-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Remontuodamas šešis dešimtmečius skaičiuojančio namo dalį architektas daug sykių lipo į palėpę ieškoti vertingų, kelias kartas liudijančių daiktų. „Metams bėgant atsiranda supratimas, kas laikina, o kas tikra. Kai kurie natūralūs dalykai dabar yra beprotiškai brangūs. Be to, suvoki, kad tas daiktas vienetinis, antro tokio nebebus. Mano tėvukas buvo dailininkas, kūrė dailės gaminių įmonėms etaloninius gaminius, čia išsaugota nemažai jo darbų. Svetainėje prie lango stovinti kėdė – senelio, atvežta iš kaimo“, – gyvenamąjį kambarį apžvelgia Ž. Rakickas.
Visi daiktai remontuojant būstą į savo vietas sutūpė pamažu. Kai kas čia atsidūrė dėl estetinės vertės, kai kas – dėl artumo širdžiai. Tai, kas iš tiesų vertinga, architektas stengiasi išsaugoti ir kurdamas kitiems. Tačiau visuomet ragina atsisakyti menkaverčių vienadienių dalykų, pirktų iš reikalo.
Kai kurie namuose buvę kokybiški daiktai neatpažįstamai transformavosi. Už sofos esanti lentų sienelė pagaminta iš senų durų. Ji skiria darbo zoną nuo gyvenamosios erdvės ir tarnauja kaip lentyna.
Medinės grindys – sunkaus darbo rezultatas. Kurį laiką po plokštės ir dažų sluoksniu slėptos lentos buvo nušveistos ir atnaujintos. „Kol jas nušveitėme, buvo pragaras. Bet dabar grindys džiugina medžiagiškumu. Tokių vientisų 5 m ilgio ir 5 cm storio lentų šiomis dienomis jau nebegausi“, – teigia namo šeimininkas.
Nors ekonominiu atžvilgiu neapsimoka, Ž. Rakickas nelietė ir senų špižinių radiatorių. „Man jie gražesni už modernius, atrodo dekoratyviau“, – trumpai paaiškina jis.
Virgilijaus Vaitkevičiaus fotografija
Galinė kambario siena – originali dekoracija. Architektas šypsosi prisimindamas, kaip prieš keliolika metų plytų piešinį tinke tiesiog išskaptavo. Su juo kontrastuoja baltai dažytos lubos ir siena. Ant sienos – modernų tapybos kūrinį primenantis išdidintas surūdijusio metalo gabalo vaizdas.
Į lauką išeinančiai miegamojo sienai apšiltinti Ž. Rakickas pasirinko netradicinį sprendimą: medžio plokštę aptraukė minkštu audiniu ir sutvirtino dekoratyviomis kniedėmis.
Virgilijaus Vaitkevičiaus fotografija
Nedidelį koridorių architektas dekoravo kontrasto principu. Kaip atsvara grubiam betonui ir atviroms durų ertmės plytoms įrengtos tvarkingos kabamosios lubos. Siaura lentynėlė – senų ąžuolinių durų fragmentas. Ant jos atsirado senovinis veidrodis vario spalva dažytais rėmais. Pilką sieną pagyvina šeimininko tapybos darbas, kaip pats sako, gimęs iš dažų likučių.
Ž. Rakickas nutarė atsisakyti į virtuvę vedančių durų, tačiau erdvės neperplanavo, nejungė su gyvenamuoju kambariu. Atskiroje erdvėje, jo nuomone, lengviau suvaldyti betvarkę. Matinis virtuvės spintelių paviršius derintas su įvairiais būdais išgautu metalo blizgesiu. Tvirtą virtuvinį stalą Ž. Rakickas sumeistravo iš seno baldo ir pritaikė jam metalinį stalviršį.
Šviesi klojinį imituojanti siena švelniai kontrastuoja su parūdijusio metalo įspūdį sukeliančiomis grindų plytelėmis. Virš stalo kabo metaliniais rėmeliais apgaubtos lempos – naujas kūrinys iš senų šviestuvų. Ž. Rakickas atkreipia dėmesį į virtuvės sieną remiantį savitą baldą. Tai staliaus varstotas, priklausęs architekto seneliui. Nors tapo menišku elementu, spaudžianti varstoto dalis neišardyta ir gali atlikti savo funkciją.
Virgilijaus Vaitkevičiaus fotografija
„Tvarka, sterilumas su šiek tiek eklektikos“, – remonto rezultatą trumpai apibūdina Ž. Rakickas. Rodydamas kai kurias neišbaigtas, tik jam vienam matomas šeimininkas juokauja, kad po metų šie namai galbūt atrodys dar kitaip, nes „nuolat atsiranda noras ką nors keisti.“
Komentarai
-
- Eglė
- 16:44 2018.08.23
Rodyti visus komentarus (1)Nelabai kas ir pasikeitė. Lova toje pačioje vietoje. Perstumta sofa svetainėje. Stilius toks pats koks buvo. Linkėjimai… :()