visuomenės lyderių, tuo labiau, man regis, ir jie turės suprasti, kad turi elgtis nepriekaištingai“, – kalba S. Muravjovas.
Praėjusiuose Seimo rinkimuose žmonės išrinko daug naujokų. Pasak S. Muravjovo, tai kol kas pirmieji šio Seimo darbo metai.
„Prisipažinsiu, kad iš antikorupcinės, skaidrumo perspektyvos jie buvo be galo įdomūs, nes taip jau sutapo, kad norime įstoti į EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, savotišką elitinį klubą, o stojimas į jį reikalauja ir antikorupcinės pažangos. Įtariu, kad ir dėl to šiemet turime kelias antikorupcines iniciatyvas“, – mano jis.
Šiemet galiausiai priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas. Tiesa, pasak S. Muravjovo, džiūgauti dar per anksti, nes labai daug kas priklausys nuo kitais metais Vyriausybės priimamų poįstatyminių dokumentų, kurie nustatys, kaip bus apsaugomi pranešėjai įstaigose, kokie reikalavimai bus keliami kokybiškiems pranešimų kanalams ir pan. Nepaisant to, jo manymu, tai žingsnis į priekį.
Apie piktnaudžiavimą Kauno tardymo izoliatoriuje pranešusi šios įstaigos buvusi darbuotoja Rasa Kazėnienė yra prabilusi apie gyvenimą baimėje. Nepaisant to, S. Muravjovo manymu, situacija šalyje gerėja.
„Manau, kad šiemet vis dėlto išlaikėme pranešėjų apsaugos testą, nes puikiai prisimename, kas įvyko su ponia Dalia Budrevičiene (daugiau nei prieš dešimt metų pranešusia apie vokelius). Manau, kad abi istorijos vis dėlto skiriasi ir tai jau yra labai didelė pažanga. Kai praneši, kai išdrįsti pranešti apie kokią nors negerovę ar padarai žingsnį, kuriam labai daug kas nesiryžtų, supranti, kad tie žmonės, apie kuriuos praneši, liks nepatenkinti, tu rizikuoji. Natūralu tikėtis kažkokios gynybinės reakcijos. Klausimas, kaip į tai reaguoja visuomenė, visuomenės lyderiai? Ar jie tave palaiko ir ar tu pastebi kokius nors teisėsaugos arba kitų stebėsenos organizacijų veiksmus tavo iškeltai problemai išspręsti? Man regis, kad su R. Kazėniene vis dėlto įvyko ir gerų dalykų. Ji dabar dirba Teisingumo ministerijoje, reakcija į jos pranešimą buvo teigiama, ją palaikė, o tai jau yra gerai“, – įsitikinęs S. Muravjovas.
Jo manymu, šis atvejis galėtų tapti pavyzdžiu ir kitiems. Be to, būtent dėl tokių atvejų ir būtinas Pranešėjų apsaugos įstatymas, kad pranešantis asmuo galėtų jaustis saugiai.
Lietuva turi ir Lobistinės veiklos įstatymą, apie kurį kalbama jau daug metų.
„Aišku, kad Lietuvoje lobistinė veikla, tai yra įtakos darymas sprendimų priėmėjams, yra gana neskaidri, net pasakyčiau, kad labai neskaidri. Dažniausiai nežinome, kodėl ir kas galėjo paveikti vieną arba kitą sprendimą, ir yra didelė rizika, kad svarbūs mūsų šaliai sprendimai priimami svarstyme dalyvaujant tik nedidelei saujelei žmonių, kurie turi labai aiškius, siaurus interesus. Tai, be abejo, yra labai blogai, nes sukelia grėsmę ne vien mūsų ekonominei gerovei, bet ir šalies saugumui. Nežinai, kas su kuo bendrauja, nesupranti vadinamojo teisėkūros pėdsako, kas ką siūlė ir kodėl. Tas rizikas reikia mažinti“, – kalba vadovas.
Jo manymu, Lobistinės veiklos įstatymas nėra geras ir reikėtų taisyti – mažų mažiausiai susitarti, kad verslo asociacijos yra lobistinę veiklą vykdančios organizacijos ir turi deklaruoti savo susitikimus su politikais.
Kalbant apie smulkiąją korupciją, kyšininkavimą, sveikatos apsauga vis dar tebėra ta sritis, kurioje šalies gyventojai kyšininkauja dažniausiai. Pasak S. Muravjovo, prieš kelerius metus tokia problema buvo aktuali ir kelių policijoje, tačiau ėmusis priemonių, ji sėkmingai išspręsta.
„Kaip rodo mūsų pasaulinės korupcijos barometro duomenys, kyšininkavimo lygis kelių policijoje sumažėjo keturis kartus. Sveikatos apsaugoje, deja, kyšių vis dar yra daug“, – sako jis.
