Proveržis link Nobelio premijos yra – belieka tik laimėti

Spalis – Nobelio premijų dalybų mėnuo. Jau netrukus, gruodžio 10-ąją, Osle ir Stokholme jos bus įteiktos šiųmečiams laureatams. Lietuvių tarp jų vis dar nėra, tačiau galime pasidžiaugti turį nemažai sąsajų su ankstesnių metų laureatais, taip pat tuo, kad prie Nobelio premijos kaip niekada anksčiau priartėjęs ir Lietuvos mokslininkas.

Apie prestižinę premiją bei lietuvių mokslininkų perspektyvas kalbėjomės su Lietuvos mokslų akademijos prezidentu profesoriumi Valdemaru RAZUMU.

– Tarp Nobelio premijos laureatų ne tik yra ne vienas, vienaip ar kitaip susijęs su Lietuva, bet ir lietuvis mokslininkas prie šio garbingo įvertinimo buvo kaip niekada arti. Kaip manote, kas turi įtakos laimint premiją ir kaip atrenkami laureatai?

– Pernai priartėjęs buvo mano grupės draugas profesorius Virginijus Šikšnys. Nelabai suprantama, kaip tas procesas vyksta. Savarankiškai nominuoti Nobelio premijai gali tik Skandinavijos šalių mokslininkai. Kitų valstybių mokslininkai nominuoti kandidatus gali tik pakviesti Nobelio premijos komiteto. Ar V. Šikšnys buvo nominuotas, ar ne, niekas šito nežino, nes nei Lietuva, nei pats asmuo jokiais būdais negali pats savęs nominuoti.

Mes iš tikro nežinome tos istorijos turinio iki galo. Aš pats keletą kartų esu gavęs iš Nobelio premijos komiteto anketą, kur buvo pasiūlyta nominuoti kandidatus Nobelio premijai, bet tai buvo prieš keletą metų, kai nebuvo kalbama apie V. Šikšnį ir kitus jo kolegas. Tada buvo asmeninis kvietimas kažką nominuoti premijai. Procesas taip ir vyksta.

– Kaip manote, kiek nominuojant lemia viešieji ryšiai?

– Manau, kad labai daug lemia. V. Šikšnio ir jo kolegų atveju gal daugiau buvo apsiribota Lietuvos visuomene. Norint, kad kandidatą Nobelio premijai kas nors nominuotų iš užsienio, reikėtų gerokai platesnių viešųjų ryšių pasauliniu ar bent jau europiniu mastu.

– Bet yra tikimybė, kad profesorius V. Šikšnys bus nominuotas ateityje?

– Žinoma, tikimybė visada yra. Kai pirmą kartą apie tai buvo kalbėta, minėjau, kad mūsų viltys šiek tiek per ankstyvos ir padaryti atradimai yra ganėtinai neseni. Šių metų fizikos Nobelio premija rodo, kad jai gauti pakanka ir metų. Fizikos Nobelio premija skirta gravitacinių bangų srityje, kai tos bangos užregistruotos vos tris ar keturis kartus prieš metus ir šiek tiek daugiau. Tai rodo, kad nebūtinai turi praeiti labai daug laiko, kad būtum nominuotas ir gautum Nobelio premiją.

– Kiek Lietuva išvis turi potencialo papildyti Nobelio premijos laureatų gretas?

– Mes neturime tiek potencialo, kiek dauguma pirmaujančių valstybių mokslo srityse. Jeigu skaičiuotume visos darbo dienos ekvivalentais, mes neturime nė 10 tūkstančių tyrėjų, mokslininkų. Žinoma, kad su šimtais tūkstančių mokslininkų kitose valstybėse mums sunku lygintis, bet išskirtiniai atvejai – kaip V. Šikšnio, – parodo, kad ir mes vis dėlto galime proveržį turėti.

Kitas dalykas, kad į įvertinimą dėl atradimo ar mokslinio tyrimo pretenduoja penki mokslininkai, o Nobelio premijos yra skiriamos trims mokslininkams, ne daugiau.

