-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– 2020 metais britai greičiausiai jau bus pasitraukę iš ES – „Brexit“ įvykęs. Ką tai reikš visai Europai ir ypač Lietuvai? Ar nesumažės europinės paramos lėšų?
– Šiuo metu, kai Anglijoje yra tokia neužtikrinta politinė situacija, kai tokie rinkimų rezultatai, vyriausybė nėra vieninga. Dominuojanti partija, prieš tai priėmusi visus politinius sprendimus ir turėjusi aiškią „Brexito“ kryptį, pralaimėjo rinkimus, ir Anglijos vyriausybėje nebėra normalios valdančiosios daugumos, sudarytos iš vienos partijos. Todėl ateities sprendimus dėl „Brexito“ gaubia gan didelis neužtikrintumas. Pastaruoju metu kalbama, kad po „Brexito“ dabartinė – labiau susiskaldžiusi – Anglijos vyriausybė į santykius su Europa gali žiūrėti šiek tiek minkščiau. Net užsienio spaudoje buvo pasirodę straipsnių ir pasvarstymų, kad ši vyriausybė būtų pasiruošusi sumokėti ES pateikiamą „skyrybų“ sąskaitą Jungtinei Karalystei – kuri, beje, gana didelė. Tad prognozuoti, kas bus 2020 metais, kai vyksta „Brexit“, yra labai sunku, nes politinis neužtikrintumas yra didelis. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad štai, išeina britai iš ES, ir dėl to visos šalys nebegauna ES paramos. Galbūt nebebus tokio didelio, koks buvo, britų indėlio, tačiau jei jie norės turėti priėjimą prie vieningos ES rinkos, natūralu, kad galbūt turės susimokėti kažkokį mokestį už dalyvavimą joje. Galima daryti prielaidą, kad jie vis tiek turės kažkiek mokėti ES už tam tikras privilegijas.
Žiūrint į Lietuvą 2020 metais, kai pasibaigs šis ES finansavimo laikotarpis, kurio pinigais šiuo metu mes džiaugiamės ir jaučiamas ekonominis pagyvėjimas, nerimauti yra dėl ko, nes mes negausime tam tikro investicijų finansavimo šaltinio. Aišku, kai kurios tos investicijos galbūt nukreiptos į infrastruktūros projektus. Pavyzdžiui, kelių atnaujinimą, tiesimą, šaligatvių tiesimą ar panašiai. Jei jų nuo 2020-ųjų staiga neliks, tai ekonomikai ilgainiui neturėtų labai blogai atsiliepti. Bet vis tiek BVP augimas, ekonomikos auginimas be ES pinigų nuo 2020 metų bus šiek tiek sunkesnis – reikės daug daugiau investuoti patiems ir neturėsime tiek daug pagalbos iš ES. Nesvarbu, kokia situacija bus su „Brexit“, situacijai, kokia bus nuo 2020-ųjų, Lietuvai reikėtų ruoštis.
– Europa susiduria su naujais iššūkiais: pabėgėliai, terorizmas, saugumo problemos. Ar gali būti, kad ir jiems bus skirtas dėmesys naujajame biudžete – pavyzdžiui, europinės paramos lėšos tokioms problemoms spręsti?
– Visos ES lygmeniu taip, turėtų būti skirta pinigų tvarkytis tiek su pabėgėlių situacija, tiek su saugumo dalykais – galbūt net įvesti tam tikrus saugumo reikalavimus.
Saugotis reikia bet kuriai šaliai, o naujuoju laikotarpiu grėsmė yra ir terorizmas. Lietuvoje šiuo metu, kai pabėgėlių nėra tiek daug, terorizmas kol kas nėra aktuali problema. Tad sunku įsivaizduoti, kad tam būtų skirta labai daug pinigų. Tačiau bendrai žiūrint į ilgalaikius Lietuvos nacionalinio saugumo tikslus, krašto apsaugai galbūt turi būti skirta daugiau pinigų.
– Jau ne vienus metus laužomos ietys dėl paramos žemdirbiams – kad visų šalių ūkininkai būtų remiami vienodai. Dabar vėl prabilta apie tai, tačiau svarstoma, jog galbūt reikėtų didesnio kofinansavimo iš nacionalinių biudžetų. Ar nenutiks taip, kad, leidus pačioms šalims kofinansavimą didinti savo nuožiūra, lietuviai vėl nukentės, palyginus su lenkais, vokiečiais ar ispanais?
