Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus jau netrukus veiks gimtajame buvusio valstybės vadovo Kaune. Tačiau Viktorijos Vitkauskaitės pažintis su būsimuoju atminties ir mokymosi centru finišuoja Vilniuje, prezidentūroje. Čia V. Adamkus prabyla apie savo sukauptų kolekcijų ištakas ir su biblioteka siejamus lūkesčius.
Po ilgos ir varginančios kelionės iš Jungtinių Valstijų jau kitą rytą prezidentas laukia savo kabinete. Oficiali aplinka tarsi turėtų diktuoti ir oficialias pokalbio temas. Tačiau pernelyg knieti grįžti prie įspūdžių, patirtų lankantis dar neatidarytoje bibliotekoje-muziejuje, o ypač – prie meninio būsimos ekspozicijos aspekto: antrame pastato aukšte kartu su prezidento darbo kambariu, jo asmeniniais daiktais bus eksponuojama ir paveikslų kolekcija.
Kol ekspozicija dar įrengiama, kalbant apie per gyvenimą sukauptą meno rinkinį tenka kliautis vaizduote. Ją šiek tiek įrėmina žinojimas, kad prezidentas dar gyvendamas JAV aktyviai rėmė lietuvių menininkų kūrybą. Jonas Rimša, Adomas Varnas, Vytautas Kasiulis, Adomas Galdikas – tik kelios lietuvių dailės korifėjų pavardės, kurių kūrinių yra įsigijęs V. Adamkus: „Visada rėmiausi ne išskaičiavimu, o simpatija. Jei paveikslas patikdavo – perkam. Jokių apibrėžimų, kad kolekcijoje turi būti ta ar ta pavardė, nebuvo.“
Pirmasis meno kūrinys
Nuoširdus žavėjimasis ir meno vertinimas buvo ta valiuta, kuri prezidentui ir jo žmonai Almai Adamkienei padėjo įsigyti pirmąjį lietuvių dailės kūrinį. Tai buvo A. Varno paveikslas, pamatytas Čikagoje surengtoje parodoje. Meno kūrinio sužavėti sutuoktiniai tuomet skaičiavo dar pirmąsias santuokos metines. Pradžia jaunai šeimai lengva nebuvo, atliekamų pinigų taip pat nesimėtė. „Gavę pusės dolerio monetą stengdavomės neišleisti ir mesdavome į kojinę“, – prisimena prezidentas. Kai sutuoktiniai apsilankė parodoje, toje kojinėje monetomis buvo sukaupę 120 JAV dolerių. Įstrigęs A. Varno paveikslas, žinoma, kainavo gerokai daugiau. Pastebėjęs, kad jauna pora vis grįžta pažiūrėti patikusio kūrinio, pats autorius priėjo ir pasakė: „Patinka šitas? Tai pirkit.“ Gerbėjai prisipažino, kad paveikslo kaina jiems neįkandama. Tačiau dailininkas nusijuokė, kad matydamas begalinį norą Adamkams paveikslą parduos už jų sutaupytą sumą.
Už fasado. Rekonstrukcijos autoriai siekė išsaugoti kuo daugiau autentiškų interjero detalių. (Aliaus Koroliovo nuotr.)
„Tai buvo pirmasis mūsų su Alma įsigytas lietuvių menininko kūrinys. Jo emocinė vertė išliko didžiulė: paveikslą mudu pasidovanojome pirmųjų vestuvių metinių proga. Labai gaila, bet jis kažkur dingo, o kur – neturiu supratimo“, – apgailestauja prezidentas. Dar parsikraustant į Lietuvą jis pamena pats išėmęs kūrinį iš rėmų, šiuos palikęs, o paveikslą parsigabenęs. Kurį laiką jis, prezidento teigimu, tikrai kabojo namuose Vilniuje, tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo be pėdsakų.
