Kontaktai

Abrahamas B. Yehoshua Vilniuje pristatė romaną „Moteris Jeruzalėje“. (Dariaus Markūno nuotr.)

Tradicija netylėti

Į Vilniaus knygų mugę Abrahamas B. Yehoshua atvyko pristatyti savo romano „Moteris Jeruzalėje“. Tačiau ne mažesnę nei literatūra jo darbotvarkės dalį užima aktyviai reiškiama pozicija visuomenės ir politikos klausimais. Apie visa tai su vienu garsiausių Izraelio rašytojų kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Jei neklystu, „The New York Times“ pirmasis jus pavadino Izraelio Faulkneriu. Kaip vertinate tokį palyginimą?

– Be abejo, man tai yra didžiulis komplimentas. Jeigu mane lygintų su Jamesu Joyce’u, padėkočiau, bet pamanyčiau, kad visgi nesu artimas šiam rašytojui. O Williamas Faulkneris, be abejo, yra labai svarbus ne tik man, bet ir visai rašytojų kartai tiek JAV, tiek už jos ribų. Pavyzdžiui, iš Kolumbijos kilęs Gabrielis García Márquezas yra sakęs, kad be W. Faulknerio įtakos nebūtų parašęs savo romanų.

Žinoma, tam tikrame mano gyvenimo etape W. Faulknerio kūryba buvo išties reikšminga. Jis sugebėjo sujungti istoriją, mitologiją ir kartu padaryti tikrą kūrinio formos lūžį, susikurti ypatingą stilių. Tad dėl tokio komplimento jaučiuosi išties išdidus.

– Visi romane „Moteris Jeruzalėje“ veikėjai, išskyrus per teroro išpuolį žuvusią moterį, neturi vardų, neminite ir jos darbovietės, taip pat mįslingą istoriją tiriančio laikraščio pavadinimų. Kodėl?

– Šį romaną norėjau parašyti kaip tam tikrą pasiją. Turbūt žinote, kad šis žanras, ypač viduramžiais, buvo skirtas Kristaus kančiai, jo nukryžiavimui priminti. Kūriniui apie teroro išpuolio auką, kurios tapatybė ilgai lieka neatpažinta, taip pat norėjau suteikti pasijos formą. Kaip tik dabar Tel Avivo teatre baigiamas repetuoti spektaklis pagal „Moterį Jeruzalėje“. Ten netgi veiks choras, kuris reaguos į siužeto įvykius, – tokį sumanymą padiktavo šio romano prigimtis.

Tokių žmonių, kaip žuvusi moteris, šiandien pasaulyje yra daugybė. Iš vienos šalies į kitą migruoja ne tik pabėgėliai, bet ir uždarbio ieškantys asmenys. Jei jiems kas nors netikėtai nutinka, dažniausiai neįmanoma išsiaiškinti, nei kas jie, nei iš kur atkeliavo. Jie tarsi praranda tapatybę. Norėjau patyrinėti, kur tokiais atvejais yra valstybės ir asmeninės atsakomybės riba. Juk kepyklos, kur dirbo mano romano herojė, žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjas, kuriam pavedama užduotis išsiaiškinti moters tapatybę ir ją deramai palaidoti, iš pradžių užduoties kratosi. Jis sako, kad tai visai ne darbovietės reikalas. Dažniausiai taip ir elgiamės: sumokame mokesčius ir įsivaizduojame, kad valstybė turi viskuo pasirūpinti. Ne – vis tiek ir pats esi atsakingas.

Kiekvienas žmogus kam nors priklauso, turi artimųjų, kuriems rūpi. Gyvenime tiek daug atvejų, kai žmogus nieko nežino apie savo tėvus, ir tai persekioja jį visą gyvenimą. Mano žmona Rivka buvo psichologė. Ji aprašė daugybę atvejų, kaip jaučiasi asmenys, kai jų šaknis, šeimos istoriją gaubia rūkas. Ypač po Holokausto žydams iškilo daugybė klausimų, destrukcijos, nežinia kur išnyko daugybė istorijų, ryšių. Taigi mano aprašomą žuvusiąją svarbu identifikuoti bent jau dėl jos giminių. Galų gale ji juk neatvyko į Jeruzalę tiesiog būti kepyklos valytoja. Ne, jos tikslas, jos ketinimas buvo pati Jeruzalė. Romano pabaigoje žuvusiosios motina liepia dukrą gabenti atgal į Jeruzalę ir ten palaidoti. Kepyklos savininkas, kuris kompensavo palaikų atvežimą į žuvusiosios tėvynę, nesutinka, esą ji nepriklauso Jeruzalei. Bet aš ir noriu pasakyti: tos moters vieta yra būtent Jeruzalėje, nes Jeruzalė nepriklauso vien žydams.

