-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Osvaldo Scalezi jaunesnysis linkęs ironiškai pajuokauti. „Jei šiomis dienomis būčiau nužudytas, – sako jis, palinkęs priekin kėdėje Santoso miesto policijos biure, – bijau, kad mano kolegoms būtų labai sunku išsiaiškinti, kas tai padarė.“ 37-erių O. Scalezi yra Brazilijos federalinės policijos (amerikietiškojo FTB atitikmens) vyresnysis agentas. Liesą nesiskutusį vyrą stilingu siauru kostiumu būtų galima palaikyti vidurinės grandies vadovu, dirbančiu krovinių gabenimo bendrovėje, kurių gausu šiame judriausiame Pietų Amerikos uoste. Jis atrodo drovus, nors tai nebūdinga sėkmingai karjeros laiptais kopiantiems detektyvams.
Vis dėlto per 15 metų darbo teisėsaugoje O. Scalezi įgijo įspūdingą mirtinų priešų būrį.
Jis suėmė vieną didžiausių Kolumbijos narkotikų baronų Markitosu (Marquitos) pramintą Marcosą de Jesúsą Figueroą, šiuo metu kaltinamą daugiau nei 250 žmogžudysčių. Jis surengė daugybę operacijų prieš didžiausią Brazilijos nusikalstamą grupuotę „Primeiro Comando da Capital“. 2012–2013 m. vadovavo Brazilijos pajėgoms vykdant tarptautinę operaciją prieš, ko gero, žiauriausią (ir neabejotinai plačiausiai pasaulyje pasklidusią) mafijos grupuotę „’Ndrangheta“. Tuomet vakarų pusrutulio uostuose sulaikyta daugiau kaip 1,5 tonos kokaino.
Brazilijoje kokainas negaminamas, bet per ją veda svarbūs tarptautinės kontrabandos keliai, apie kuriuos net patys brazilai beveik nenutuokia. Kolumbijos karteliai ir kiti Pietų Amerikos gamintojai kokainą gabena per prastai saugomą beveik 17 tūkst. km ilgio Brazilijos sieną. „Didžiausia problema tai, kad valdžiai labiau rūpi ne narkotikai, o kapitalo nutekėjimas ir mokesčių vengimas, – sako San Paulo teisininkas Luizas Augusto Sartori de Castro, teisme gynęs kelis narkotikų kontrabanda kaltintus asmenis. – Anądien važiavau į Urugvajų aplankyti draugų. Pasienyje norint gauti pase antspaudą iš esmės reikia išsukti iš kelio ir važiuoti iki gretimo miesto. Ten niekas nė nesužinotų, kad kirtai sieną.“
Dažniausiai narkotikai atsiduria Santose – dideliame, bet apleistame mieste už 80 km į pietus nuo San Paulo. Joks kitas tokio dydžio miestas (čia gyvena beveik pusė milijono žmonių) neužima tokios ryškios vietos Brazilijos istorijoje. Santoso futbolo klube užaugo garsiausias šalies futbolininkas Pelé. Santose išsilaipino dauguma imigrantų iš Europos. Per šį uostą gabenta didžioji dalis šalyje užaugintų kavos pupelių. Puošniame, bet aptriušusiame miesto centre vis dar galima apsilankyti senojoje kavos biržoje, kur prekiautojai sėdėdavo sostus primenančiose kėdėse ir derėdavosi dėl kainų.
Už tvarką uoste atsakinga Federalinė policija. Agentai patruliuoja neperšaunamais kateriais, lydimi juoda uniforma vilkinčio pareigūno, ginkluoto automatiniu pistoletu. Jie atrodo baugiai profesionalūs. Bet tikrovė tokia, kad 17 agentų turi patikrinti beveik 8 mln. m2 prieplaukų, kuriose stūkso šimtai tūkstančių konteinerių. Kokaino gali būti bet kuriame iš jų.
„Neturint išankstinės informacijos, narkotikų rasti labai sunku“, – pripažino Federalinės policijos katerio vairininkas laviruodamas pagrindiniu vandentakiu. Kalabrijos regiono vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ir vienas geriausių Italijos kokaino kontrabandos specialistų Nicola Gratteri mano, kad 80 proc. į Europą gabenamo „sniego“ keliauja pro Santosą. Didžiąją dalį šių narkotikų perveža stambiausia pasaulyje tarptautinė nusikalstama grupuotė „’Ndrangheta“.
