Etnologė: lietuviai pamiršo daugiau, nei tik tradicines šventes švęsti

Kiekvieną vasarį parduotuvių lentynos lūžta nuo raudonų širdelių, gėlių bei kitų Valentino dienos atributų, tačiau apie gegužės 13-ąją minimą lietuvišką Meilės dieną žino tik vienetai.

Apie tai, kodėl pamiršome savo šventes švęsti, domėtis tautos tradicijomis ir didžiuotis esą lietuviai, kalbėjomės su Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausiąja muziejininke, etnologe Vitalija VASILIAUSKAITE.

– Kas gi buvo toji deivė Milda, kurios garbei gegužės 13-ąją švenčiama Meilės diena?

– Iki krikščionybės baltai buvo politeistai ir turėjo daugybę dievybių, kurios globojo įvairias gyvenimo sritis. Jonas Lasickis XVII amžiaus traktate apie žemaičių ir lietuvių dievus jų suskaičiavo net 180, todėl tikėtina, kad maldos objektų sąraše savo vietą galėjo rasti ir Milda.

Tai patvirtina ir istorikas Teodoras Narbutas, kuris XIX amžiaus viduryje pirmasis išsakė mintį, kad deivė išties galėjo egzistuoti. Pasak jo, Mildos šventykla galėjo būti Vilniaus Antakalnio mikrorajone. Kituose šaltiniuose teigiama, kad aukuras stovėjo kažkur už Vilnelės upės, netoli dabartinio Gedimino bei Trijų kryžių kalno. Tačiau tikrų, neginčijamų faktų apie konkrečiai dievybei skirto aukuro buvimo vietą ar Mildos egzistavimą niekas negali pateikti.

XIX amžiuje vyravo romantinis žvalgymasis į praeitį, buvo siekiama atgaivinti pritraukiančias kunigaikščių istorijas, romantizuoti senąją religiją, todėl nenuostabu, kad iš kažkur atsirado paslaptingas meilės deivės paveikslas.

Visos tautos turėjo savo meilės dievybes. Senovės Egipte, Babilone, Romoje ar Graikijoje žmonės turėjo susikūrę labai aiškius jų paveikslus bei tikėjo, kad meilę saugantys dievai rūpinosi ne tik vaisingumu, bet ir grožiu. Senosiose kultūrose meilės deivių vaidmuo buvo labai ryškus, tad nekeista, kad to reikėjo ir mūsų protėviams.

– Dabar jaunuoliai mielai švenčia Valentino dieną, o mūsų protėviai ar minėdavo Mildos dieną?

– O kas gi gali į tai tiksliai atsakyti? Iš buvusių aukurų liekanų galime suprasti, kad įvairioms dievybėms lietuviai negailėjo aukų, tačiau sunku pasakyti, kokiam konkrečiai dievui buvo skirtos apeigos. Yra daugybė spėliojimų, romantinių istorijų, tačiau faktų – per mažai.

– Kodėl mes, lietuviai, taip lengvai perėmėme iš užsienio atėjusią šventę, tačiau apie mūsų Meilės dieną lig šiol dažnas nieko nežinome?

– Valentinas buvo Europos vyskupas, tad nevertėtų stebėtis, kad perėmėme krikščionišką šventę. Taip pat nereikėtų manyti, kad senovėje kažkokia konkreti diena buvo skirta būtent Mildai. Praeityje visas pavasaris sietas su žemės atsigavimo, vaisingumo ir žydėjimo metu, todėl balandžio mėnesio pabaiga bei gegužės pradžia kalendoriuje buvo vadinamas mildiniu mėnesiu. Tai gražiausias laikas, kai po žiemos atsigauna, sužaliuoja žemė, pražysta pirmosios gėlės bei žiedai. Galbūt dėl to šis laikotarpis ir buvo sutapatintas su grožio deive.

– Kokias dar tradicines šventes mes pamiršome?

