Tarpukariu Panevėžyje veikė daug organizacijų, turėjusių nemenką įtaką visuomenės gyvenimui.
Visuomeninių draugijų veikla prieškariu buvo labai įvairi – kultūrinės, sukarintos, katalikiškos ir kitokios organizacijos vienijo įvairių socialinių sluoksnių žmones. Joms priklausė ir nemažai žinomų to meto žmonių
Rūpinosi savanoriais
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
sako, kad Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos steigimo idėja užsimezgė dar 1925 metais minint Didžiojo Vilniaus Seimo 20 metų sukaktuves. Pirmieji iniciatoriai buvo šakiškiai, kurie ir nutarė sušaukti visos Lietuvos savanorių suvažiavimą.
Tą pačią dieną iniciatorių suvažiavimas vyko ir Kaune bei Joniškėlyje. Bendrai nutarta suorganizuoti visos Lietuvos savanorių kongresą. Kongrese iškelta nemažai savanoriams svarbių klausimų – aprūpinimas žeme, pirmenybė priimant į valstybės tarnybą ir kitos lengvatos, žuvusių savanorių šeimų aprūpinimas vienkartinėmis pašalpomis ir pensijomis, nemokamas gydymas valstybinėse ligoninėse, garantuotas nemokamas mokslas savanorių vaikams, leidimas laikyti šaunamuosius ginklus, paskolų teikimas mažesnėmis palūkanomis.
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos įstatuose numatyta, kad jos tikslas saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę, kelti tautos sąmonę, gerinti savo narių ekonominę būklę, rūpintis karžygių atminimo įamžinimu.
Panevėžio apskrities Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos organizacinio komiteto pirmininku tapo Jurgis Elisonas. Jis išrinktas 1926 metų rugsėjį šaulių teatro salėje. Pasak D. Pilkausko, į šį suvažiavimą įsiskverbė komunistai, tad kilo triukšmas, susirėmimai. Keletas komunistų buvo sužeista.
Skaistakalnio parke sportuoti susirinkdavo daug skautų.
Gausiausias Panevėžio apskrities savanorių kūrėjų suvažiavimas vyko 1928 metų birželį. Jame pašventinta Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko vėliava, iškilmėse dalyvavo ir prezidentas Antanas Smetona. Sąjungos iniciatyva 1930 metais Panevėžio miesto kapinėse atidengtas paminklas savanoriams.
Muziejininko teigimu, 1932 metais sąjungos suvažiavime nutarta daugiau lengvatų nebereikalauti. Iki 1936 metų žemės gavo daugiau nei 9 000 savanorių, 290 žuvusių savanorių šeimų taip pat aprūpintos žeme.
Istorikas pasakoja, kad susikūrė ištisi savanorių kaimai. Pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje Miežiškių valsčiuje toks kaimas buvo Kuzmiškio. Jame žemės gavo 19 savanorių. Šis kaimas dar buvo vadinamas Mindaugiškių kaimu – nuo Karaliaus Mindaugo pulko.
Iki 1938 metų savanoriais Lietuvoje pripažinti 10 150 asmenų. Prasidėjus sovietinei okupacijai, sąjunga buvo priversta nutraukti veiklą. Dalis savanorių patyrė represijas, dalis pasitraukė į Vakarus.
Dėmesys ir sportui, ir kultūrai
D. Pilkauskas pasakoja, kad 1929 metais Panevėžio mokytojų seminarijoje pradėjo formuotis Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Panevėžio rajono skyrius. Pirmasis ratelis sudarytas iš trečio ir ketvirto kurso seminaristų. Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1930 metų balandį.
Pasak istoriko, valdyba vykdė kultūrinę veiklą, rūpinosi naujų skyrių steigimu, organizavo išvykas. 1930–1931 metais Panevėžio rajono skyriaus valdybos žinioje buvo 17 skyrių, 680 narių. Vėlesniais metais organizacinis darbas nebebuvo toks aktyvus.
1933 metų pavasarį įkurtas jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubas. Vėliau toks klubas įsteigtas Šeduvoje. Labiausiai išgarsėjo Šeduvos futbolo komanda, nuolat laimėdavusi Panevėžio apygardos futbolo komandų varžybas. Domėtasi ir kelionėmis, vandens sportu, sklandymu.