„’Ndrangheta“ (kirčiuojamas pirmasis skiemuo) susiformavo Kalabrijoje, pietiniame Apeninų pusiasalio gale. Per pastaruosius 20 metų ji išsiplėtė ir apraizgė atokiausius pasaulio kampelius. Ši grupuotė, ko gero, labiausiai iš visų realiai egzistuojančių nusikalstamų sindikatų primena „Spectre“ („Šmėkla“) organizaciją, su kuria Džeimsui Bondui vėl teko susikibti pasaulio kino ekranuose. Dar XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje italų prokurorai ir policija įspėjo, kad sunkiai ištariamu pavadinimu prisidengusi ir iš atkampaus Italijos regiono kilusi „’Ndrangheta“ taps itin įtakinga organizuoto nusikalstamumo pasaulyje.
Pasisukus kalbai apie Italijos nusikalstamus susivienijimus daugelis žmonių pirmiausia pagalvoja apie Sicilijos mafiją ir jos amerikinę atšaką „Cosa Nostra“. Šios grupuotės įkvėpė romanų bei filmų ciklus „Krikštatėvis“ ir beveik visą išgalvoto tarptautinio nusikaltėlių pasaulio ikonografiją. 2006 m. išpopuliarėjusi Roberto Saviano knyga „Gomora“ ir rugpjūtį JAV pradėtas rodyti televizijos serialas tuo pačiu pavadinimu daugiausia dėmesio skyrė Neapolyje ir aplinkiniame regione veikiančiai mafijai „Camorra“. Vis dėlto, kaip sako Toronte gyvenantis rašytojas Antonio Nicaso, išleidęs ne vieną knygą apie Kalabrijos nusikaltėlius, ne Italijos gyventojams, ypač amerikiečiams, sunku suvokti „’Ndranghetos“ įtaką – jie net negali ištarti pavadinimo.
Ne Italijos gyventojams, ypač amerikiečiams, sunku suvokti „’Ndranghetos“ įtaką – jie net negali ištarti pavadinimo.
Italijos vidaus reikalų ministerijos užsakymu Katalikiškojo Švenčiausiosios Širdies universiteto Milane atliktas ir 2013 m. pristatytas tyrimas atskleidė, kad „’Ndranghetos“ pajamos kone prilygsta „Camorros“ uždarbiui ir beveik dvigubai viršija Sicilijos mafijos įplaukas. Bet vienu aspektu „’Ndrangheta“ iš esmės skiriasi nuo konkurentų. Kitos dvi grupuotės iš užsienio gauna maždaug 40 proc. pajamų, o „’Ndrangheta“ – net 80 proc.
Narkotikus, ginklus ir kitas nelegalias prekes kontrabanda gabena daugelis nusikalstamų organizacijų. Dėl to jas galima prilyginti importo ir eksporto bendrovėms, bet ne tarptautinėms korporacijoms. Kad įmonė būtų laikoma tarptautine, ji turi turėti padalinių bent keliose šalyse. Būtent šiuo klausimu ir išsiskiria „’Ndrangheta“. „Tai vienintelė mafija, kuriai pavyko pasidauginti, – aiškina A. Nicaso. – Galima sakyti, kad JAV „Cosa Nostra“ iš grynai sicilietiškos organizacijos tapo tautų katilu. Į ją galėjo stoti ir italai iš žemyninės šios valstybės dalies. Bet „’Ndrangheta“ visada visame pasaulyje lieka ištikima sau.“
2014 m. balandis. Vieną pavasario popietę, maždaug 14 val., Carmine’as Verduci, dėl pykčio priepuolių pramintas Žvėrimi, išėjo iš „Regina Café“ kavinės, esančios Vono priemiestyje Vudbridže, Ontarijo provincijoje, Kanadoje. Jam žingsniuojant per automobilių stovėjimo aikštelę, tamsų džemperį vilkintis lieknas žemaūgis vyras išsitraukė pistoletą ir į C. Verduci paleido kelias kulkas. Paskui žudikas nubėgo į automobilį, kur jo jau laukė bendrininkas. Cypiant padangoms vyrai spruko iš nusikaltimo vietos palikę 56-erių italų kilmės kanadiečio lavoną ant asfalto.
