Visapusiškas menininkas, dizaineris ir juvelyras Vitalis Čepkauskas ne vienerius metus stebina išskirtiniais darbais meno gerbėjus. Baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, privačiai skulptūros ir asambliažo mokėsi Paryžiuje ir iškart grįžęs į Lietuvą dosniai dalijosi įgauta patirtimi, išsaugota jo paties meno kūriniuose. Jau kuris laikas iš intensyvaus meninio gyvenimo pasitraukęs Vitalis savo dirbtuvių duris atvėrė maloniam pokalbiui apie kūrybą, stilių, gyvenimo pasikeitimus ir ateities planus.
Kokias išskirtines profesines ir dvasines patirtis į Jūsų gyvenimą atnešė Prancūzijos kultūra?
Labiausiai pasikeitė gyvensena ir suvokimas. Kontrastas gyvenime visada supurto žmogų iš pat pamatų. Tai, ką pamačiau Prancūzijoje, atėmė žadą, pajutau nežmogišką alkį viską, ką ten radau, parsivežti į Lietuvą. Tada buvo 1990-ieji metai, buvau jaunas, tad turėjau daug energijos ir noro kuo daugiau patirti bei išmokti. Pamenu, kaip vaikams dėžėmis vežiau dovanas, įvairius daiktus, žurnalus – viską, ką ten rasdavau naujo ir kitokio. Tie daiktai atrodė lyg turtas, kuriuo turiu pasidalinti su likusiais Lietuvoje. Tačiau privalau pripažinti, jog pasikeitė tik išoriniai dalykai – koks buvau čia berniukas iš provincijos, toks išlikau ir Prancūzijoje. To, kas buvo viduje, niekas nepakeitė.
Garsėjate kaip menininkas, kuriantis daugybėje sričių. Ar nebuvo sunku išlaikyti savo kūrybinį braižą kiekvienoje iš jų atskirai?
Kai dirbi siela, nėra sunku išlaikyti savo stilių net ir daugelyje skirtingų meno krypčių. Mano didesnės pastangos buvo ne sukurti vientisą savo braižą, bet viską, kuo užsiimu, padaryti profesionaliai. Dariau gyvenime tik tai, kas man buvo labai įdomu. Norėjau daugumą sričių sujungti į vieną reiškinį, kas man gyvenimui, sakyčiau, net pakenkė.
Kodėl?
Nes kai tu esi daugelio sričių specialistas, tu išvis nesi specialistas. Reikia susikaupti vienoje. Tą patį dabar ir kartoju savo sūnui. Gyvenimo alkis jaunam žmogui yra dažnas reiškinys, tačiau svarbu iki galo pasirinkti vieną kelią ir jį tobulai išmanyti. O vėliau galima laisvai domėtis ir kitais dalykais.
Kokias meno sritis, medžiagas ir technologijas buvo sunku įvaldyti? Koks gyvenime nutikęs kūrybinis iššūkis buvo pats didžiausias ir įdomiausias?
Medžiagas įvaldyti sunku nebuvo. Sunkiausia buvo tas medžiagas sujungti į vieną visumą. Tuo metu mano noras pasąmonėje buvo sukurti medžiagų metafiziką. Kalbant apie didžiausią kūrybinį iššūkį – tai buvo išlikimas ilgą laiką „R. Treger“ galerijoje, Prancūzijoje. Konkurencija ten buvo nežmoniška, mačiau, kaip dažnai keičiasi žmonės. Tad didžiausias džiaugsmas ir iššūkis buvo stengtis ten išlikti, išlaikyti galerijos savininkų dėmesį. Net iki šiol manau, jog tie šešeri metai Paryžiaus galerijoje ir buvo mano didžiausias pasiekimas.
Jūsų kūriniuose dažniausiai atsispindi POP ART, DADA meno raiška, kuriai būdingas žaismingumas ir ironija. Ar daug kūriniuose esančios nuotaikos yra ir Jūsų asmeniniame gyvenime?
Dailininko gyvenime tas žaismingumas ir ironija niekada nesibaigia. Tai aš vadinu laisve, nes ta nuotaika ir priveda prie kūrybinių eksperimentų, naujovių ieškojimo, ir nenuspėjamų daugiaplanių dalykų. Kūrinys yra žmogaus atspindys. Galima prikalbėti visko, tačiau tikriausias menininko veidas yra jo darbai.
Visa tai atsispindi ir šioje studijoje? Ar čia karaliauja kita tvarka?
Studijoje dabar yra netvarka. Ši netvarka iš tikrųjų yra mano praeitis. Jau šešeri metai aš nedirbu, tad čia viskas yra užšalę. Dažnai ateinu čia, po truputį tvarkausi, išnešu po kelias dėžes daiktų. Negaliu sakyti, jog visiškai pasitraukiau iš kultūrinio gyvenimo. Kas dvejus metus reguliariai rengiu savo personalines parodas. Tačiau atėjo etapas, kai supratau, jog man reikia pertraukos. Pamenu, vienas menininkas man sakė, jog ateis laikas, kai sustosiu. Iš tokios jo nuomonės aš tada juokiausi, o dabar matau, kad ir man tas nutiko. Sustabdęs intensyvią meninę veiklą, aš pradėjau valyti save iš vidaus: mečiau rūkyti, atkreipiau dėmesį į savo vidinę būseną. Savęs suvokimas padeda išsigryninti ir meniniam braižui. Dabar mano darbai pasidarė asketiški, minimalūs. Man patinka tai, kas minimalu, nors anksčiau kūriau maksimalią daiktų ir detalių sankaupą.
Tačiau dar žadate grįžti į intensyvų meno pasaulį?
Žinoma, nors ir dabar dalyvauju projektuose, rengiu parodas, tačiau nesėdžiu studijoje nuo ryto iki vakaro. Dabar daugiau bendrauju su žmonėmis, stengiuosi išmokti jų klausytis, jiems patarti, atsakyti į klausimus.
Anksčiau man atrodė, jog esu ypatingas, tačiau dabar suprantu, jog negaliu kurti, neišmokęs kai kurių gyvenimiškų dalykų. Todėl šiuo metu, galima sakyti, mokausi iš naujo ir rengiu save naujoms kūrybinėms jėgoms.
Kaip vertinate šiuolaikines minimalizmo tendencijas mene ir interjere?
Minimalizmas man patinka, tačiau ar šis nūdienos žmogaus būsenos interjere atspindys išliks ilgam, atsakys tik ateitis. Gyvenime vyksta nuolatinis kitimas, o laikas viską patikrina. Praėjus tam tikram laiko tarpui galėsime pažiūrėti, ar šio laikotarpio menas įgaus tokią išliekamąją vertę, kaip klasicizmas arba barokas.
Tai reiškia, jog minimalizmas dominuotų ir Jūsų svajonių namuose?
Aš visiškai neturiu konkretumo kalbėdamas apie savo svajonių būstą. Gyvenime man svarbiausia ne kur ar kokie bus mano svajonių namai, o kas juose bus šalia manęs.
Ar galite skaitytojams išduoti, kokios Jūsų kūrybos naujienos artimiausiu laiku nudžiugins meno mylėtojus?
Esu projekto „Naujasis Baltijos šokis“ dailininkas. Renginys vyks „Audėjo“ didžiojoje salėje, kuri yra lyg didelis angaras. Taigi ten vyks klasikinės muzikos, šiuolaikinio šokio ir vizualikos performansas. Didelis kolektyvas, daug įdomios patirties. Dabar dažnai dalyvauju vaikų renginių vizualizacijose. Tai vėl naujas posūkis mano gyvenime.