„Gana populiarus tarp jaunalietuvių buvo tenisas, žirgų sportas – pastarasis buvo itin mėgstamas Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose“, – teigė D. Pilkauskas.
1934 metais jaunalietuviai surengė pirmąją sporto šventę, kuri vyko Panevėžio „Maisto“ stadione. Joje vyko futbolo ir lengvosios atletikos varžybos.
„Laikui bėgant mėgstamiausia sporto šaka tapo krepšinis – susikūrė 10 vyrų ir 2 mergaičių komandos. Ypač pasižymėjo Rėklių, Paliūniškio, Piniavos, Nausodės, Spirakių ir Naujamiesčio komandos. Krekenavos apylinkė turėjo ir slidininkų būrelį ir net įsigijo sklandytuvą“, – kalbėjo D. Pilkauskas.
Vyko ir aktyvi kultūrinė veikla – veikė chorai, šokių rateliai, buvo įsteigtas styginis orkestras, dalyvauta įvairiuose renginiuose.
„Jaunoji Lietuva“ neliko be valdžios atstovų dėmesio – 1936 metais jaunalietuvių sąskrydyje Panevėžyje dalyvavo premjeras Juozas Tūbelis. 1939 metais atgavus Vilnių, dalis aktyvių Panevėžio rajono organizacijos vadovų išvyko organizuoti jaunalietuvių veiklos Vilniaus krašte. Prasidėjus okupacijai, jaunalietuvių vadai patyrė represijas.
Mieste veikė ir kultūrinės draugijos. Viena tokių buvo „Aido“ meno ir kultūros draugija. Pasak D. Pilkausko, jos nariai draugijos buto remontui paaukojo daugiau kaip 10 tūkst. auksinų. Ši organizacija vėliau įjungta į „Dainos“ draugijos sudėtį. Ji rengė lietuviškus spektaklius, gegužines. Istorikas pasakoja, kad „Aido“ draugijos scenoje apie 50 komedinių vaidmenų sukūrė Panevėžio viceburmistras Vladas Kličmanas. Veikė ir daugiau įvairių draugijų – žydų dramos ir muzikos draugija, darbininkų dramos ir muzikos draugija „Šviesa“. Vėliau įsteigtas „Dainos“ draugijos skyrius.
Įsteigta draugija „Gimtajam kraštui tirti“. Muziejininko teigimu, jos valdybos nariai buvo tuometis Panevėžio apskrities ir miesto viršininkas Vladas Rozmanas, pedagogas Jurgis Elisonas, Ilja Gurvičius, pedagogas Petras Bliumas. Ji rūpinosi muziejaus įsteigimu mieste. Vėliau ši organizacija perregistruota į Panevėžio kraštotyros draugiją.
Pavasarininkai ne tik puoselėjo lietuvybę, bet ir turėjo savo uniformą
Mezgė kojines kareiviams
D. Pilkauskas pasakoja, kad Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga ,,Pavasaris“ turbūt buvo gausiausia jaunimo organizacija Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Aktyvūs buvo ir Panevėžio krašto pavasarininkai.
Ši sąjunga slapta įsikūrė 1912 metais, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais veikla buvo nutrūkusi. Ji atnaujinta tik 1918 metais, o vieša konferencija įvyko 1919 metais. Maždaug 1930 metais ši organizacija jungė apie 60 tūkst. narių.
Kiekvienas pavasarininkas turėjo būti abstinentas. Šios sąjungos tikslas buvo auginti jaunimą remiantis katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais.
Organizacija daug nusipelnė vaduojant kraštą. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų organizacija buvo įkurta dar kaizerinės okupacijos metais. Jie ypač aktyviai veikė vykstant Nepriklausomybės kovoms.
„Pavasarininkai vyrai ėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mergaitės pavasarininkės mezgė jiems kojines, megztinius ir išlydėdavo“, – pasakojo muziejininkas.
Pavasarininkų šūkis buvo „Dievui ir Tėvynei“. Jie kėlė sau tikslą be svarbaus reikalo nepalikti Tėvynės ir nuo to atkalbėti kitus. Taip pat palaikyti viską, kas lietuviška – pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius.
