Gyvenu unikalioje vietoje, XVIII a. buvusio vienuolyno celėje. Nors ir nuomotas, bet būstas man išsyk „prilipo“. Išskirtinė erdvė – itin autentiška, švari ir gryna, tarsi įpareigojanti ją įrengti itin saikingai, neapkraunant daiktais. Besirąžydama ryte galiu rankomis paliesti skliautus ir jais gėrėtis.
Visuomet namuose pasimerkiu bent vieną gyvą puokštę. Šiltuoju metų laiku dažniausiai renkuosi pievų gėles, kurių prisiskinu pati arba nusiperku iš moteraičių gatvėje.
Neapčiuopiamas foninis dalykas, tačiau esminis, akimirksniu sukuriantis geidžiamą namų atmosferą. Klausausi daug ir įvairios muzikos – nuo klasikos iki šviežiausių indie albumų.
Neseniai perimtas ir iš naujo įvertintas „kraitis“, visų svarbiausių šeimos susibūrimų liudininkas. Anksčiau šie dubenys atrodė labai senamadiški, o štai dabar naudoju juos kasdien ir grožiuosi iš naujo.
Ne su miestų ir šalių simbolika, o iš aplankytų muziejų. Primena parodose patikusius meno darbus. Galbūt šiek tiek kičiška, bet labai miela kaupti juos tradiciškai, ant šaldytuvo.
Dažnai draugai klausia, kas yra šio meno kūrinio autorius. Tai mokymo tikslams skirtas objektas iš bočiaus (chirurgo) darbo kabineto. Kaskart pažvelgusi prisimenu, kokia išties graži mūsų širdis visomis prasmėmis.
Šias lėkštes su matomais pirštų atspaudais pasigaminau per keramikos pamokas studijoje „Pho Ceramics“. Tai draugės gimtadienio dovana. Taigi, nors ir kreivos šleivos, bet išties savos, paženklintos mano piešiniais kitoje pusėje.
Vienas gražiausių ir vertingiausių dalykų bet kuriuose namuose. Pažvelgus į asmeninę biblioteką, galima išties nemažai pasakyti apie būsto šeimininką. Manosios nebetelpa joms skirtose lentynose. Tarkim, pasakas „iškėliau“ virš durų staktos, kad stebuklai lydėtų išeinant ir pasitiktų grįžant į namus. Draugai juokiasi, kad čia toks Valantinaitės fengšui.