I. Buivydaitė

Iš ginčo su giminėmis – ir karjera, ir karūna

Prie melodramų karaliene pakrikštytos rašytojos Irenos BUIVYDAITĖS knygų bibliotekose rikiuojasi eilės – ji viena skaitomiausių šių laikų rašytojų. Per ketvirtį kūrybos amžiaus jos kūrinius atrado ir vis dar atranda skirtingos skaitytojų kartos. Kokie kritikų pastebėjimai labiausiai erzina, ar romanų puslapiuose yra atvaizduotas realus rašytojos gyvenimas, kalbėjomės su autore.

– Irena, o jums pačiai malonus toks apibūdinimas – lietuviškoji melodramų karalienė?

– Tikrai malonus. Kas nenori būti karaliene! (Šypsosi.)

– Kai kurie kritikai vartoja ginčytiną sąvoką „moteriška literatūra“ ir jūsų kūrybą priskiria tai krypčiai. Kaip autorė sutinkate su tokiais savo kūrinių vertinimais?

– Taip, pritariu, kad melodramas skaito daug daugiau moterų negu vyrų. Turbūt tokia jau jų prigimtis.
Bet tai nėra blogai: moterys kilusios iš Veneros, vyrai – iš Marso. Nenuostabu, kad jie domisi skirtingais dalykais. Mudu su vyru taip pat skaitome labai skirtingas knygas. Man visai neįdomu skaityti apie karą, politiką, politinių veikėjų biografijas, o jis nemėgsta melodramų. (Šypsosi.) Tačiau tai nereiškia, kad vyrai visai neskaito tokių romanų. Turiu tikrai nemažai pavyzdžių ir teigiamų vyrų atsiliepimų apie savuosius.

– Kad ir kaip jūsų romanus vertintų literatūros kritikai, beveik visi priversti pripažinti jų įtaigumą. Ar yra tokių pastebėjimų, kurie jus erzina?

– Kritikai tiesiog stengiasi nepastebėti laisvalaikio literatūros ir nerašo nieko. (Šypsosi.) O skaitytojų neigiamų atsiliepimų labai nedaug. Mano romanų žanras – melodrama. Labiausiai erzina tokie komentatoriai, kurie kritikuoja mane būtent už šį žanrą ir jo ypatumus… Ir dar tokie kategoriški teiginiai „Nesąmonė!“, „Perskaičiau dvidešimt puslapių ir numečiau – viskas nuspėjama“, „Taip gyvenime nebūna!“ ir panašiai. O aš manau, kad tai, kas vienam neįtikėtina, kitam gali pasirodyti netgi labai panašu į jo patirtį. Tik mes linkę nuslėpti nuo kitų įvairias savo klaidas ir poelgius, kuriais nesididžiuojame.

– Beveik neabejoju, kad skaitytojai dažnai sako: „Jūsų pačios gyvenime tikriausiai buvo daug nuotykių ir aštrių, netikėtų posūkių, tamsių ir šviesių likimo smūgių.“ Kokias svarbiausias tiesas iš tiesų leido suprasti asmeniniai išgyvenimai?

– Ne, nepasakyčiau, kad mano gyvenime buvo daug nuotykių ir netikėtų posūkių. Esu iš tos kartos, kai moterys tekėdavo anksti – 20–25 metų… Aš pati ištekėjau dvidešimt dvejų, penktame kurse, taigi buvo nelabai daug laiko nuotykiams. (Šypsosi.)

Šeimos gyvenimas buvo ramus, lygus, be stačių kalnų, staigių nuokalnių, skausmingų išgyvenimų. Aš labai laiminga dėl to ir dėl nieko nesigailiu – nenorėčiau nieko keisti. Taip, labai mėgstu keliauti, laukiausi daugybėje šalių, kelionių įspūdžiai vis šmėkšteli mano romanuose, bet tai tik šviesūs, ne juodi įspūdžiai.

– Pabandysiu prisiminti keletą jūsų romanų veikėjų: Mėja, Kornelija, Gabija, Vega, Vismantas, Goda, Dora, Inga… Iš kur šie vardai? Ar jūsų knygų herojai turi tikrus prototipus realiame gyvenime, ar yra vaizduotės vaisius? O gal visko po truputį?

– Esu parašiusi keturiolika romanų, visuose daug veikėjų – pagrindinių ir antraeilių. Pirmuosiuose romanuose vardai įprasti: Jolanta, Romas, Giedrė, Virgis, Milda, Saulius, Edvardas, Aurelija, Julija ir taip toliau. Kadangi nesinori kartotis, tenka ieškoti vis kitų vardų.