2007 m. birželis. Melburno muitinės pareigūnai kruopščiai tikrino konteinerį, iškrautą iš Liberijoje registruoto krovininio laivo. Australų policija gavo duomenų, kad iš Europos gabenama didelė narkotikų siunta. Pareigūnai nė nenutuokė, kuriame laive ir konteineryje bus kontrabanda, kokių narkotikų tikėtis, ir apskritai iš kurio uosto jie išplaukė. Bet atidarę vieną konteineryje rastų itališkų pomidorų skardinių suprato atradę aukso gyslą: indas buvo pilnas ekstazio tablečių. Australijoje šie narkotikai kainuoja brangiau nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, o ši siunta tebėra visų laikų didžiausia ir pagal kiekį, ir pagal vertę: 15 mln. tablečių įvertintos maždaug 309 mln. eurų.
2007 m. rugpjūtis. Vakarėlis baigėsi vėlai – apie 2.30 val. nakties. Šešiems 16–38 metų italų kilmės vyrams išėjus iš „Da Bruno“ picerijos Duisburge, Vokietijoje, pasipylė šūvių kruša. Šios žudynės kilo dėl nesantaikos kalnų miestelyje San Lukoje, Kalabrijos regione, iš kur buvo kilusios šešios aukos ir jų žudikai. Atrodo, kad žuvusieji prieš tai šventė vieno draugužio 18-ąjį gimtadienį. Teismo ekspertizės specialistai apžiūrėję kūnus vieno jaunuolio kišenėje rado apdegusį arkangelo Mykolo atvaizdą.
Duisburge vykusiame vakarėlyje buvo paminėtas ne tik gimtadienis, bet ir jaunuolio, kurio kišenėje aptiktas apdegęs paveikslėlis, įstojimas į „’Ndranghetą“. Iš trijų didžiausių Italijos mafijų šioje labiausiai paisoma rangų ir ritualų, kurių daugelis primena Romos katalikų bažnyčios apeigas. Nusikalstama organizacija vienintelė iš visų puoselėja įkūrimo mitą. Jame pasakojama apie tris išdidžius riterius Osso, Mastrosso ir Carcagnosso, kurie pabėgo iš gimtosios Ispanijos norėdami išvengti bausmės už tai, kad atkeršijo už išprievartautą seserį. Osso nukeliavo į Siciliją, kur atsidavė Šv. Jurgio globai ir įkūrė mafiją.
Mastrosso pasišventė Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir iškeliavo į Neapolį, kur įsteigė „Camorrą“. Carcagnosso klajonės baigėsi Kalabrijoje, kur padedamas Šv. Mykolo jis pradėjo „’Ndranghetą“. Pastarosios narys Francesco Fonte, davęs parodymus prieš savo bendrininkus, papasakojo teisėjams, kad iniciacijos apeigoms pasiekus kulminaciją būsimasis organizacijos narys adata prasiduria pirštą arba peiliu persirėžia ranką ir užlašina kraujo ant arkangelo atvaizdo. Paskui tas paveikslėlis padegamas, o ložės vadas iškilmingai taria: „Kaip šis atvaizdas nyksta liepsnoje, taip ir tu sudegsi, jei užsitrauksi gėdą.“
Nuo XIX a. pabaigos slegiantis skurdas pastūmėjo milijonus pietų italų ieškoti geresnio gyvenimo užjūryje. Daug Kalabrijos gyventojų emigravo į Australiją arba Kanadą. Po Antrojo pasaulinio karo žmonės plūstelėjo į Vokietijos gamyklas. Tarp jų visada įsimaišydavo vienas kitas „’Ndranghetos“ narys. Diasporoje nusikaltėliai atkurdavo gimtosios šalies nelegalius darinius. Pastarųjų metų italų tyrimai parodė, kad „’Ndranghetos“ padalinių esama netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, vaizdingame Engeno miestelyje prie Šveicarijos sienos. Ši nusikalstama organizacija įsteigė ložes Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Nyderlanduose. Manoma, kad ji turi padalinį Bulgarijoje ir filialų keliose kitose buvusiose sovietinio bloko šalyse.
