-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vieta patraukli ratuotiems arba nuo apšepusių daugiabučių nuobodybės bėgantiems valgytojams. Arba tokiems kaip mes – gastronominių nuotykių ieškotojams.
Restoranas „Talutti“ pasitiko lengva, šviesiai dekoruota, žaisminga, gero skonio tapybos darbais padabinta erdve, kur du trečdaliai stalų buvo užimta publikos, kurios moteriški veidai dvelkė pavasariu ir sėkminga aukštesnės vidurinės klasės karjera. Kopėme stačiais laiptais, prasižengdami banalios ir aiškiai per garsiai grojamos muzikos ritmui. Jis priminė trijų dešimtmečių senumo šokius ir vertė sunerimti reporterio skilvį.
Tai didelis restoranas nedideliame name su vasaros laukiančia terasa. Atvertėme sunkiai sulamdomą spalvingą valgiaraštį, kuris keistai priminė kelionių agentūros katalogą, – jame tiek miestų, valstijų ir vietovių pavadinimų, kad ramiau gyvenantys ir turistinių banalybių vengiantys smaguriautojai turėtų suglumti. Dešimtys patiekalų iš pusės pasaulio, kurio pigių skrydžių bendrovės nepasiekia. Labai amerikietiškas kelias į svečio širdį, pasakiau aš, ieškodamas tamsiai rudų akių anapus stalo. Santūrus šypsnys vietoj atsako keliais dūžiais per minutę pagreitino mano pulsą.
Beveik amerikietiškas įspūdis sumenko, kai nesulaukėm vandens ant ledo. Paprašėm. Gavom litro ąsotį su apelsinų ir citrinų griežiniais. Už 2,95 euro, kaip vėliau paaiškėjo. Čia ne tik Donaldas Trumpas imtų plasnoti rankomis – tai spjūvis Amerikai į veidą. Nebent šefas imtų įrodinėti, kad Kaune vanduo iš čiaupo, kaip alus iš statinės, – geresnis. Kartodamas geografijos pamoką su valgiaraščiu rankose vis tiek negalėjau atsikratyti minties, kad Bostono prieplaukoje toks vandens restoranas bematant bankrutuotų. Bet Lietuvoje nuo pat euro įvedimo restoranų kainodara ir tradicijų maišymas yra sunkiai suprantamas. Arba suvokiamas, bet vis tiek apgailėtinas. Kaip čia nepritarsi Pauliui Jurkevičiui, išlepintam gero Romos kavos skonio, kvapo ir ramios kainos.
Amerikos himnas suskambo ausyse, nes restoranas iš tiesų nusiteikęs svečius valgydinti be kompromiso – sočiai.
Pradžioj guodė vien valgytojų profiliai. Atsargiai rinkomės valgius, kurių pavadinimus ir kainas IQ skaitytojas gali pasitikrinti internete. Rusvaplaukė priešais mane buvo atsargesnė – tik žvelgė, kaip aš it pasitempti besistengiantis ožys kramtau romaninės salotos lapą, gausiai suteptą balkšvu ančiuvių padažu. Klasiškas „Cezaris“ (4,9 euro), kurio kokybė gyvena taikoje su kaina. Ir labai didelis dubuo, kupinas geriausių įrodymų, jog „Talutti“ šefas yra dosnus, o savininkų sumanymas remiasi logika, kad, jei jau vandens daug, tai ir maisto neturi trūkti. Kitą kartą žinosiu, jog čia salotos sočios beveik kaip pagrindinis valgis.
Nuo to momento užstalės santykiai esmingai atšilo. Ėmėmės dienos pietums pasiūlytos trintos špinatų ir brokolių sriubos (1,69 euro), parodėme neįprastą santūrumą, nes rinktis buvo iš ko. Patiko abiem, tik šiame epizode mainai negundė. Saugus ir šviežias mišinys, jokio šalin atsikišusio prieskonio, ūpas dviem laipsniais geresnis baigiant lėkštę, negu ją pradedant. Dar vienas žingsnis į pietų laimę: man – labai mažai keptas „Arizonos“ steikas (12,5 euro), o jai – „Barselonos“ vištiena (6,9 euro). Abu valgiai – karštose keptuvėse, su pakeptomis daržovėmis. Vištiena (sultinga, neperkepta) – baltajame sviesto padaže, pakylėta ant žalia žole padažyto bulvių košės pjedestalo. O prie maniškio – stambokos apkeptų bulvių skiltelės.
Amerikos himnas suskambo ausyse, nes restoranas iš tiesų nusiteikęs svečius valgydinti be kompromiso – sočiai. Brandintos jautienos luitas buvo it iš Arizonos sapno. Įkaitintas metalas palaikė karštį, leido kramsnoti itin lėtai, lyg pats sėdėtum po Santa Fė skėčiu, o kepsnys džiaugtųsi saule. Jaunų cukinijų užkanda pramaišiui su spalvotomis paprikomis trumpam net privertė užmiršti, kad skonis priklauso nuo to, su kuo pietauji. Tobulas duetas: keitėmės kąsniais, ėmėme ir davėme smaguriavimo mainams tinkamu momentu. Be ilgų derybų sutikome vienas su kitu: po kiek gluminančio vandens gurkšnio ir muzikinės beskonybės paviršiumi šis restoranas slepia tikrai padorų vidurinio amžiaus energija ir apetitu alsuojantį skonį.
Gurkšnojome kavą, kartais palydėdami akimis besikeičiančius lankytojus, neleidžiančius kėdėms atvėsti. Ir čia įžvelgtina apgalvota darna bei sėkmės ženklai, primenantys lietuvišką patarlę apie kirviui tinkantį kotą. Gana ilgai išgyvenęs restoranas iš tiesų rūpinasi savo ateitimi, kuri mums sotiems regėjosi it gundanti vasara. Ilgas kaip autobusų tvarkaraštis saldumynų sąrašas tąsyk pralaimėjo skaidriam geros itališkos kavos skoniui. Nesinorėjo rizikuoti. Išėjome nusiteikę kitam pasimatymui. Be vandens, bet su saldžiais pyragais.
——
„Talutti“, (Taikos pr. 12, Kaunas)
Keturios šakutės iš penkių