Profesoriaus Valdemaro Razumo teigimu, mokslinius tyrimus stabdo ne tik pinigų trūkumas – stinga ir žmogiškųjų išteklių: mažoje šalyje yra tiesiog per mažai tyrėjų ir mokslininkų. BNS nuotrauka

– Galbūt turime ankstesnių išradimų, atliktų tyrimų, už kuriuos būtų galima tikėtis tokio prestižinio įvertinimo?

– Mes daug kur spaudoje ir žiniasklaidoje linksniuojame mūsų biotechnologus ir lazerių mokslo atstovus. Proveržių esama, bet jie nėra tokio lygio. Gal mes tas Nobelio premijas pradedame kiek pervertinti – kad tai yra kažkas tokio, nepaprasto. Sakyčiau, darome tą daugiau iš tradicijos. Nobelio premijos laureatų yra arti tūkstančio, o premijų įteikta, jei neklystu, 595. Tai jau tapo savotiškai techniniu darbu.

Mano nuomone, ateina laikas iš naujo įvertinti Nobelio premijos svarbą.

– Ką mokslininkui suteikia ši premija?

– Suteikia tris dalykus – ką sako ir pats Nobelio premijų komitetas: diplomą, auksinį ženklą ir piniginę premiją. Žinoma, dar yra garsumas, bet, kaip jau minėjau, Nobelio premijos laureatų yra beveik tūkstantis. Tai gana didelis skaičius.

Suprantama, segėti Nobelio premijos laureato auksinį ženklelį yra milžiniškas pripažinimas.

– Toks žinomumas tikriausiai lemia ir naujas galimybes, daugiau darbo pasiūlymų? Reikia manyti, Nobelio premijos laureatų pageidauja visi prestižiškiausi pasaulio universitetai ir tikriausiai kitos institucijos.

– Didelė dalis Nobelio premijos laureatų po jos gavimo daugiau nieko ir nedaro, tik važinėja po užsienio universitetus ir už milžiniškus pinigus skaito paskaitas. Vienas iš universitetų reitingų rodiklių yra tai, ar pas juos dirba Nobelio premijos laureatai. Tad įdarbinti pusmečiui Nobelio premijos laureatą yra bet kokio žymesnio universiteto prestižo reikalas. Ir jie taip elgiasi.

Lygiai taip pat elgiasi ir Nobelio premijos laureatai. Vidutinis atlyginimas už 45 minučių paskaitą Nobelio premijos laureatui yra 25 tūkst. dolerių. Be tų trijų dalykų, kuriuos minėjau, – diplomo, ženklelio ir piniginės premijos, – yra ir tavęs laukianti ateitis.

– Kokia pas mus, Lietuvoje, situacija su aukšto lygio moksliniais tyrimais? Kokios galimybės juos atlikti?

– Kaip su aukštuoju mokslu, taip ir su moksliniais tyrimais. Kad ir kaip būtų, visiems dažnai ant liežuvio tas žodis: trūksta pinigų. Ir mums trūksta finansavimo šitai sričiai.

Žinoma, Europos Sąjungos struktūrinė parama Lietuvai, ypač 2007–2014 metų periodu, buvo nepaprastai didelė. Lietuvoje sukurta tikrai labai gera infrastruktūra. Bet svarbiausias turbūt, kaip ir visose srityse, yra žmogiškųjų išteklių trūkumas. Trūksta žmonių, kurie norėtų užsiimti mokslu, tyrimais.

– Pašaukimo nėra ar nevilioja sąlygos?

– Atsakymas labai paprastas: pašaukimas, suprantama, turi būti, bet vien jo neužtenka. Reikia maitinti šeimą, reikia išlaikyti vaikus, o atlyginimai… Turbūt žinote, kad kai kur aukštosiose mokyklose tyrėjų atlyginimai yra žemesni nei bendrojo lavinimo mokytojų. Tad pašaukimas pašaukimu, bet valgyti irgi reikia.

– Ar mokslininkai dėl to neišvyksta mieliau padirbėti užsienyje – nes ten galimybės didesnės?