1922 metais pavasarininkų lėšomis ir iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius Liūdynės savanorių kapinėse. Jie užsiėmė ir aktyvia visuomenei naudinga veikla. Pavyzdžiui, Skaistakalnyje pasodino apie 200 medelių.
Skaistakalnio parke pavasarininkai turėjo savo stadioną ir aktyviai sportavo.
D.Pilkausko teigimu, nors pavasarininkų organizacijai daugiau priklausė kaimo jaunuolių, tačiau būtent jie Panevėžyje pastatė pirmą paminklą. 1933 metais Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų kuopa minėjo 15 savo veiklos metų sukaktį ir rinko lėšas paminklo statybai. Buvo sumanyta mieste pastatyti paminklą šv. Aloyzui, kuris laikomas katalikiško jaunimo globėju. Šį paminklą sukūrė garsus skulptorius Bernardas Bučas. Jis atidengtas pavasarininkų darželyje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
„Diena buvo labai lietinga, nepaisant to, į paminklo atidengimo ceremoniją susirinko labai daug žmonių. Šis paminklas išliko iki šių dienų. Tik pakeitė savo vietą – dabar stovi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kovojo už laisvę
Muziejininko teigimu, Lietuvos šaulių sąjunga tarpukariu nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Šiai organizacijai pradžią davė tautos siekis apginti 1918 metų vasarį paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę.
Vienas iš šaulių sąjungos kūrimo iniciatorių buvo žymus lietuvių keliautojas, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas Matas Šalčius. 1919 metais M. Šalčiaus redaguojamame laikraštyje ,,Saulėtekis“ pasirodė skelbimas valstybės tarnautojams steigti ,,Plieno batalioną“, kurio nariai turėtų mokytis karinių dalykų. Iš pradžių šauliai buvo įtraukti į Lietuvos sporto organizacijos sąjungą, tačiau greitai atsiskyrė ir ėmė veikti savarankiškai.
„Pirmųjų šaulių sąjungos narių siekis buvo mokytis karo meno ir kovoti dėl Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės. Tuo metu dar vyko intensyvios kovos su Raudonąja armija“, – pasakoja istorikas.
Panevėžyje 1919 metais šauliai kūrėsi iš partizanų, kovojusių su Raudonąja armija. Steigiant Panevėžio šaulių skyrių daug prisidėjo pedagogas Jurgis Elisonas su moksleiviais. 1920 metas vis dar vyko Nepriklausomybės kovos ir mieste buvo surengtas didelis mitingas. Jame dalyvavę šauliai išvyko į frontą kovoti su lenkais.
„Sunkiausias išbandymas teko šauliams, kurie susidūrė su įsiveržusiais lenkų raitėliais. Kova pareikalavo pirmųjų aukų“, – tvirtino D. Pilkauskas.
Dviejų Ramygalos progimnazijos moksleivių kovą aprašė net lenkų spauda. Įdomus faktas, kad Upytėje net penki vienos šeimos nariai buvo šauliai – tėvas Mykolas Kaškūnas su keturiais sūnumis.
1923 metais Panevėžio šauliai dalyvavo Klaipėdos sukilime. Šaulių iniciatyva buvo įsteigtas Liaudies universitetas. 1930 metais liepą prie Panevėžio šaulių rinktinės įsteigta ugniagesių komanda.
Pasaulinės skautų organizacijos įkūrėjas Robertas Badenas-Pauelas 1933 metais lankėsi ir Lietuvoje.
Buvo ir moterų šaulių skyrius. Jo iniciatyva veikė sanitarijos kursai.
Pasak D. Pilkausko, 1938 metų liepą pirmojoje Tautinėje olimpiadoje Panevėžio šaulė Ona Šepaitienė laimėjo penkis aukso medalius lengvosios atletikos rungtyse, taip pat pasiekė tris naujus Lietuvos sporto rekordus.
1935 metais įvykdžius kariuomenės reformą, šauliai įtraukti į kariuomenės sudėtį. 1940 metų okupacija daug ką pakeitė. 1941 birželio 26 dieną Panevėžyje žiauriai nukankintas gydytojas, šaulys Juozas Žemgulys. Daug šaulių pateko į Sibiro lagerius.