– Dažnai viešai skelbiate savo idėją, kad Jeruzalė turėtų būti nepriklausoma, priklausyti ne valstybei, bet pasauliui…

– …Taip, nes ji priklauso ir krikščionims, ir žydams, ir musulmonams. Be abejo, dalis jos yra ir bus Izraelio sostinė. Dalis, tikėkimės, bus Palestinos sostinė. Bet jos centre yra tai, kas svarbiausia, – švenčiausios vietos, telpančios vos viename kvadratiniame kilometre. Ten yra visų monoteistinių religijų centras, todėl negali būti okupuotas vienos religijos, kaip ir negali būti priskirtas vienai valstybei. Jeruzalė privalo priklausyti visiems.

Deja, šiandien visi trokšta turėti savo. Musulmonai sako: jūs, žydai, iš čia buvote dingę ir galite nebegrįžti, tai jau nebe jūsų vieta. Žydai atremia, kad jie čia gyveno dar prieš 2000 metų. Bet turime baigti ginčus, kitaip išsipildys knygose aprašyta pranašystė, jog branduolinis karas prasidės Jeruzalėje.

– Tačiau ar toks susitarimas dar įmanomas? Juk per konflikto metus susikaupė tiek daug pykčio, nuoskaudų, tiek senų ir naujų žaizdų?

– Kito kelio nėra. Turime suvokti, kad nėra alternatyvos. Kai kariavo Prancūzija ir Vokietija, žuvo milijonai žmonių, bet šiandien jos sugebėjo tai užmiršti ir palaiko gerus santykius. Izraelio ir Palestinos konfliktas nėra vien dviejų valstybių reikalas – pasauliui reikia įsikišti. Deja, JAV, būdama galingiausia pasaulio valstybė, neatlieka savo darbo. Ji nepasako Izraeliui „gana“. Pasaulis taip pat privalo pasakyti: Jeruzalė priklauso ir mums, todėl turime teisę kištis. Kitaip nauja intifada (palestiniečių maištas – IQ past.) prasidės nuo Šventojo kalno.

– Izraelyje, Turkijoje, Vakarų Europos šalyse girdime apie vis naujus teroro aktus. Ar tokiomis sąlygomis įmanoma priprasti prie įtampos, baimės? Ar galima gyventi įprastą gyvenimą, kai mėgstama kavinė ar parduotuvė tampa teroristų taikiniu ir pareikalaujama aukų?

– Man jau 80 metų, savo gyvenime prisimenu daugybę dalykų. 1936-aisiais kilo žydų ir arabų susirėmimai. 1948 m. Izraeliui paskelbus nepriklausomybę, arabų valstybės pradėjo karą. Vėliau buvo savižudžių atakos, Palestinos okupacija. O juk žydai turi ir Holokausto praeitį. Taigi taikos niekada nebuvo. Bet dabar privalome tai sustabdyti. Pasaulis nusprendė paimti dalį Palestinos teritorijos ir atiduoti žydams, kad šie gautų prieglobstį. Gerai, bet neturėjo būti tęstinės okupacijos, nausėdijų steigimo ir panašių dalykų. Žydų nausėdijas apskritai laikau katastrofa. Dėl konflikto kalčiausios yra JAV, kurios turėjo galios sustabdyti nausėdijų kūrimą, bet šito nepadarė. Juk su Egiptu, Jordanija buvo pasiekta taika, nes pasauliui pavyko laiku sureaguoti ir įsikišti, o Izraelio ir Palestinos konflikte tai nepadaryta. Esame labai netoli sprendimo, bet liko sunkiausias etapas.

– Ar viešai ir drąsiai kalbėti politinėmis, visuomeninėmis temomis laikote rašytojo pareiga?

– Nesakyčiau, kad tai pareiga, gal veikiau tradicija. Studentams aiškinu, kad sionizmą sukūrė ne rabinai, bet rašytojai. Būtent jie pirmieji pamatė, jog XX a. pradžioje žydų klausimas tampa tragedija. Žinoma, niekas nemanė, kad bus Aušvicas ir panašių dalykų, nes to nebuvo galima įsivaizduoti. Bet būtent rašytojai pirmieji sakė, kad žydams reikia susivienyti istorinėje tėvynėje. Tačiau taip manančių buvo mažuma. Dauguma prie jų neprisijungė, ir tada atsitiko tragedija. Per praėjusį vizitą Lietuvoje apsilankiau Panerių miškuose. Tai, kas ten dėjosi, vyko ir kitur. Ir visur daugiau ar mažiau dalyvavo nacių okupuoti vietiniai. Taigi negalime priklausyti vien nuo geros aplinkinių valios, privalome turėti savo aplinką, savo valstybę. Rašytojai tai suvokė.