– Jų yra be galo daug. Bėgant metams ne kartą keitėsi kalendoriai, o su jais – ir minimos šventės. Pirmiausia akmens amžiuje žmonės vadovavosi medžiotojų kalendoriumi, tačiau šiandien jau sunku pasakyti, kokios šventės jame buvo pažymėtos. Vėliau, tapus žemdirbių kraštu, protėviai pradėjo vadovautis saulės kalendoriumi, kuriame buvo įrašytos saulėgrįžos dienos, mums geriau žinomos Joninių ir Kūčių vardais. Tuomet buvo minimi ir lygiadieniai, nors šiandien šiuolaikiniai žmonės į juos beveik nebekreipia dėmesio. Tačiau galime džiaugtis išlikusiomis Užgavėnėmis, kurios yra tikra žemdirbių tautos šventė ir nieko krikščioniško neturi.

Krikščioniškos šventės taip pat išsaugojo nemažai senovinių papročių. Pavyzdžiui, per Velykas dažome margučius, tačiau jie neturi nieko bendro su Kristumi. Kiaušiniai buvo marginami dar keli tūkstančiai metų iki Jėzaus gimimo taip džiaugiantis atėjusiu pavasariu, atgimusia gamta.

Manau, tiksliausia būtų teigti, kad krikščionybė prisitaikė prie jau egzistavusių švenčių, tačiau jas papildė nauju turiniu, švenčių vietą perkėlė į bažnyčią ir suteikė įvairioms progoms daugiau dvasingumo.

– Su lietuvių mitologija susipažįstame mokykloje, tačiau suaugę dauguma jau nieko nebežinome apie senovės dievus ir šventes. Kodėl neturime tradicijos pažinti ir domėtis, didžiuotis savo šaknimis?

– Anksčiau mitais žmonės aiškindavo pasaulio ir žmonių kilmę, visus kitus neaiškumus. Pasikeitus vyraujančiai religijai, atsirado ir visai kita mitologija bei pasaulio kilmės aiškinimai. Pamažu senieji pasakojimai degradavo ir praradę savo pagrindinę prasmę virto tarsi pasakomis, vaikų tautosaka. Taip nutiko jau seniai. Net ir XIX amžiuje, juos užrašant, mitai jau buvo degradavę. Tik labai nedaugelis profesionalų į tai žiūri rimtai, stengiasi atkurti tikslius pasakojimus ir suvokti, kada ir kokiems dievams meldėsi protėviai.

– Ką reikėtų daryti, kad domėjimasis lietuviškąja mitologija atgimtų?

– Kai pradedi gilintis, viskas yra labai įdomu, tad viskas, ko reikia – pradėti. Mes nevertiname savo identiteto, prigimties, tapatybės ir lietuviškumo. Labai greitai ir lengvai atsisakome savo tėviškės, vien dėl materialių dalykų ir noro uždirbti daugiau. Norint, kad situacija pasikeistų, privalome būti sąmoningesniais piliečiais.

– O ar įmanoma paskatinti tą sąmoningumą? Juk noras keistis turi gimti iš vidaus.

– Manau, kad viskas priklauso nuo ugdymo. Svarbu mylėti savo tėvynę, norėti pažinti gimtąją aplinką, o tai turi būti skiepijama nuo vaikystės.

Etninė kultūra jau daugybę metų yra eliminuota iš ugdymo sistemos. Pradinėse klasėse, darželiuose dar šiek tiek kalbama apie pasaulio, savo žemės pažinimą, tačiau vėliau to nebėra. 10–12 metų vaikai jau nebesigilina į savo tautos istoriją, papročių kilmę ar jų prasmę. Šeimose taip pat nebeskiepijama meilė tėvynei, tikriausiai todėl visi taip lengvai emigruoja į svečias šalis, pamiršdami savo šaknis.