– Su ūkininkais, ypač smulkiaisiais, yra taip, kad galbūt norisi palaikyti vidinį Lietuvos ūkį, auginti savo produkciją, bet per daug tam skirti pinigų iš valstybės biudžeto dažnai gali neapsimokėti. Visų pirma, žvelgiant labiau valstybės mastu, mažieji ūkininkai nėra pati efektyviausia struktūra. Jie sunkiai sukuria daug pridėtinės vertės, galbūt turi dideles sąnaudas jų lygiui, todėl juos tenka nuolat subsidijuoti, kai kažkas atsitinka tarptautinėse žaliavų rinkose su kainomis, kaip kad buvo su pienu ar panašiai.
Galbūt sprendimas subsidijuoti ūkininkus ar ne yra labiau politinis. Naujojoje mokesčių reformoje arba mokestiniuose pasiūlymuose kaip tik buvo siūlymai mažinti lengvatinį ūkininkų apmokestinimą. Kiek suprantu, tai galiotų ir smulkiesiems ūkininkams bei paskatintų Lietuvos ekonomiką eiti didesnio efektyvumo link. Net ir mažieji ūkininkai turėtų pagalvoti, kas jiems efektyviausia, galbūt šiek tiek restruktūrizuoti savo veiklą, kad reikėtų kuo mažiau subsidijų. Nes toks ilgalaikis modelis, kai visą mūsų agrokultūrą remia valstybė, nes be valstybės paramos ji neišgyventų, ilguoju laikotarpiu nėra labai tvarus.
– Tačiau ar pajėgs mūsų ūkininkai išgyventi ir sėkmingai konkuruoti, jei nacionalinė parama bus mažesnė nei kitur?
– Vienas iš tokių pamąstymų, ką reikėtų ateityje daryti smulkiesiems ūkininkams, tai galbūt kooperuotis. Sukurti organizacinę struktūrą, turėsiančią didesnį derybinį svertą vartotojų atžvilgiu. Galbūt galėtų išsiderėti geresnes kainas, susiburti ir kartu nuomotis, dalytis žemės ūkio techniką ir panašiai. Įsivaizduokite, šimtas ūkininkų ir kiekvienas nusiperka po traktorių, kuris ilgą laiką stovi vienoje vietoje. Bet jeigu jie susiburtų į kooperatyvą, organizacinę struktūrą, kurioje galėtų sutelkti lėšas, nuomotis ir naudotis kartu, tai būtų našiau – kaip kokioje didesnėje žemės ūkio įmonėje, o ne dirbant pavieniui.
Tai vienas iš būdų išlikti ir efektyvinti smulkiųjų ūkininkų veiklą.
– Kaip išvis vertintumėte dabartinės ES paramos įsisavinimą Lietuvoje?
– Yra visokių dalykų. Klasikinis pavyzdys: jeigu naudojantis šia parama nutiesiamas
naujas šaligatvis, kurio galbūt ne visai reikia, Lietuvos ekonomika gauna vienetinį impulsą, kai to šaligatvio vertė, jo tiesimas, prisideda prie Lietuvos augimo. Po to didesnės ilgalaikės vertės nelieka.
Kitas dalykas – skaidrumas. Norėtųsi, kad ES pinigai patektų būtent į Lietuvos ekonomiką. Bet kiek iš tikrųjų tų pinigų, kurie paskirstomi, patenka į investicinius projektus, o nenusėda kažkur dėl biurokratinių dalykų, dėl korupcijos ir panašiai, sunku net pasakyti. Tai neefektyvios investicijos, be kurių ekonomika galėtų apsieiti.
Tokie dalykai galėtų būti perskirstyti geriau. Pavyzdžiui, sudarant geresnes darbo rinkos politikas, kad nedirbantys žmonės būtų skatinami ateiti į darbo rinką. Taip būtų sukurta ilgalaikė vertė ekonomikai ir būtų efektyvu.
Antras dalykas, dėl ko tos investicijos gali nevisiškai pasiekti ekonomiką, yra korupcija.