Pirmieji „’Ndranghetos“ nariai Australiją pasiekė, ko gero, 1922 m. Iki dešimtmečio pabaigos jie jau darbavosi Melburne, Perte ir Sidnėjuje. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje australiškoji „’Ndrangheta“ (ten dažnai vadinama „Gerbiamąja draugija“ arba paprasčiausiai mafija) Kvynslande surengė virtinę sprogdinimų ir žmogžudysčių, septintajame dešimtmetyje liejo kraują kovodama dėl kontrolės stambioje Karalienės Viktorijos prekyvietėje Melburne, o neseniai skandalą sukėlė informacija, kad nusikaltėliai spaudžia aukšto rango liberalų politikus išduoti vizą vienam organizacijos krikštatėvių. Taip pat „’Ndrangheta“ kaltinama surengusi dvi garsiausias žmogžudystes Australijoje: 1977 m. pašalinusi iškilų kovotoją su narkotikais Donaldą Mackay, o 1989 m. – komisaro pavaduotoją Coliną Winchesterį, aukščiausią Australijoje nužudytą policijos pareigūną.
2013 m. paskelbtoje policijos žvalgybos ataskaitoje įspėjama, kad „’Ndrangheta“ itin pavojinga Australijai. Esą ji yra infiltravusi savo narių į valstybės organizacijas, taip pat valdžios ir teisėsaugos tarnybas arba užverbavusi šių agentūrų darbuotojų. Tačiau ilgą laiką australų pareigūnai skeptiškai vertino itališkosios „’Ndranghetos“ ir vietinės mafijos veiksmų koordinavimo mastą. 2007 m. Melburne sulaikyta didžiulė ekstazio siunta parodė glaudžią šių dviejų padalinių tarpusavio priklausomybę. Tai – klasikinis pavyzdys, kaip tarptautinės korporacijos naudojasi vertikaliosios integracijos pranašumais.
„’Ndranghetos“ istorija Kanadoje siekia dar senesnius laikus nei Australijoje: iki Pirmojo pasaulinio karo ten darbavosi mažiausiai vienas Kalabrijos nusikaltėlis. XX a. šeštajame dešimtmetyje čia jau buvo gerokai daugiau „’Ndranghetos“ narių. Kanados karališkosios raitosios policijos duomenimis, šiandien penkios ložės veikia Toronte, o dar dvi – Tander Bėjuje prie Aukštutinio ežero. 2015 m. italų pareigūnai įspėjo turį duomenų, kad kanadinėje „’Ndranghetoje“ bręsta kruvina kova dėl įtakos. Manoma, jog minėtas C. Verduci galėjo būti pirmoji pilietinio karo auka.
Toliau į pietus Kalabrijos nusikaltėliai bendradarbiauja su Meksikos karteliu „Los Zetas“ ir turi atstovų beveik visose Lotynų Amerikos šalyse. Ten jie dažniausiai dirba lyg nepriekaištingi verslininkai. Dalį kokaino „’Ndrangheta“ gabena per skurdžią Afrikos valstybę Bisau Gvinėją, kur ji taip pat turi nuolatinį padalinį. Pietų Afrikos Respublikoje veikianti grupuotė kontroliuoja kitą narkotikų kelią, vedantį per Namibiją.
„Jokia kita nusikalstama grupuotė negali pasigirti tokiais gebėjimais vykdyti kasdienę veiklą nepažįstamoje socialinėje aplinkoje, – sako Kalabrijos regiono, iš kurio kilusi ši organizacija, vyriausiasis prokuroras Federico Cafiero De Raho. – „’Ndrangheta“ kolonizuoja.“
Emigrantų vadeivos yra gana nepriklausomi, bet kiekvieną rugsėjį leidžiasi į piligriminę kelionę, kuri baigiasi Kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėje, aukštai atokiuose Aspromontės kalnuose, kurie driekiasi per visą Kalabriją ir susiaurėja pietiniame Apeninų pusiasalio gale. Šia religine švente nuo seno pridengiamas aukščiausiųjų „’Ndranghetos“ narių susirinkimas, kuriame renkamas valdantysis organas, vadinamas „Crimine“ arba „Provincia“.
