Giliai įkvėpkite ir mėgaukitės. Net jei atrodo, kad esate įremtas į stiklo sieną, už kurios pro šalį skrieja gyvenimas it greitasis „Eurostar“ traukinys. Čia – Briuselis. Nedidelis gerų galimybių miestas. Prieštaringas. Tuo pačiu metu siutinamai lėtas ir nepavejamas. Nuobodus ir gluminamas. Nugludintas protokolo ir ištvirkęs. Trenkiantis prabanga, o šalia – varganas. Visais metų laikais apsėstas lobistų, turistų, diplomatų, atsitiktinių laimės ieškotojų ar profesionalių klajoklių valkatų, užgožiančių tikruosius miestiečius.
Šis mažas monstras kasmet suvirškina 30 tūkst. sėkmės sparną gaudančių naujokų, primeta jiems savo tempą, stilių, įpročius. Suvirškins ir jus.
Skubėk iš lėto, bet būk budrus – pirmoji jaukaus gyvenimo Belgijoje taisyklė. Gali jos nepaisyti. Kitaip nebus. Daugelis dalykų čia turi tam tikrą greitį ir skonį, kurio pakeisti negali niekas. Ir keistenybių. Jums stringa automobilio navigacijos sistema, o paieška interneto svetainėse pateikia gerokai keistus atsakymus? Taip ir turi būti: esate ne ten, kur manote esąs, ir ieškote Briuselyje to, ko ten nėra, nors žinote, kad yra.
Briuselio miestas – tik viena iš 19 komunų, kurios sudaro Briuselio sostinės regioną. „De jure“ Briuselio miestas yra Belgijos Karalystės sostinė, „de facto“ – visas regionas. Kiekviena komuna turi savo tvarką, mokesčius, valdžią. O regionas turi atskirą Vyriausybę ir nuosavą Parlamentą. Pastarųjų nė nepastebėsi, o štai komuna… Tai rimta. Gyvenimas prasideda ir baigiasi čia. Kiekvienoje kitoks.
Prabanga spindinti Didžioji aikštė? Pilkšvas ledinis Berliamontas? Esi Briuselio mieste. Žvilgsnis atsiremia į Paryžiaus Triumfo arkos kopiją? Tuomet greičiausiai esi Eterbeke. Jei ketini žengti į legendinio briuseliečio Victoro Hortos namą, sveikas atvykęs į Sen Žilį. Tai tankiai apgyvendinta, paprastumu ir energija trykštanti vieta. Ateities Monmartras? Galbūt.
Jeigu ambasadorius prie NATO praneštų išvažiuojąs į Evrą, pamanytum, traukia į egzotiškus kraštus. Todėl ir nesako. Briuseliu vadinamos ir visos 19 komunų. Tad kartais Briuselis yra mažas, bet dažniau pučiasi iki milijoninio miesto.
Taigi, Briuselis. Vienas iš trijų Belgijos regionų. Taip pat oficiali sostinė 4 kartus: Belgijos, Flandrijos, ES ir visos prancūzakalbės šalies bendruomenės. Tačiau prancūzakalbės Valonijos sostinė yra Namūras. Keista? Pratinkitės. Juk kalbame apie Briuselį, kuriame kertasi skirtingi pasauliai ir sukuriamos naujos projekcijos. Jis įsiterpęs į flamandiškai kalbančios Flandrijos teritoriją, bet daugiau nei pusė čia šneka prancūziškai, o antra pagal paplitimą – anglų kalba. Briuselyje oficialiai įteisinta dvikalbystė (prancūzų ir olandų), bet 4 iš 10 nuolatinių gyventojų nei viena šių kalbų nėra gimtoji.
Ir tiesa, ir klaida, kad Briuselis yra daugiakalbis miestas. Čia gali susidurti su užkietėjusiu flamandu, kuris netars nė žodžio kitaip. Kepyklos už mūsų namo kampo šeimininkas kalba tik prancūziškai ir duoda bandelių skolon.