Kartais būna, kad parenki herojui vardą, o vėliau pamatai, kad jis visai netinka. Tada ieškau kito ir pakeičiu.
Romanuose nėra prototipų. Kartais panaudoju vieną kitą tam tikro žmogaus bruožą, bet labai nedaug, – tas žmogus paprastai nė neįtaria, kad ką nors „pasiskolinau“ iš jo!

– Kartais sakoma, jog didelė klaida painioti autorių su herojumi. Bet jei atvirai – kiek jūsų romanų veikėjuose galima rasti jūsų pačios?

– Kai išėjo pirmasis mano romanas „Šimtas baltų mersedesų“, daug kas manė, kad aprašiau savo gyvenimą. Tačiau ne – ten nėra nei manęs, nei jokių pažįstamų. Viskas išgalvota.

Manęs pačios romanuose daug, tik ne konkrečių įvykių, o jausmų, nuotaikų, požiūrio į tam tikrus dalykus ar reiškinius. Rašydama aš susilieju su savo heroje, imu mąstyti ir jausti taip kaip ji, todėl kitiems gali pasirodyti, kad rašau apie save. (Šypsosi.)

– Kuris nors jūsų personažas pačiai atrodo teigiamesnis nei kiti ir yra ypač brangus?

– Myliu visus savo herojus, bet, žinoma, yra keli, kurie ypač brangūs. Tarp moterų – Milda iš „Laimingo namo melodramos“, Gražvilė iš „Ironiški stebuklai“, Vega – „Telefoninis romanas“, Evija – „Gyvenimo spalvos“, Hera – „Rožių dvaras“. Iš vyrų – Torvaldas „Laimingo namo melodramoje“, Tomas „Nebaigtoje kalnų sakmėje“, Vismantas iš „Mėnesiena ir tu“.

Bet šiaip mano herojai nėra vien teigiami ar neigiami. Ir teigiamiausi padaro kvailysčių, įžeidžia kitus, o neigiamiausi gali pasirodyti dori ir kilnūs…

– Ar kartais nepagalvojate, jog būtų visai smagu ir įdomu gyventi tokį gyvenimą, kurį aprašote savo romanų puslapiuose?

– Rašymas – tai būdas vaizduotėje pagyventi kitokį gyvenimą, atsidurti ten, kur nebuvęs, vėl patirti tai, kas buvo tik jaunystėje ir jau pamiršta, tapti kitokios profesijos atstove. Nors iš tiesų, kaip minėjau anksčiau, savo gyvenime nenoriu nieko keisti.

– Skaitytojams visada būna įdomios mylimų autorių kūrybos ištakos – kas juos paskatino pasukti į literatūros pasaulį. Galėtumėte pasidalyti ta kibirkštimi, kuri įžiebė jumyse rašytoją?

– Tapau rašytoja netikėtai – susiginčijusi su vyro giminėmis, kad galėčiau parašyti romaną ir norėdama įrodyti, kad aš teisi. (Juokiasi.) Kaip matote, pavyko!

Po to dar ilgai rašiau siužetus į mokyklinius sąsiuvinius, kurie ėjo iš rankų į rankas. Skaitytojai stebėjosi, kodėl nesiūlau leidykloms, bet aš ilgai nedrįsau, nes tokios literatūros Lietuvoje nebuvo…

– Norėčiau pakalbėti apie jūsų naująją knygą „Mėnesiena ir tu“. Kai rašėte šį kūrinį, kokį įsivaizdavote savo skaitytoją? Kaip gimė šis siužetas?

– Aš niekada neįsivaizduoju konkretaus skaitytojo. Pirmus romanus rašiau visiems, vėlesnius – tiems, kurie jau žino mane ir laukia naujų istorijų. Ir, žinoma, naujiems, kuriems tas romanas bus pirmoji pažintis.

„Mėnesiena ir tu“ gimė iš meilės muzikai, nes muzika mano gyvenime labai svarbi, kaip ir šio romano herojams. Taip pat norėjosi parašyti motinos ir dukters istoriją, panagrinėti, ar lengva mylėti menininkę, ar įmanoma būti ir gera menininke, ir žmona, motina. Ar niekas nenukenčia, mėginant suderinti tas sritis. Kiek ir ką galima atleisti…

– Kaip dabar žiūrite į ankstesnius savo kūrinius? Ar pati juos skaitote?

– Man brangūs visi mano romanai. Daug žmonių iki šiol giria mano pirmąjį – „Šimtas baltų mersedesų“. Sako, kad jis – geriausias. Na, aš pati nesutinku, yra stipresnių. Manau, kad per šitiek kūrybos metų patobulėjau. (Šypsosi.)

Taip, kartais vis paskaitau vieną ar kitą savo romaną. Manau, kad taip daryti reikia todėl, kad į naujus nepridėčiau jau naudotų frazių ar net situacijų.