„Tai lyg „McDonald’s“, – sako N. Gratteri. – Kur nuvažiuosi, rasi tą patį mėsainį.
„’Ndranghetos“ atveju rasi tas pačias ložes, tas pačias taisykles ir tą patį kodeksą. Tai viena priežasčių, lemiančių organizacijos stiprybę.“
Tam tikru atžvilgiu pasaulinė „’Ndranghetos“ aprėptis yra paradoksali. Ryškiausi Kalabrijos bruožai – atsilikimas ir atskirtis. Net šiandien norint pasiekti regioną iš kitų Italijos vietovių patogiausia sėsti į lėktuvą. Kalabriją nuo likusios pusiasalio teritorijos skiria Silos masyvas. Žiemą kalnus padengia sniegas, bet juos įveikti traukiniu arba automobiliu ne itin patogu bet kuriuo metų laiku. Kelionė traukiniu iš Romos į Kalabrijos regioną gali užtrukti daugiau nei 7 valandas.
Nuo seno daugeliui italų atrodo, kad Kalabrija nė neverta dėmesio. Esą tai tamsus neraštingų piemenų kraštas, pasižymintis nesuprantamais dialektais ir atgrasiomis tradicijomis, kurios kituose pusiasalio regionuose jau seniai išnyko. Ten tebėra gyvos graikų, albanų ir oksitanų kalbos, o vienoje katalikiškųjų regiono vyskupijų laikomasi Rytų apeigų. Kaimiškoji Kalabrija yra paskutinė vieta Italijoje, kur žmonės nuo senovės Romos laikų vis dar valgo keptas miegapeles.
Nuo antikos regionui daug įtakos daro Graikija. Manoma, kad „’Ndranghetos“ pavadinimas kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių andros ir agathos, reiškiančių „drąsus, geras žmogus“. Tačiau tokia etimologija tėra spėjimas – kaip ir daugelis kitų dalykų, susijusių su šia miglota organizacija.
Pirmieji duomenys apie nusikalstamą grupuotę, panašią į „’Ndranghetą“, pasirodė XIX a. pabaigoje. Tačiau pavadinimas spaudoje paminėtas tik 1955 m. (tiesa, užrašytas kiek kitaip), kai Kalabrijos rašytojas Corrado Alvaro pamėgino paaiškinti skurde skendinčios gimtinės gyventojų mąstyseną.
Dienraštyje „Corriere della Sera“ jis rašė, esą Kalabrijos gyventojai valdžios akivaizdoje jaučiasi bejėgiai ir yra taip įpratę prie piktnaudžiavimo valdžia, kad nė nesusigaudo, kas teisėta, o kas ne, todėl jiems neatrodo blogai priimti „’Ndranghetos“ nario siūlomą apsaugą. Tuo metu pati grupuotė atrodė esanti ne daugiau kaip padrika žiaurių provincijos sukčių federacija. Miestuose jos nariai užsiimdavo smulkiu reketu, o kaimo vietovėse bei pajūryje – vagystėmis ir kontrabanda. Atskiros gaujos nuolat įsiveldavo į kruvinus tarpusavio vaidus, kurie kartais tęsdavosi iš kartos į kartą.
Organizacijos padėtis ėmė stiprėti XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Italijoje politiniai teroristai kėlė sąmyšį grobdami žmones, ir kai kurie „’Ndranghetos“ padaliniai pamatė progą pralobti panašiais metodais. 1991 m. jie pagrobė beveik 150 finansininkų, pramonininkų ir įpėdinių. Daugelis iš turtingosios šiaurės buvo nugabenti į Aspromontę, kur būdavo laikomi skurdžiomis, kartais net barbariškomis sąlygomis, kol jų artimieji sumokėdavo išpirką. Viena pirmųjų aukų tapo dabar jau velionis garsiojo naftos magnato vaikaitis Johnas Paulas Getty III. Kai senelis neparodė didelio noro mokėti pinigus, pagrobėjai vaikaičiui nupjovė dešiniąją ausį ir nusiuntė artimiesiems drauge su laišku, kuriame įspėjo, kad gali dalimis atsiųsti jį visą. Jeanas Paulas Getty sumokėjo reikalaujamą sumą ir vakarinėje Kalabrijos pakrantėje įsikūręs Piromalli-Molè klanas susižėrė kone 3 mln. eurų.