Bet neapleidžia įtarimas, kad Briuselyje kone visi mokosi vis naujų kalbų. Taip pat ieško naujo darbo, buto, sportuoja ir bėga…
Apie 8 ryto miestas pasiunta. Prieš mano langus nusidriekęs Tervuereno prospektas staiga pradeda cypti, o Montgomerio žiedas tampa pragaru be taisyklių. Biurai iš lėto siurbia šimtatūkstantinę ką tik iš lovų, sporto klubų, oro uostų ir stočių išnirusią minią.
Žiūriu pro kitą langą: bunda kurtinamai tylus, lėtas mažučių dirbtuvių, parduotuvių, salonų miestas. Norėčiau sakyti – ir sotus. Bet kone kiekviena parduotuvė, gatvė, sankryža čia turi savo vargetą, o ties skurdo riba mieste, kuris kasmet sukuria apie 65 mlrd. eurų BVP, gyvena bemaž 30 proc. žmonių.
Prakiurusi nosis ir skylanti galva priverčia sukti į artimiausią vaistinę. Tokių čia – ties kiekvienu kampu. Prieš mane eilėje tik vienas žmogus, nurimstu pamaniusi po 5 minučių vėl griūsianti į lovą. Praėjo dešimt… Jau apžiūrėjau lentynas, jau žinau savaitės nuolaidas. Ir jau suprantu, kad serga ne tik jis, bet ir katė, šįryt ji neatėjo lakti, bet oras šiandien turėtų būti puikus. Belgai kalbasi. Daug, su visais. Tylėjimas atstumia.
Du išsipustę senjorai, lyg ką tik pakilę iš karsto, netyčia bakstelėsi – subyrės, jau šeštą kartą bando sumokėti banko kortele už vyną ir sūrį. Per aštuntą bandymą kasos operatorė pakyla ir suspaudo mygtukus. Jau svyruojantys senjorai pamiršta sūrį. Atgavę užkandą nebesumoja, kur durys. Sparčiai didėjanti eilė guviai stebi.
Eilė. Tai – savitas reiškinys. Briuselyje ji mandagi, gerbia atstumą. Kasos operatorius / operatorė (rašau du žodžius, nes čia nėra juokaujama tik dėl dviejų dalykų – lygių lyčių ir rasių galimybių) kruopščiai ir vienodai su visais pasisveikina, o atsisveikinimo akimirką, be keleto „sudie“, dar palinki saugios kelionės, geros dienos, vakaro, savaitgalio.
Eilės neišmuša iš vėžių, kai vienišius nutaria paplepėti ar nusivilia preke ir sumoja ją pakeisti. Tai – šventa belgo teisė. O rūškana tavo veide leidžia atspėti, kiek laiko čia gyveni.
Eilės šiame mieste būna gyvos ir virtualios. Eilė baldams įsigyti – vidutiniškai 4 mėnesiai. Bet gali važiuoti į vieną iš kelių „Ikea“ ir įsikurti pigiai per vieną dieną. Vidutinė eilė naujam automobiliui nusipirkti – pusmetis. Bet gali kurioje nors iš galybės automobilių gamintojų atstovybių rasti nebrangų, senesnio modelio ir tuojau pat.
Eilė interneto prieigai įjungti – iki 3 mėnesių. Tą laimingą dieną privalai pamiršti viską. Vienas skambutis. Nespėjai prišokti – tavo bėda. Aš nespėjau, tad mūsų laimės valanda išmušė po 4 mėnesių. Apimta euforijos tądien paklausiau meistro, gal jis galėtų paslėpti ir šalia interneto dėžutės išlindusius nežinomos kilmės laidus. „Žinoma, galėčiau, bet aš – ne elektrikas“, – nusišypsojo. O po to interneto ryšys nutrūko… Aš linkiu, kad jums Belgijoje jis niekada negestų.