– Daugiausia lietuvių tyrėjų dirba Lietuvoje – ir aukštosiose mokyklose, ir valstybiniuose mokslinių tyrimų institutuose. Tik dalis jų išvažiuoja dirbti į užsienį. Aš jau minėjau, kad sąlygos dirbti Lietuvoje tikrai yra puikios. Vienintelė problema yra mažas darbo užmokestis. Tyrėjai ir mokslininkai gali užsidirbti teikdami projektus ir Lietuvos mokslo tarybai, ir Mokslo ir inovacijų technologijų agentūrai – tai papildomas užmokestis. Bet gaunant vien vadinamąjį biudžetinį atlyginimą išgyventi žmonėms labai sunku. Todėl jie daug laiko turi skirti projektiniams pasiūlymams rengti.

Yra tokia problema, bet nepasakyčiau, jog visi mūsų tyrėjai ir mokslininkai tik ir žiūri į užsienį – trokšta išvažiuoti ten ir dirbti daug geresnėmis sąlygomis. Žinoma, kai gauna gerą atlyginimą žadantį pasiūlymą, išvažiuoja.

– Kiek galima tikėtis potencialo iš studentų, jaunųjų doktorantų?

– Statistika rodo, kad labai didelė dalis mūsų tyrėjų ar doktorantų vis dėlto dirba humanitarinių ar socialinių mokslų srityje. Beveik 50 procentų studijuojančiųjų doktorantūroje yra būtent šiose mokslo srityse. Tuose „kietuosiuose“ moksluose, pavyzdžiui, gamtos, daug mažiau studijuojančiųjų ir siekiančiųjų mokslininko karjeros.

Nedramatizuočiau šios situacijos, nes ji panaši visame pasaulyje. Labai daug studentų pasirenka doktorantūros studijas būtent humanitarinių, socialinių mokslų srityse. Galbūt yra susikurtas toks stereotipas, kad jeigu tapsiu advokatu ar kažkuo kitu, mano gyvenimas bus daug geresnis, negu tuomet, jei būsiu fizikas lazerių specialista.

– Arba baiminasi, kad darbo nelabai bus Lietuvoje.

– Galimas dalykas. Aš jau daug kartų esu sakęs, kad mokslininko karjera yra labai ilga. Tapti laboratorijos, skyriaus ar katedros vedėju pasidaro įmanoma sulaukus maždaug keturiasdešimties metų. Vis tiek turi apsiginti ir daktaro disertaciją, ir suburti grupę, ir aktualią temą surasti. Tai nėra vienos ar dviejų dienų reikalas, o užima nemažai laiko. Kas svarsto apie savo ateitį, ilga mokslininko karjera galbūt šiek tiek ir atbaido nuo to pasirinkimo.

– Kalbant apie pinigus. Be Nobelio, kasmet dalijamos ir antinobelio premijos, kartais dar vadinamos Šnobelio, – už priverčiančius nusijuokti ir susimąstyti tyrimus, kurių nereikėtų kartoti. Atrodytų, vieniems trūksta pinigų, o kitur tyrinėjami keisčiausi, sunkiai gyvenime pritaikomi dalykai. Ką manote apie tai?

– Aš nežinau, ar tikrai juos galima pavadinti mokslininkais. Čia daugiau turbūt viešosios nuomonės formavimo reikalai, nes apie mokslą ten turbūt nėra kalbos.

– Kartais pasigirsta žinių, kad, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos mokslininkai tyrinėjo, kaip su amžiumi keičiasi britų humoro jausmas. Atrodytų, keista, kad tokiems dalykams skiriama pinigų, ar tai įmanoma kažkur panaudoti?

– Kodėl? Įdomu vis tiek sužinoti. Turbūt būtų įdomu sužinoti ir kaip keičiasi lietuvių humoro jausmas. Kodėl ne? Kai turi laisvo laiko, kodėl apie tai nepaskaičius? Aš nežinau, ar tai kainuoja lėšų. Galbūt tai yra kokio nors mokslininko ar tyrėjo laisvalaikio leidimo būdas.

Nobelio premijos laureato Lietuvai dar teks palaukti, tačiau alternatyviąją – Šnobelio – premiją jau turime. PB archyvo nuotrauka

– Jūsų manymu, kas lemia, kad mokslininkai aiškinasi kartais ir jiems patiems šypseną keliančius dalykus?