– Jūsų knygos nuolat perleidžiamos, jas atranda vis naujos kartos skaitytojų, kurie galbūt tik gimė, kai parašėte pirmąjį romaną. Ar dabar rašydama nors kiek galvojate apie būsimą knygos sėkmę?

– Žinoma, visada nerimauju, kaip naująją knygą priims skaitytojai. Ar nenusivils? Taip, per tuos dvidešimt penkerius kūrybos metus užaugo nauja karta. Bet aš rašau apie žmogiškus dalykus, kurie rūpi visoms kartoms – santykius tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, netgi senelių ir anūkų, draugų, kaimynų, bendradarbių. Liečiu šeimos, meilės, neištikimybės, keršto ir atleidimo, biologinių tėvų paliktų vaikų problemas. Todėl manau, kad ir naujai užaugusi karta atras sau artimų dalykų.

– Kokie atsiliepimai apie jūsų kūrybą ilgam išliko atmintyje?

– Žinoma, geri, nuoširdūs, kurių tikrai daug. Tokius atsiliepimus kolekcionuoju širdyje. Bet ypač įstrigo dviejų vyrų atsiliepimai. „Esu matematikas, pragmatiškas ir logiškas, romanų skaitau labai nedaug, melodramų visiškai neskaitau. Bet netyčia perskaičiau „Ironiškus stebuklus“ ir įvyko stebuklas: man jis patiko.“

Ir dar vieno tiksliųjų mokslų daktaro, taip pat neskaitančio tokių „moteriškų“ knygų. Jis mano „Nebaigtą kalnų sakmę“ paėmė iš žmonos lėktuve ir pradėjo skaityti, kad sutrumpintų skrydžio laiką. Vėliau jis sakė negalėjęs atsitraukti, skaitęs ir lėktuve, ir viešbutyje kone visą naktį: „Aš kiek joje savęs radau!“ Nusistebėjau, ką jis galėjo ten rasti, o jis atsakė: „O, nė neklauskit, bet labai daug.“

– Knygas rašote savo malonumui? Ką jums reiškia rašymas?

– Knygas rašau savo malonumui, bet, žinoma, noriu dalytis jomis su kitais. Negalėčiau rašyti „į stalčių“. Jau anksčiau minėjau, kad rašymas padeda pagyventi kitų žmonių gyvenimus, patirti tai, ko nesi patyręs, ar jau seniai pamirštus jausmus.

– Ar tikite stebuklais? Gal koks gyvenime yra aplankęs ir jus?

– Taip, aš tikiu stebuklais. Gyvenimas pilnas mažų stebuklų – tik reikia juos pastebėti. Kartais tai šeimos, draugų ar gerbėjų staigmena, gyvai išgirstas mėgstamas muzikos kūrinys, sujaudinęs iki sielos gelmių. Kartais tiesiog nuostabi gamta, jūros ar kalnų grožis, slėpininga mėnesiena ar kai išeini pasivaikščioti sningant dideliais kąsniais nešaltą žiemos dieną… Ir galvoji: „Esu laiminga.“

– O ar visų romanų pabaiga laiminga?

– Taip, daugiau ar mažiau laiminga, bent jau optimistinė. Aš pati mėgstu skaityti kitų autorių knygas su laiminga, bet tik ne saldžia pabaiga. Stengiuosi palikti žmonėms viltį, kad po patirtų darganų pasirodys saulė.

– Ne tik rašote, bet ir verčiate kitų autorių knygas. Ar šios dvi veiklos netrukdo viena kitai? Kuri jų atima daugiau jūsų laiko?

– Vertimai netrukdo kūrybai, nes šias abi veiklas atskiriu – kai rašau savo romaną, tuo metu neverčiu.
Prie vertimų praleidžiu daugiau laiko, nes išverčiu po dvi knygas per metus, o savo išleidžiu po vieną kas dveji metai.

– Kaip vaduojatės nuo įtampos, pašėlusio gyvenimo tempo, lėkimo, skubėjimo. Ar lieka laiko sau?

– Mano gyvenimo tempas jau nėra pašėlęs. Karantinas labai viską sulėtino. Ir tai nėra gerai – aš labai mėgstu būti užsiėmusi. Kuo daugiau veiklos, tuo daugiau padarau. O laiko sau visada randu: atsipalaiduoju skaitydama – ir skaitau tikrai daug! – žiūrėdama filmus, klausydama muzikos, spręsdama kryžiažodžius, viena nuvažiavusi savaitei prie jūros. Tada, kai niekas netrukdo, nemažai parašau. Labai mėgau keliauti, bet dabar visa tai liko tik prisiminimuose ir svajonėse.