Kiekvienam, atvykusiam į Briuselį iš tokių neramių šalių kaip Lietuva, kada nors turėtų įvykti lūžis. Man jis įvyko po dvejų metų. Lemiama priežastis yra mūsų nuomojamo buto siena. Ji pradėjo raukšlėtis pirmąjį mėnesį. Po pusmečio, nubyrėjus tinkui 3 kvadratinių metrų plote, savininkas ėmėsi veiksmų.
Vonią apžiūrėjo meistrai, ekspertai, draudikai, keli šiaip protingi žmonės, įmonės, kuri dirbs, vadovas. Remontas daug kartų turėjo vykti, bet neįvyko. Po to vėl apžiūrėjo. Tuoj bus treji metai. Ir aš jau nebenoriu, man jau patinka mano siena, kaip ir aplūžusios tradicinių belgų namų grindys arba milžiniško dydžio krištolo šviestuvai.
Ir mes vis turime apie ką dalykiškai pasikalbėti su buto savininku. Jis mano, kad Belgija garma į pražūtį, nes žmonės nebemoka dirbti taip, kaip dirba jo karta. Jiems stinga ryžto, o mes abu jį turime. Šita siena mus sujungė, bet tik tada, kai nustojau pykti.
Būsto rinka Briuselyje nepaprastai gyva. Tūkstančiai žmonių kasdien ieško butų, namų ar lovų, visa tai keičia ar palieka. Loterijoje visada laimi įstatymų ginamas būsto savininkas. Todėl jis ramus.
Belgai pyksta tik dėl mažos algos, infliacijos ir didelių mokesčių, o tada eina į gatves. Briuselyje per metus įvyksta daugiau nei 500 demonstracijų. Jeigu bankomatas neduoda grynųjų, greičiausiai streikuoja pinigus vežiojanti bendrovė. Kartais traukiniai nevažiuoja dėl vairuotojų, kartais – dėl administratorių streiko. Retsykiais gatvėse sustoja autobusai, neveikia paštas, bet Belgija sunerimsta tik tuomet, kai pakvimpa oro uostų blokada.
Jeigu esi piktas, važiuok į Briuselį. Streikai čia nuima stresą. Man labiausiai patinka žemdirbių protestai. Europos vyrai išrikiuoja gatvėse tūkstančius tviskančių traktorių. Per langą, regis, įskris karinis sraigtasparnis, o gatvėse pasirodo draugiškų policininkų.
Briuselis be vargo susidoroja su streikais, su įtampą mieste keliančiomis Vadovų tarybomis, su rudens lapų gausa, bet centimetras sniego tampa nacionaline nelaime. Stoja transportas, nedirba mokyklos, o ant šaligatvių pasirodo slidininkai.
Briuselis žavi parkų begalybe, kuri prasideda čia pat, tobulais miškais, o dar labiau – entuziazmu. Dieną be automobilio mašinos sustabdomos priemiestyje, nuo ankstaus ryto gatves užplūsta minios dviračių su priekabomis vaikams ir šunims, o tinginiai gali nemokamai važiuoti traukiniais ir autobusais.
Ketvirtadienis – masinių pasimatymų diena: jeigu po darbo kur nors susirenka didelė minia, gatvė uždaroma. Maratonai, riedlenčių, dviračių šventės, mugės vyksta rimtai iki paskutinio dalyvio pergalės.
Gyvenimą čia gadina dešinės rankos taisyklė kelyje, galiojanti visuose šunkeliuose, ir darbo laikas. Teisė į laisvus savaitgalius ir šventes, kai tikri briuseliečiai kerpa savo gyvatvores, taip pat yra šventa. Bet šalia – Olandija, pasiryžusi pelnytis iš svetimų švenčių, ir tūkstančiai imigrantų, užuodžiančių mažiausias išgyvenimo nišas.
Beje, Briuselio naujagimių vardų rikiuotėje į priekį išsiveržė Mahometas.