Dar tuo metu, kai „’Ndrangheta“ tebegrobdavo žmones, grupuotės vadeivos suprato, kad sparčiai augantį turtą geriausia investuoti į narkotikus. Įtakingesnė Sicilijos mafija jau buvo monopolizavusi pelningiausią heroino rinką, todėl skurdesniems giminaičiams iš Kalabrijos teko imtis kokaino. Šis sprendimas nulėmė „’Ndranghetos“ sėkmę, nes panašiu metu vienus populiarius narkotikus pakeitė kiti.
Įtakingesnė Sicilijos mafija jau buvo monopolizavusi pelningiausią heroino rinką, todėl skurdesniems giminaičiams iš Kalabrijos teko imtis kokaino.
N. Gratteri tvirtina, kad Europoje lemtingas metas atėjo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje keičiantis įpročiams. Baimindamiesi AIDS vis daugiau narkotikų vartotojų ėmė šalintis heroino. Jų dėmesys ėmė krypti į baltuosius miltelius, kurie buvo neabejotinai patrauklesni nei heroinas, be to, klaidingai manyta, kad kokainas nesukelia priklausomybės. JAV vyriausybės duomenimis, 1994 m. 19 iš 1000 vyresnių nei 12 metų amerikiečių per pastaruosius metus buvo vartoję kokaino ir tik 2 iš 1000 pripažino bandę heroino. Siekiant patenkinti augančią paklausą Pietų Amerikos kokainmedžių lapų derlius nuo 1985 m. buvo padvigubėjęs. „’Ndranghetai“ padėjo plėstis ne tik ši netikėta sėkmė, bet ir dar du pokyčiai.
Visų pirma, Sicilijos mafija priėmė itin prastą sprendimą. Psichopatiškas šios organizacijos vadų vadas Salvatore Riina-Totò buvo įsitikinęs esąs pakankamai įtakingas, kad galėtų įbauginti pačią valstybę. 1992 m. jis nurodė nužudyti aukščiausius su organizuotu nusikalstamumu kovojančius italų prokurorus Giovanni Falcone bei Paolo Borsellino ir tuo be galo papiktino visuomenę. Tokios valdžios reakcijos mafija nebuvo regėjusi nuo Benito Mussolini laikų. Kitais metais buvo suimtas pats S. Riina, o vėliau ir daug kitų aukščiausių vadeivų. Iki dešimtmečio pabaigos iš garsiausios pasaulyje nusikalstamos grupuotės liko tik pamėklė.
Kita lemtinga permaina buvo tai, kad 1994 m. „’Ndranghetos“ gimtojo krašto viduryje Džoja Tauro mieste buvo atidarytas didžiausias Viduržemio jūros konteinerių terminalas. XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje grupuotė jau turėjo visas priemones ir galimybes kurti faktinį transatlantinės kokaino prekybos monopolį. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek kvaišalų šiais laikais atplaukia į Džoja Taurą. Turimi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad, nors „’Ndrangheta“ gabena narkotikus į Nyderlandus, Belgiją, Vokietiją ir Ispaniją, dauguma nelegalių prekių atkeliauja per šį Kalabrijos uostą. „Džoja Taure kasmet konfiskuojame apie 1500 kilogramų kokaino, – dėsto F. Cafiero De Raho. – Tačiau tikėtina, kad gerokai didesnį kiekį jiems vis tik pavyksta pervežti, nes jie ir toliau naudojasi šiuo uostu.“ Teisėsaugos pareigūnai mano, kad konfiskavus kilogramą narkotikų maždaug dešimt lieka nepastebėtų.
Galbūt „’Ndranghetai“ pasisekė, kad varžovai susimovė, ir jos prieangyje įsikūrė stambus krovinių gabenimo terminalas, bet pranašumų duoda ir organizacijos narystės struktūra. Nesąžiningiems žmonėms bendradarbiauti labiausiai trukdo nepasitikėjimas. Veiksmingiausias ginklas Italijos kare su organizuotu nusikalstamumu yra atgailautojų, t. y. buvusių nusikaltėlių, nutarusių liudyti prieš savo buvusius bendrininkus, apsaugos programa.