Jeruzalės centre yra tai, kas svarbiausia, – švenčiausios vietos, telpančios viename kvadratiniame kilometre. Ten yra visų monoteistinių religijų centras, todėl negali būti okupuotas vienos religijos, kaip ir negali būti priskirtas vienai valstybei.

Rašydamas romaną, visada susiduriu su moraliniais klausimais. Literatūros, teatro, kino kūrėjui tai neišvengiama. Todėl daug mąstome apie moralumą ir todėl žmonės nori išgirsti mūsų poziciją politikos, ideologijos klausimais.

Priklausau grupei rašytojų, kurie įsitraukę ne į politiką, bet į moralinių visuomenės gyvenimo klausimų gvildenimą. Už tai sumokame savo kainą. Daug ką erziname, daug kas pyksta, netenkame skaitytojų. Bet turiu pasakyti, kad Izraelyje net priklausydamas pačiai mažiausiai mažumai niekada nebuvau užčiauptas. Mus vadino kvailais, nesuprantančiais, bet mums leido kalbėti. Ir tai darėme ne iš paskatų patekti, pavyzdžiui, į parlamentą, bet dėl sąmoningumo.

– „The Guardian“ pavadino jus, Amosą Ozą ir Davidą Grossmaną – garsiausius šių dienų Izraelio rašytojus – „beveik šventąja trejybe“, taip pat „trimis tigrais“. Kokie jūsų ryšiai su šiais kolegomis?

– Su Amosu esame draugai maždaug 60 metų. Abu dirbame toje pačioje mūšio linijoje. Todėl dalijamės mintimis, idėjomis, rodome vienas kitam savo tekstus prieš juos publikuodami. D. Grossmanas už mus jaunesnis, juokaujame, kad jį „įsibrolinome“. 2006-aisiais, kai kilo Izraelio ir Libano karas, mes trise surengėme spaudos konferenciją. Joje kreipėmės į Izraelio valdžią ir paraginome nutraukti atakas. Vos po trijų dienų D. Grossmano sūnus, Izraelio karys, Libane žuvo. Pamenu, paskambinau Davidui kaip visada pasiteirauti, kaip reikalai, kas girdėti iš Libano. Atsiliepusi jo žmona pasakė, kad šiąnakt žuvo jų sūnus. Susmukau tai išgirdęs. Ta tragedija, per ją patirti išgyvenimai mus tris sujungė visiems laikams.

– Jūsų šviesaus atminimo žmona Rivka buvo litvakų kilmės. Kiek aptikote žydų atminties ženklų Lietuvoje, kai prieš kelerius metus abu pirmą kartą lankėtės čia ieškodami jos šaknų?

– Mano žmonos mama gimė Vilniuje, tačiau dar gerokai prieš karą atvyko į Izraelį. O žmonos tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Visada sakau, kad mano vaikuose ir anūkuose slypi ir vilnietiškas genas.

Atminties ženklų Lietuvoje išties nėra. Kodėl? Juk čia gyveno daug žydų, daug jų išžudyta per Holokaustą. Jūs esate nauja karta, kuri nebėra atsakinga už praeities nusikaltimus. Bet vis tiek reikia prisiminti, kad čia gyvavo puiki, prestižinė, labai svarbi žydų bendruomenė. Sugrąžindami žydų literatūrą, kiną galėtumėte kompensuoti tai, kas čia vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Taip būtų pratęstas nužudytųjų atminimas.

– Nuo ko rekomenduotumėte pradėti?

– Nėra žydų bendruomenės muziejaus. Tai galėtų būti pradžia. Štai Varšuvoje yra nuostabus „Polin“ muziejus – ir jūs galite tokį turėti. Juk žydai ir Lietuvos istorijoje paliko labai reikšmingą pėdsaką.

——-
A. B. Yehoshua

Gimė 1936 m. Jeruzalėje.
1961 m. baigė Jeruzalės hebrajų universitetą.
1962 m. Prancūzijos Sorbonos universitete įgijo magistro laipsnį.
1962 m. išleido pirmąją knygą.
Nuo 1972 m. dėstė Haifos universitete. Taip pat buvo vizituojantis profesorius Harvardo, Čikagos, Prinstono universitetuose (JAV).
2005 m. pirmą kartą nominuotas Bookerio premijai.
2006 m. romanas „Moteris Jeruzalėje“ pelnė „Los Angeles Times Book Prize“ premiją.