– Tai greičiau yra žmogaus charakterio, būdo bruožas. Ir mes Lietuvos mokslų akademijoje gana dažnai gauname net ranka rašytus naujus atradimus ar svarstymus apie galimą visatos atsiradimo pobūdį, apie naujus fizikinius reiškinius. Nors aš 1987 metais, kai pirmą kartą nuvažiavau į Švediją, į stažuotę, pirmą straipsnį irgi rašiau ranka. Mano kolegos švedai tada sakė, kad kažkas čia šitame yra – ranka rašyti – „kažkas tokio“. Bet tai buvo tada, kai Lietuvoje neturėjome asmeninių kompiuterių. Grįžęs iš Švedijos po poros metų įsigijau kompiuterį ir tada viskas pasikeitė.

– Kaip manote, kiek teisingas stereotipas, kad mokslininkas įsivaizduojamas arba kaip labai išsiblaškęs, net keistokas žmogus, arba labai sausas?

– Visokių jų yra. Aš, pavyzdžiui, esu labai konkretus žmogus, lyg ir neišsiblaškęs. Bet būna, žinoma, ir priešingybių, ir išsiblaškiusių. Manau, kad tokio stereotipo tikrai neturėtų būti, nes yra labai įvairių žmonių.

– Grįžtant prie Nobelio premijos. Ar yra vilčių, kad Nobelio ar kokia kita itin prestižinė premija Lietuvos mokslininkams, be V. Šikšnio, jau visai prie slenksčio?

– Manau, kad mūsų akademijos prezidiumo narys Vladas Bumelis, kuris plačiai žinomas turbūt ir Panevėžyje, stengiasi, kad atsirastų biomokslai KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete. Jis deda daug vilčių į bioekonomiką Lietuvoje. Iš tikro tai nėra itin naujas dalykas pasaulyje, bet jeigu Lietuva sugebėtų atrasti kažkokį prioritetą, panašų į bioekonomikos, tai yra mūsų pramone perorientuoti į šiuolaikines biotechnologijas, tai, manau, galėtume išsiskirti ir pasaulyje ar bent jau Europoje. Tokių žmonių ir idėjų yra. Ir tai džiugina.

Beveik lietuviškos pergalės

Net keli Nobelio premijos laureatai yra susiję su Lietuva:

1961 metais Nobelio chemijos mokslų premija skirta Melvinui Kalvinui, emigranto iš Lietuvos sūnui.

1980 metais Nobelio literatūros premiją gavo iš Kėdainių krašto kilęs Česlovas Milošas.

1982 metais chemijos srityje Nobelio premiją gavo Lietuvoje gimęs ir čia vos keletą metų praleidęs Aronas Kliugas.

1985 metais kaip vienas tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių Nobelio premiją gavo šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, Lietuvoje gimęs ir po 14 metų išvykęs į JAV Bernardas Lounas.

1988 metais fiziologijos ir medicinos srityje apdovanojimą gavo Gertrūda Elion, kurios tėtis dar vaikas į JAV emigravo iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o mamos šaknys siejamos su Lenkija.

1991 metais literatūros premiją gavo Nadin Gordimer, kurios tėtis persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką iš Žagarės.

1996 metais lietuvių emigrantų anūkas Deividas Li gavo trečdalį Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus.

2002 metais trečdalis Nobelio premijos už fiziologijos ir medicinos tyrimus skirta Sidniui Breneriui, emigrantų iš Lietuvos palikuoniui.

2011 metais trims mokslininkams medicinos premija skirta už imuninės sistemos tyrimus, kurie atvėrė naujas galimybes gydyti vėžį ir kitas ligas. Tarp jų ir Ralfas Steinmanas, kurio šaknys taip pat Lietuvoje.

2013 metais trečdalį chemijos Nobelio premijos pelnė dar vienas litvakas – Maiklas Levitas, kurio šeima kilusi iš Plungės.

Tais pačiais metais ekonomikos Nobelio premiją pelnė lietuvių kilmės Robertas J. Šileris, kurio senelis emigravo iš Lietuvos.

2011 metais Šnobelio premija – alternatyvi Nobelio premija – skirta tuomečiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui už sumanymą tramdyti automobilių statymo taisyklių pažeidėjus. Politikas pademonstravo, kad pažeidėjų transporto priemonės bus traiškomos kariniu šarvuočiu, ir už tai laimėjo prestižiškiausią – Šnobelio taikos premiją.