Ji kėlė labai daug nerimo Kolumbijos narkotikų baronams, XX a. devintajame dešimtmetyje ėmusiems susitikinėti su potencialiais pirkėjais iš Italijos, nes italų prokurorams jau kurį laiką neblogai sekėsi įtikinti mafiozus išduoti bendražygius. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio tūkstančiai prisiekusių „Camorros“ ir Sicilijos mafijos narių sutiko valdžiai papasakoti apie savo organizacijas ir jų sandėrius su nusikalstamais sindikatais.
Vis dėlto „’Ndranghetos“ atgailautojų tėra keli šimtai, o tarp jų – vos keletas aukšto rango nusikaltėlių. Taip yra dėl to, kad ši pasitelkia stambioms nusikalstamoms organizacijoms neįprastą valdymo priemonę. Kitaip nei Sicilijos mafijos padaliniai, dažnai klaidingai vadinami „šeimomis“ arba „klanais“, „’Ndranghetos“ ndrinos iš tiesų yra grindžiamos giminystės ryšiais. Retais atvejais į jas priimami šeimai nepriklausantys draugai, o retsykiais giminės susijungia į miesto ar tam tikros teritorijos ložes, bet labiausiai jas sieja kraujo ryšiai, ir nors nusikaltėliai dažnai nejaučia sąžinės graužaties įduodami bendrus, atrodo, kad daugeliui išduoti artimuosius yra visai kitas reikalas.
Vis dėlto tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl perspektyvūs užsienio partneriai jautėsi saugiai turėdami reikalų su Kalabrijos atstovais. „Už Italijos ribų „’Ndrangheta“ laikoma patikima, nes jos nariai visada ir greitai išpildo savo įsipareigojimus, – aiškina F. Cafiero De Raho. – Paprastai kokaino pirkėjams tenka už prekes sumokėti iš anksto. Bet „’Ndranghetai“ neretai leidžiama atsiskaityti vėliau.“ Akivaizdu, kad Kalabrijos regiono vyriausiasis prokuroras nenoromis žavisi savo persekiojamais vyrais (ir retkarčiais moterimis). „Jie išties įspūdingi verslininkai, – sako jis. – Niekas nesugeba prekiauti kokainu pasaulyje taip, kaip „’Ndrangheta“.“
Nors įsiskverbti į „’Ndranghetą“ nepaprastai sunku, JAV, Europos ir Pietų Amerikos policijos pajėgos neseniai pasiekė rimtų pergalių trikdydamos organizacijos veiklą. 2010 m. Nicola Gratteri ir kiti su mafija kovojantys prokurorai suėmė ir nuteisė sindikato vadų vadą 80-metį Domenico Oppedisano, kuris iki šio tyrimo policijai nebuvo žinomas ir gyveno lyg nepriekaištingas ūkininkas. 2012 m. jis buvo nuteistas dešimčiai metų nelaisvės. 2015 m. kovą paaiškėjo, kad teisėsaugai pavyko įtikinti vieną svarbiausių „’Ndranghetos“ tarpininkų Lotynų Amerikoje Domenico Trimboli liudyti prieš šią organizaciją.
Tuo metu ironiškasis Brazilijos federalinės policijos agentas O. Scalezi padėjo italams išnarplioti iš Kalabrijos koordinuojamą narkotikų kontrabandos tinklą. Žurnalo 1843 vartytuose dokumentuose matyti, kokie kosmopolitiški yra „’Ndranghetos“ aljansai. 2010 m. Italijoje N. Gratteri pradėta operacija „Buongustaio“ išsiplėtė ir joje dalyvavo devynių šalių policijos pajėgos. Manyta, kad svarbiausias operacijos asmuo yra „’Ndranghetos“ narys iš kaimelio rytinėje Kalabrijos pakrantėje, o jo partneris – Nyderlanduose įsikūręs juodkalnietis nusikaltėlis.