Kartu pastebi, kad kyšininkavimo lygis mažėja ir čia. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija turi tikslą iki 2020 metų sumažinti kyšininkavimo lygį medicinoje pustrečio karto.
„Tai yra nuo 24 procentų pacientų, kurie vis dar duoda kyšį, iki kas dešimto paciento 2020 metais. Tai gražus tikslas. Tikiuosi, kad ministerija dės visas pastangas jį pasiekti, nes akivaizdu, kad žmonės supranta kyšininkavimą kaip paslaugos broką. Tai, kad mūsų lyderiai, mūsų Vyriausybė nori paslaugą gerinti, yra puiki žinia. Aišku, kai kalbame apie tokią sudėtingą sritį kaip sveikatos apsauga, reikia kalbėti ir apie viešuosius pirkimus, ir apie farmacinių bendrovių įtaką medikams, tačiau žmonėms kasdien kyšininkavimas yra žymiai opesnė problema“, – sako S. Muravjovas.
Jo teigimu, apskritai pokalbis apie kyšininkavimą sveikatos apsaugos srityje yra be galo sudėtingas. Sistema buvo sukurta nuo seno ir niekas nieko nedarė, tad norint pakeisti įprotį, veikti kitaip, reikia laiko.
„Aišku, kad labai svarbu šios temos nepalikti ramybėje. Džiaugiuosi, kad kai šiuo metu kalbama apie didesnius atlyginimus, apie aiškesnius medikų darbo matavimo kriterijus, kalbame ir apie tai, kad smulkioji korupcija, korupcija sveikatos sistemoje turėtų mažėti. Tai jau yra laimėjimas, nes nėra taip, kad visi pasaulyje suprantamai kalba apie tai, kad korupcija sveikatos apsaugoje yra blogai. Daug kas, man regis, to net nenori pripažinti. Tai, kad mes suprantame, jog tai problema, suprantame, kad būtent ją reikia spręsti, jau yra pokalbio pradžia“, – sako S. Muravjovas.
Dabar institucijos turi sukūrusios antikorupcines programas, išsikėlusios tikslus, kurių siekia. Tačiau, S. Muravjovo manymu, tai jau nebesvarbu, nes programos įsitvirtino kaip popierinės.
„Tai nebūtinai yra pralaimėjimas. Gerai jau tai, kad savivaldybės supranta, jog šiam klausimui reikėtų skirti dėmesio, tačiau atėjo laikas sąžiningai žiūrėti į šį klausimą kitokiu kampu. Vis dėlto susitarti, kad kai savivaldybė turi 10, 20, 30 antikorupcinių tikslų arba kokių nors veiksmų dvejiiem metams į priekį, tai yra per daug. Manau, kad svarbu susitarti dėl vieno, dviejų svarbiausių užduočių ir siekti jas įgyvendinti, aiškiai, apgalvotai, kad galėtume konkrečiai įvardyti laimėjimą metų pabaigoje“, – mano jis.
Vadovas pastebi, kad dabar didžioji dauguma antikorupcinių programų įsipareigojimų atrodo tokie, kad nepamatuosi, nesuprasi, ar jie buvo sėkmingai įgyvendinti ir kokią naudą teikia kiekvienam. Tad jam norėtųsi, kad savivaldybės skirtų daugiau dėmesio šiam klausimui.
Kalbant apie savivaldą, S. Muravjovas teigia norintis, kad savivaldybės skirtų daugiau dėmesio gyventojų įtraukimui į sprendimų priėmimą.
„Labai norėčiau pamatyti dalijamuosius biudžetus kiekvienoje savivaldybėje Lietuvoje. Norėčiau pamatyti, kad savivaldybės įtraukia gyventojus į svarstymus, kaip panaudoti bent dalį savivaldybės pinigų, ką reikėtų su jais padaryti, leisti gyventojams prižiūrėti, kaip vykdomas koks nors projektas, kuris tiesiogiai susijęs su to rajono gyventojų gerove arba dėl kurio sprendė to rajono gyventojai, ir taip padėtų gyventojams geriau suprasti, kaip naudojamos savivaldybės lėšos, leisti gyventojams geriau suprasti, kokius klausimus jie gali kelti savivaldybės politikams ir tarnautojams. Man aišku, kad daug dėmesio skiriame nacionalinei politikai ir nacionalinio masto problemoms, tačiau savivaldybės vis dar dažnai lieka savotiškomis neskaidrumo pelkėmis “,– sako S. Muravjovas.
Pasak jo, žmonės nežino, nuo kurio galo pradėti, kokius klausimus kelti, nes paprasčiausiai nesupranta, kaip priimami sprendimai, ką daro viena ar kita savivaldybės kontroliuojama įmonė ir kam pateikti klausimą, jeigu, pavyzdžiui, niekas nevalo kiemo.
