Kontaktai

Ypatingoji lentyna

Knygų apie meną lietuvių kalba išleidžiama palyginti nedaug, galbūt todėl vos atsiradusios įdomesnės netrunka sulaukti menui neabejingų skaitytojų dėmesio. Kartu su dailėtyrininke, literatūrologe ir knygyno vadove IQ atrinko namų bibliotekos vertus leidinius.

Ernst Hans Gombrich, „Meno istorija“, „Alma littera“, 2014 m.

Nuo meno istorijos reikėtų pradėti norintiems suprasti ne tik šiuolaikinius dailės, bet ir socialinius ar net politinius procesus. 67 metus nuo pirmojo leidimo originalo kalba skaičiuojančioje „Meno istorijoje“ profesorius E. H. Gombrichas paprastai, bet nebanaliai aiškina apie meno estetiką ir visuomenės santvarkos kismus, lėmusius konkrečios meno srovės įsigalėjimą. „Perskaičius šią knygą ir atsidūrus šiuolaikinio meno parodoje, nebekils klausimų, kodėl tas dailininkas piešia taip pat kaip jūsų penkiametis giminaitis“, – sako knygyno „Eureka!“ vadovė Eurika Stogevičienė.

Alfonso Andriuškevičiaus knygos: „Lietuvių dailė: 1975–1995“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997 m.; „Lietuvių dailė: 1996–2005“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006 m.; „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ (sudarė Alfonsas Andriuškevičius), Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998 m.; „Pro A. A. prizmę“, Modernaus meno centras, 2013 m.

Anot literatūrologės Jūratės Čerškutės, be A. Andriuškevičiaus neįsivaizduojamas XX a. antros pusės lietuvių dailės kritikos laukas: „Jis yra tiesiog puikus ir vienintelis toks – jo sakinys skaidrus, mintis aiški, metafora pagauli, o šmaikštumas preziciškas. Skaitant Andriuškevičiaus tekstus, itin lengvai, tarsi savaime susidėlioja pastarųjų dešimtmečių lietuvių dailės panorama ir, žinoma, tuomečio gyvenimo užkulisiai su visais niuansais, viešomis ir neviešomis detalėmis.“

Will Gompertz, „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“, Modernaus meno centras, 2015 m.

J. Čerškutės nuomone, tai viena smagiausių, lengvai, lyg nuotykių romanas, skaitomų knygų apie XX a. meno istoriją: „Žavi, patraukliai parašyta, kupina iškalbių detalių, tikslios informacijos, atidžiai suvestų ryšių, kuriuos vainikuoja į metro schemas sugulusios meno srovės ir jas lėmę bei jose nardę kūrėjai.“ Dailėtyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė šią knygą rekomenduoja paties įvairiausio išsilavinimo ir amžiaus žmonėms, besidomintiems menu.

Bjørn Sortland, „Minutė tiesos. Istorija apie meilę, kelionę ir meną“, Modernaus meno centras, 2015 m.

Modernaus meno centro išleista knyga paaugliams. Pasak A. P. Virbickaitės, šis leidinys grakščiai balansuoja tarp grožinės literatūros ir meno edukacijos: „Žinau, kad ją mielai skaito dailės istorijos spragas pildyti nusprendę suaugusieji, ir teisingai daro.“

Margarita Matulytė ir Agnė Narušytė, „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016 m.

Šią fundamentalią knygą, pirmą kartą apžvelgiančią Lietuvos fotografijos raidą 1839–1945 m., pravartu turėti namų bibliotekoje kaip didžiulį informacijos šaltinį, kurio, E. Stogevičienės nuomone, neatstos nė google.com. Itin įdomu, kad M. Matulytė ir A. Narušytė publikuojamus šaltinius ir faktus palygina su tarptautinės fotografinės kultūros kontekstu, skirtingų politinių laikotarpių tendencijomis.

Simona Makselienė, Ernestas Parulskis, A. P. Virbickaitė, „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“, Meno rinkos agentūra, 2015 m.

Užpernai išleista knyga, pristatoma kaip pirmasis lietuviškas gidas po meno rinkos pasaulį. A. P. Virbickaitė ją rekomenduoja bent dėl kelių priežasčių: ji buvo rašoma plačiajai auditorijai, meno joje daugiau nei pinigų, kalbama apie lietuviškus kontekstus.

Kelios rekomendacijos skaitantiems anglų kalba

John Berger, „Ways of seeing“, 1972 m., ir „Bento’s Sketchbook“, 2011 m.

Po to, kai BBC dokumentikos serija „Ways of Seeing“ sulaukė didžiulio populiarumo, legendinis meno kritikas J. Bergeris išleido to paties pavadinimo knygą, kurioje kvestionuoja, kaip mes priimame meną ir kaip į jį žiūrėti. Jo nuomone, vaizdas mus pasiekia daug greičiau ir giliau už žodžius. „Bento’s Sketchbook“ įtraukiančiai pasakoja apie filosofą Benedictą (Bento) Spinozą, jo gyvenimo ir kūrybos epizodus.

Marina Abramović, „Walk Through Walls: A Memoir“, 2015 m.

Performanso močiute vadinama garsioji menininkė ironiškai, juokingai ir itin intymiai pasakoja apie savo nepaprastą karjerą. Dėl įvairių kūrybinių, emocinių ir dvasinių transformacijų jai būtina peržengti pavojaus, baimės, skausmo ir išsekimo ribas. E. Stogevičienė šią knygą rekomenduoja ne tik prisiekusiems M. Abramović gerbėjams, bet ir šios menininkės „neperkandantiems“.

Julian Barnes, „Keeping an Eye Open“, 2015 m.

Žymiojo britų rašytojo meno esė rinkinys. J. Čerškutės nuomone, jis taip pat turėtų patraukti meno gerbėjų dėmesį, nes J. Barnesas „puikiai rašo ir yra atidus estetas, gebantis į visiems žinomus dailės kūrinius pažvelgti naujai, gaiviai ir netikėtai“.