Besikeičiant gyvenimui ir augant galimybėms, lietuvių meno kūrinių šeima įsigydavo vis daugiau, o šie dažnai apaugdavo ir įdomiomis istorijomis bei pažintimis su autoriais. „Kalbant šių dienų terminais, prezidentą galima vadinti dailininko Jono Rimšos agentu“, – kiek anksčiau yra tarstelėjęs bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis. Prezidentas, išgirdęs tokį jam skirtą apibūdinimą, kilsteli antakius, tačiau pripažįsta, kad šio menininko, ypač vertinto Lotynų Amerikoje, kūryba jam labai reikšminga: kolekcijoje yra penkiolika J. Rimšos darbų.
Artimesnė pažintis su kūrėju prasidėjo Argentinoje. Po šią šalį prieš kelis dešimtmečius keliavę VAdamkai užsuko aplankyti Buenos Airėse gyvenančių Rimšų šeimos, nes abu su dailininko seserimi mokėsi vienoje klasėje. Prie svečių prisijungė ir pats menininkas. Užsimezgė bičiulystė, o iš Argentinos sostinės būsimasis Lietuvos valstybės vadovas su žmona išsivežė pirmąjį J. Rimšos paveikslą – jis iki šiol puošia jų namus.
Po kurio laiko Čikagoje V. Adamkus pasiūlė surengti J. Rimšos darbų parodą. Sumanymas realizuotas vietos jaunimo centre ir išaugo į tai, apie ką Paulo Gauguino sekėju vadintas J. Rimša svajojo visą gyvenimą. „Jis norėjo nuvykti į Taitį, kur gyveno ir tapė Gauguinas. Pasakiau: Jonai, bandykime parduoti daugiau paveikslų, ir tavo svajonė taps realybe“, – prisimena V. Adamkus. Išties parodoje pavyko parduoti beveik visus J. Rimšos darbus, ir už tuos pinigus menininkas išvyko į savo svajonę – Prancūzų Polinezijos salą, kur gyveno ir tapė pusę metų. Paskiausiai Taityje nutapytą kūrinį – anot prezidento, dar net ne visai spėjusį išdžiūti – J. Rimša padovanojo Adamkams. Tai buvo jo padėkos ženklas už surengtą parodą.
Dar gilesnėje praeityje reikėtų ieškoti kitos prezidento kolekcijos, kuri taip pat ateityje bus eksponuojama bibliotekoje-muziejuje, ištakų. Sukaupti tūkstančiai leidinių liudija potraukį į literatūrą, susiformavusį vaikystėje. „Atsimenu, kaip pirmąsias lietuvių literatūros knygas nusipirkau iš sutaupytų vaikiškų pinigų. Vėliau, jau gimnazijoje, susidūriau su lietuvių klasikais. Tas pamėgimas vis augo ir neapleidžia manęs iki šių dienų“, – kalba prezidentas.
Grožinė lietuvių ir užsienio literatūra, autobiografijos, memuarai ir kiti leidiniai taip pat persikels į biblioteką-muziejų, apie kurį kalbėdamas kadenciją baigęs šalies vadovas neslepia jaudulio: „Su dėkingumu galvoju apie visus žmones, kurie pritarė šiai idėjai ir ją pavertė realybe.“ Tokia institucija bus pirmoji Lietuvoje ir vos antroji Europoje po Prahoje įkurtos prezidento Václavo Havelo bibliotekos. Gilios prezidentinės bibliotekos ir jose saugomos istorinės atminties šaknys glūdi Amerikoje: valstijose, iš kurių kilę šalies vadovai, įprasta įrengti tokias įstaigas.