Vienas kokaino tiekėjų buvo kolumbietis pravarde Mažius (El Chato), o kitas – brazilas nusikaltėlis, bendradarbiavęs su čiliečiais ir boliviečiais. Tarp Europos ir Brazilijos kursavo britų, ispanų, portugalų ir perujiečių kurjeriai. Svarbiausia tarpininkė buvo Londone gyvenanti brazilė doleira (juodosios rinkos pinigų keitėja) vardu Maria de Fatima Stocker, kolegų praminta Direktore (Directora), kuri, kaip pabrėžė policija, stebėjimo kamerų įrašuose visada matyti tik su skrybėle.
2012 m. rugpjūtį teisėsaugos pareigūnai abiejose Atlanto vandenyno pusėse sulaikė daugiau kaip 1,5 tonos iš Brazilijos siunčiamo kokaino, kurio vertė siekia 6 mln. eurų. O. Scalezi su kolegomis taip pat suardė ambicingą planą paslėpti narkotikus gelbėjimo liemenių dėžėje, pritvirtintoje prie laivo, turėjusio išplaukti iš Mungubos uosto viename Amazonės intakų, korpuso. Bet rengdamiesi svarbiausiam operacijos „Buongustaio“ etapui jie kone pateko aklavietėn. Tarptautiniu mastu buvo sutarta suimti visus įtariamuosius vienu metu – 2014 m. kovo 20 d., 6 val. ryto. Likus kelioms dienoms Brazilijos federalinė policija sužinojo, kad vienas pagrindinių įtariamųjų rengiasi kovo 19 d. išvykti iš Brazilijos. Paskui jis pakeitė išvykimo laiką į kovo 20 d., bet 5 val. ryto.
„Bėda tai, kad orderį įsiveržti į jo namus gavom tik po 6 val.“, – pasakoja O. Scalezi. Prieš pat įtariamajam išskrendant iš San Paulo tyrėjų grupė pasiklausė kito svarbaus įtariamojo pokalbio, iš kurio paaiškėjo, kad šiuodu vyrai buvo susitarę išvakarėse prieš skrydį 23 val. susitikti „McDonald’s“ užeigoje.
Bijodami išsiduoti teisėsaugininkai nutarė pabandyti suimti abu vyrus iš karto. Tuomet nė nebūtų reikėję gauti naujo orderio. Tačiau trūko informacijos, kurioje konkrečiai „McDonald’s“ užeigoje paskirtas susitikimas. Vien San Paulo savivaldybėje jų yra 59.
„Pirmiausia atrinkome mieste visą parą veikiančius „McDonald’s“. Jų vis tiek liko labai daug. Taigi, spėjome: jei mūsų taikinys ketina paskui važiuoti į Guaruljosą [tarptautinį oro uostą], užeiga turėtų būti pakeliui iš jo namų.“ Galiausiai policija rado porelę arčiausiai Federalinės policijos centrinės būstinės esančioje „McDonald’s“ užeigoje.
Organizuoto nusikalstamumo neliks tuomet, kai Žemėje išnyks žmonija
Trylika iš sulaikytųjų pasirinko greitą teismo procesą Italijoje, kuris baigėsi 2015 m. spalį (nuosprendžius vis dar galima apskųsti). Brazilė tarpininkė M. de Fatima Stocker, „’Ndranghetos“ juodkalnietis partneris Vladanas Radomanas ir įtariamasis vadeivos pavaduotojas sulaukė po 20 metų kalėjimo. Visi nuteistieji gavo ne mažesnes kaip 9 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmes.
Daugiau nei 25 metus stebėjęs, kaip „’Ndrangheta“ nenumaldomai plečiasi visame pasaulyje, N. Gratteri vis dar skeptiškai vertina savo ir kolegų pasiekimus sekinant šios nusikalstamos organizacijos jėgas. Giovanni Falcone pareiškė, kad Sicilijos mafija – „žmogiškas reiškinys ir, kaip visi žmogiški reiškiniai, jis atsirado, vystosi ir kada nors išnyks“. N. Gratteri ne toks optimistiškas. Neseniai jo buvo paklausta, ar „’Ndranghetą“ įmanoma sustabdyti, ir jei taip, tai kada. Jis atsilošė krėsle, giliai atsiduso ir atsakė: „Manau, kad organizuoto nusikalstamumo neliks tuomet, kai Žemėje išnyks žmonija.“
© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.
