Šio interjero kūrybos gaires įkvėpė pastato architektūra. Architektės ir klientų vizijos sutapo – būste turėjo atsispindėti moderni klasika. Galutinis rezultatas – klasikinis interjero stilius su moderniomis detalėmis, kartu patenkinant praktiškumo poreikį.
Architektei Jūratei Valančiūtei-Zenkienei, rekonstravusiai namo interjerą keturių asmenų šeimai, teko ieškoti, kaip į visumą sujungti gana skirtingus elementus. Vyraujanti balta spalva buvo papildyta pilkais atspalviais bei natūraliomis, daugiausia ąžuolo, medžiagomis. Tokio derinio dėka išvengta dekoratyvinių elementų keliamo margumo.
Ornamentiniai akcentai
Retai interjero architektas gauna visišką laisvę. Kaip neatimti iš kliento kūrybos džiaugsmo ir kartu sukomponuoti interjerą tarsi vientisą meno kūrinį? Atsakymas žinomas – reikia meistriškumo ir kantrybės. Paprastai klientai nesikiša į modernių ar minimalistinių interjerų kūrybą, tačiau apie klasiką visi turi savo nuomonę. Vieniems tai – griežtai išlaikytas pasirinktas istorinis stilius, kitiems – klasicizmo ir romantizmo mišinys, o dar kiti klasiką interjere suvokia kaip visko, ko nepavadinsi minimalizmu ar avangardu, kratinį – blogiausiu ir klasikinių, t. y. visiems žinomų ir populiarių, interjero elementų harmoniją – geriausiu atveju.
Upėtakių gatvės name architektei teko derinti šeimos jau turėtus daiktus su naujai projektuojamais baldais ir įsigyjamais aksesuarais. Idėjiniu atskaitos tašku tapo šeimininkų branginamas Audriaus Gražio tapybos darbas „New Mexico“. Vietą paveikslui klientai buvo išrinkę svetainėje ir pageidavo, kad jo niekas nestelbtų. Todėl šalia jo esančiai erdvei architektė specialiai parinko tamsesnių atspalvių.
Pavyzdžiui, klientai pageidavo, kad dėl vaikų saugumo laiptai būtų uždari. Visai uždengti laiptinės architektei nesinorėjo, todėl buvo suprojektuota balta ažūrinė sienelė, savo raštu primenanti plyteles ir lėmusi bendrą dekoratyvinių elementų stilistiką. Šią ornamentiką buvo nuspręsta pakartoti miegamojo spintos ir prieškambario baldų apdailoje.
Žinoma, klasika galima laikyti ir interjero medžiagų pasirinkimą. Vonios kambario baldai – iš natūralaus ąžuolo masyvo, o stalviršiams panaudotas akmuo: į akmens plokštę įleista vonia, ant tokio pat stalviršio sumontuota praustuvė. Virtuvės stalviršiams parinktas praktiškas margas granitas, baldams – baltai dažyto ąžuolo masyvas taip pat žada tvarumą.
Gana ryškus akvariumo akcentas žymi virtuvės ir valgomojo erdvių ribą.
Seni nauji daiktai
Visame interjere vyrauja švelnios ir šiltos spalvos. Lengvam kontrastui perteikti vienos erdvės kurtos parenkant kiek tamsesnius atspalvius, kitos – šviesesnius.
Klasikinė priemonė vizualiai praplėsti erdves bei sukurti harmoniją per interjero elementų pasikartojimą atspindžiuose– veidrodžiai. Veidrodžių gausa svetainėje transformuoja nuobodžią stačiakampę erdvę, išplečia ją, sukuria naujų netikėtų rakursų.
Architektė pati suprojektavo beveik visus baldus, išskyrus klientų išsaugotą didelį apskritą stalą. Restauruotas ir specialiai patamsintas, jis tapo dar vienu interjero akcentu. Interjere puikiai dera ištaigingi pūsto stiklo šviestuvai „Glo“ („Penta light“), 2009-aisiais sukurti italų dizaino klasiko Carlo Colombo. Jie kelia dvejopą įspūdį: vienokį – dienos metu, visiškai kitokį – vakare, juos įžiebus. Sidabro, bronzos bei skaidraus stiklo šviestuvų medžiaga ir spalva padėjo sujungti pilkus bei rudus interjero atspalvius ir atskleidė požiūrį į klasiką kaip į visa tai, ką turime geriausio.