Kam pirmajam tokia novatoriška mintis šovė Lietuvoje? Viešosios įstaigos Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos narys profesorius Egidijus Aleksandravičius sako, kad atmintis ir diplomatinis atsargumas vienos pavardės nenurodytų. „Bet pirmasis rimtesnis pokalbis apie tai, kad tokia biblioteka gali būti sukurta ir būtent šitoje erdvėje, įvyko dar V. Adamkui dirbant prezidentu. Jo kabinete kalbėjomės trise: prezidentas, Juozas Kazickas (verslininkas ir filantropas – „IQ Life“ past.) ir aš. Tada buvo suformuotas vaizdinys, kad tokia forma įmanoma, kad ji prasminga, kad yra daug sutampančių aplinkybių“, – pasakoja profesorius.
Aplinkybės darniai sugulė į vientisą sutapimų mozaiką. Pastate S. Daukanto gatvėje dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje veikė Užsienio reikalų ministerija. Atkūrus nepriklausomybę jame įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos institutas. Čia tyrinėjama išeivijos politinė, visuomeninė ir kultūrinė veikla. Po rekonstrukcijos institutas vėl grįš į istorinio pastato patalpas ir veiks kartu su biblioteka-muziejumi. Pasak E. Aleksandravičiaus, ir biblioteka, ir institutas yra du partneriai, siejami tų pačių principų ir idealų. „Visa instituto sukaupta patirtis, kontekstai, know-how – visa tai yra vietoje. Yra žmonės, kurie išmano praeitį, betarpiškai susijusią ir su ankstyvąja V. Adamkaus veikla diasporoje, ir platesniame kontekste“, – artimas sąsajas pabrėžia instituto vadovas E. Aleksandravičius.
Yra ir dar viena aplinkybė: VDU laikytas vienu atgimstančios Lietuvos simbolių. Prezidentas buvo vienas jo atkuriamojo senato narių, o 2010-aisiais tapo ir tarybos pirmininku. „Bendroji universiteto orientacija – būti pasaulio lietuvių universitetu, rūpintis lietuvių diasporos ir lietuvių tautos vienybe. Visos šio aplinkybės sukrito labai laiku ir vietoje“, – sako profesorius.
Išsaugojo autentiškas detales
Trijų steigėjų – paties prezidento, VDU ir Kauno miesto savivaldybės – įkurta įstaiga taps nauja ir 1910 m. iškilusio pastato atskaitos pradžia. Iki rekonstrukcijos jo būklė nebuvo gera, visgi viduje pavyko aptikti autentiškų fragmentų ir juos išsaugoti: medinius langus ir duris, puošybos detales. Rekonstrukcijos autoriams (architektai Gintaras Balčytis ir Asta Prikockienė) teko istoriniame statinyje įlieti ir būtinų šiuolaikiškų fragmentų: įrengti liftą, administracijos darbui pritaikyti iki tol neeksploatuotos palėpės erdvę.
Naują seno pastato veidą lankytojai galės įvertinti nuo balandžio 29 d. Ilgainiui traukos židiniai čia įsižiebs vis ryškiau: ekspozicijas įstaigos darbuotojai ketina kaitalioti, kad žmonėms būtų smalsu pamatyti vis naujų prezidento ar lietuvių išeivių gyvenimą liudijančių daiktų. Lietuvių išeivijos institutas tęs akademinę veiklą, o konferencijos, diskusijos, filmų peržiūros, knygų pristatymai ir daugybė kitų renginių lauks tiek mokslo atstovų, tiek plačiosios visuomenės. Visos planuojamos bibliotekos veiklos netelpa nei į kelias, nei į keliolika eilučių. To viliasi ir pats prezidentas V. Adamkus: „Nei Išeivijos institutas, nei muziejus neturi likti uždaru statiniu. Į biblioteką žvelgiu ne kaip į dokumentų archyvavimą, bet kaip į gyvą židinį, kuris išliks lietuvių valstybės tvarkyme ir pasitarnaus ateičiai. Tikiu, kad tiek biblioteka, tiek Išeivijos instituto veikla suteiks galimybę naudojantis praeitimi gyvai kurti tolesnį valstybės likimą.“