Bendrai žvelgiant į trumpalaikį poveikį ekonomikai, jau dabar jaučiamas BVP augimas. Kai pradėjo ES pinigai plaukti į Lietuvos ekonomiką, BVP augimas pakilo – buvo per 2 procentus, pakilo iki beveik 4 procentų. Tas yra juntama.
– Yra pavyzdžių, kai, atrodo, tuo metu labai reikalinga mokykla renovuojama, bet praėjus keleriems metams nebėra ją lankančiųjų. Arba išgražinami miesteliai, tačiau nebėra, kas jais grožėtųsi, nes gyventojai emigruoja, išsikelia į didmiesčius. Ar čia tikslai pasiekiami?
– Tai irgi vienas iš neigiamų visos Lietuvos ekonominės raidos padarinių. Regionuose gyventojų po truputį mažėja. Demografinė situacija tokia, kad žmonės iš regionų vis dažniau keliasi gyventi netoli didžiųjų miestų – šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Tai yra trys didžiausi centrai Lietuvos valstybėje ir ekonomikoje. Vilnius išvis yra visai kita ekonomika.
Regionai ir minėti centrai – tarsi dvi skirtingos istorijos, nes jų vystymosi tempai gana skirtingi. Kai mes investuojame pinigus į renovaciją regionuose ir demografija ten prastėja, tai nėra labai geras dalykas. Ypač švietime, kai atnaujinamos mokyklos ir nėra, kas į jas eitų.
Galbūt vienas iš pasiūlymų, ką būtų galima kita daryti su ES pinigais, – bent jau švietime, – tai vietoj renovacijų tuos pinigus skirti aukštesnės kvalifikacijos mokytojams samdyti, esamų mokytojų kvalifikacijai kelti. Mokyklų ar aukštųjų mokyklų pastatai gal neatrodytų naujai ir gražiai, bet aukštos kompetencijos profesoriai, dėstytojai studentus paruoštų geriau. Lietuvos ekonomikai tai būtų daug geriau, nes ruoštume išsimokslinusius žmones. Jeigu regionuose užtektų pinigų samdyti aukštesnio lygio mokytojus, bent jau žinotume, kad vaikai, eidami į tą ne visai gražiai atrodančią mokyklą, bus gerai paruošti.
„Mano nuomone, kompetencijos kėlimas švietime ir daugelyje tokių sričių tikriausiai turėtų eiti pirmiau už investavimą į infrastruktūros atnaujinimą. Nes svarbu, ką mes iš to gauname ilguoju laikotarpiu. Kaip atrodo pastatai, mokyklos, universitetai svarbu, tačiau tai nėra taip svarbu, kaip jų teikiama nauda, ką mes iš to gauname.
– Kaip mes gyventume sumažėjus ar net nutrūkus ES paramai? Kurioms sritims tai atsilieptų?
– Išgyventi tikrai išgyventume. Gyveno Lietuva visai neblogai iki 2004 metų – net labai gerai. Progresas buvo didelis. Šiuo metu esame labai toli nuėję, esame euro zonos nariai. Tai reiškia, kad galime pritraukti daug daugiau užsienio investuotojų finansavimo, kuris galbūt jau yra atsakingesnis negu tiesiog ES pinigai.
Kas galėtų atsitikti? Galbūt po 2020 metų, kai pasibaigs šis finansavimo laikotarpis, būtų šioks toks šokas ekonomikai, šiek tiek išdžiūtų lėšos investicijoms. Bet ilgesniuoju laikotarpiu Lietuva sugebėtų pritraukti daugiau pinigų iš pačių investuotojų. Turėtų vienaip ar kitaip užsivesti privačių investicijų mechanizmas Lietuvoje.
Mes jau turėjome labai gerą repeticiją 2016 metais, kai buvo pasibaigęs finansavimo laikotarpis, jo pinigai visiškai paskirstyti, o dėl ilgai užtrukusių visų naujojo laikotarpio paskirstymų procesų, pernai tie ES pinigai nekeliavo į Lietuvos ekonomiką. BVP augo kažkiek lėčiau, apie 2 procentus, bet recesijos, krizės ar dar kažko nebuvo. Ekonomika vis tiek toliau augo ir viskas ėjo pirmyn.