– Visai neseniai valdžios atstovai siūlė mažamečius aprengti tautiniais kostiumais, o mokyklose įvesti etnologijos pamokas. Kaip manote, ar tokios priemonės tikrai padėtų išsaugoti tautinį identitetą ir tradicijas? Ar išvis reikia imtis kokių nors išorinių priemonių – ar jos būtų veiksmingos?

– Vienareikšmiškai reikia kažko imtis. Dar prieš dešimtmetį lietuviška tradicija buvo gyva šeimose, vaikas dar galėdavo išvysti, kaip tėvai, seneliai laikosi papročių, visos žinios ateidavo natūraliai, savaime. Deja, šiandien patriotiškų, savo šaknis vertinančių šeimų rasti vis sunkiau.

Todėl turime ieškoti būdų, kurie padėtų jaunuoliams suvokti savo identitetą. Tačiau tuomet susiduriame su dar viena problema – mokytojų stygiumi. Vis mažiau jaunuolių nori gilintis į etnologiją, todėl uždaromos studijų programos. Priėjome prie to, kad noras domėtis savo kultūra ir tautos šaknimis vis labiau mažėja.

– Gal dėl to kalti giliai įsišakniję stereotipai? Juk neretai įsivaizduojama, kad lietuviai buvo itin santūrūs ar net nuobodūs žmonės. Tačiau paanalizavus liaudiškas dainas ir patyrus, kiek jose yra užslėptos simbolikos, heroizmo, humoro ir net erotikos, tenka susimąstyti, kad mes galbūt visai nepažįstame savo protėvių. Tad kokie gi buvo senovės lietuviai?

– Turime ilgą tautos istoriją, tad keitėsi ir patys lietuviai. Pavyzdžiui, senovės danai melsdavosi prašydami savo dievų apsaugoti nuo nelaimių, perkūnijų, krušos ir lietuvių antpuolio. Mūsų protėviai buvo itin nuožmūs, drąsus ir karingi, kitu atveju jiems nebūtų pavykę laimėti Žalgirio mūšio ar praplėsti šalies teritorijos iki pat Juodosios jūros.

Slavų tautos mūsų irgi bijojo, o apie žemaičių gynybą sukurta ne viena legenda. Istorijoje buvo ir toks etapas, kai, mūšyje žuvus žiemgalių vyrams, visos pilyje likusios moterys pasikardavo arba susidegindavo.

Mūsų tautos istorija yra labai įvairi ir įrodo kietą, užgrūdintą bei karingą charakterį.

Galiausiai nereikia pamiršti ir to, kad žmonių savęs suvokimą lemia gyvenamoji teritorija, klimatas, istorijos vingiai. Gan uždaro lietuvių būdo priežastis galėtų būti tai, kad, gyvendami žemyno pakraštyje, tarsi atsiskyrėme nuo kitų. Visos naujovės – net ir krikščionybė, – mus pasiekdavo bene paskutinius. Tačiau tauta yra gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi, auga arba traukiasi, todėl keletu žodžių apibūdinti mūsų protėvius būtų tiesiog neįmanoma.

– Klausantis jūsų tampa akivaizdu, kad turime kuo didžiuotis, tačiau ir vėl tenka konstatuoti, kad, užuot tą dariusi, užgrūdinta tauta, laimėjusi Žalgirio mūšį, dabar tik viskuo skundžiasi, svajoja emigruoti bei kartoja, kad gardžiausias lietuvio patiekalas – kitas lietuvis…

– Mes nemokame įvertinto to, ką turime. Turtai nėra tik sąskaita banke, tad drąsiai galiu tvirtinti, kad esame labai turtingi ir galime daug kuo pasigirti. Net ir ta pati mitologija, apie kurią kalbame, yra viena didžiausių mūsų vertybių, kuri, deja, nugula knygų lentynose. Man ir pačiai labai keista, kad aplink save sukuriame tiek daug negatyvo, susikoncentruojame į blogus dalykus ir pamirštame pasidžiaugti savo pergalėmis.