1941 metų birželio sukilimo vadovas Panevėžyje taip pat buvo šaulys, Panevėžio rinktinės vadas Antanas Stapulionis. Pokario metais daug šaulių dalyvavo partizaniniame judėjime. Tarp jų – Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, vienas aukščiausių Lietuvos partizanų vadų Juozas Šibaila-Merainis, Izidorius Pucevičius-Radvila, vienas Algimanto apygardos vadų Povilas Tunkevičius-Kastantas ir daugelis kitų.
„Šauliai įrašė garbingą puslapį į Panevėžio krašto istoriją“, – įsitikinęs istorikas.
Rėmė okupuotus tautiečius
Mieste veikė ir Vilniui vaduoti sąjungos Panevėžio apygarda. D. Pilkauskas pasakoja, kad Vilniaus netektis buvo skaudus smūgis Lietuvai. Jam vaduoti sąjungos skyriai kūrėsi visoje šalyje ir tai buvo vienintelė organizacija, kėlusi Vilniaus grąžinimo klausimą.
Anot istoriko, sąjunga organizavo nuolatinę, moralinę ir materialinę paramą Vilniaus kraštui. Kartu rengė politines protesto akcijas, smerkė Lenkijos valdžios represijas prieš Vilniaus krašto gyventojus. Žinoma, kad Panevėžio skyriaus nariai kasmet spalio 9-ąją prie šaulių teatro iškeldavo vėliavą paminėdami Vilniaus netekties datą.
„Tą dieną vieną minutę buvo sustabdomas eismas ir darbas. Tai buvo gedulo ir protesto diena. Renginiai vykdavo visą dieną, katedroje būdavo pamaldos, o vakare įvairių organizacijų minia žygiuodavo į kapines ir pagerbdavo žuvusius karius“, – sako D. Pilkauskas.
1938 metais Vilniui vaduoti sąjungos skyriai jau veikė daugelyje įmonių, valstybinių įstaigų, daugelyje valsčių. Tų metų pabaigoje vidaus reikalų ministras įsakė likviduoti šią organizaciją visoje šalyje.
Vilniui vaduoti sąjungos Panevėžio apygardos nariai nemažai nuveikė keldami Vilniaus klausimą įvairiomis formomis. Istorikas pasakoja, kad buvo ruošiami vaidinimai, organizuojamos loterijos, skaitomos paskaitos, buvo stengiamasi paremti okupuotoje sostinėje gyvenančius tautiečius.
„Po Lenkijos ultimatumų 1938 metais ir kažkaip sureguliavus santykius su Lenkija skyrių veikla darėsi problemiška. Gruodžio 2 dieną pasiekė raštas apie Panevėžio apygardos skyriaus likvidavimą. Surinktos ir dar nepanaudotos lėšos 1939 metais gegužės 4 dienos įsakymu perduotos šaulių rinktinei“, –apie organizacijos baigtį pasakoja istorikas.
Vyko ir kultūrinė veikla – veikė chorai, šokių rateliai, buvo įsteigtas styginis orkestras, dalyvauta įvairiuose renginiuose.
Propagavo lietuvybę
Panevėžio Šv. Zitos draugija tarp tarnaičių ir darbininkių propagavo lietuvybę, stengėsi jas auklėti katalikų tikėjimo dvasia. Šiai draugijai daugiausia priklausė jaunos merginos.
Įstojusiosios vyresnės nei 40 metų moterys turėdavo pristatyti gydytojo pažymėjimą apie gerą sveikatos būklę.
Pasak D. Pilkausko, draugijos narės turėjo rūpintis ligonėmis ir bedarbėmis. Jos galėjo naudotis ligonių kasų paslaugomis, knygynu, kitomis privilegijomis. Buvo rengiamos įvairios paskaitos, kursai.
Draugija turėjo ir savo skalbyklų, siuvyklų, parduotuvių, kitų verslo įmonių. Garsiausia iš šios draugijos narių buvo Salomėja Stakauskaitė, Steigiamojo Seimo narė. Netekus nepriklausomybės, draugijos veikla nutraukta 1940 metų rugsėjį.
Panevėžyje buvo nemažai skautų. Pirmieji skautai atsirado Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Vėliau jų veikla aktyviai plėtota, įsikūrė nemažai įvairių draugovių. Pavyzdžiui, Panevėžio mergaičių gimnazijoje buvo įkurta „Birutės skaučių draugovė“.