Šo de Fonas – vienas Šveicarijos laikrodžių pramonės centrų šalies vakaruose. Greta kelio, ant nestataus šlaito, stūkso moderni „Cartier“ manufaktūra. Ji galėtų būti puikiu vadinamosios vertikalios verslo integracijos pavyzdžiu: idėjos gimsta ketvirtame aukšte, po to eskizų, trimačių brėžinių, koncepcinių modelių pavidalu leidžiasi žemyn, o gamyba vyksta apačioje. Vienoje pirmo aukšto patalpų tvyro tyla, prie stalų palinkusios moterys, žvelgdamos pro laikrodininkų lupas ir mikroskopus, dirba itin kruopščiai – čia gimsta unikalūs vienetinių laikrodžių modelių ciferblatai.
Įspūdingiausia tai, kad „Cartier“ žmonės, intensyviai dirbdami archyvuose, iš naujo atranda ir išskirtinių laikrodžių ciferblatams gaminti naudoja senokai pamirštas įdomias ir itin sudėtingas emalio, tapybos, medžio ir plunksnų inkrustacijos, mozaikos, pynimo aukso gijomis technikas. Mano žvilgsnį patraukė įmautė su individualaus užsakymo dokumentais ir katės nuotrauka. Niekuo neypatingas naminis gyvūnas juodu, baltomis dėmėmis išmargintu kailiu, bet prie nuotraukos parašytas jo vardas – Murka. Nesunku nuspėti, iš kurios šalies atkeliavo užsakymas katino atvaizdą ištapyti ant „Santos de Cartier“ vyriško modelio ciferblato.
Kuo aukščiau kopi kainos laipteliais, tuo įdomesnes laikrodžių veidų istorijas atrandi. „Glashütte Original Senator Meissen“ man asmeniškai yra vienas gražiausių klasikinių vyriškų laikrodžių: apskritas korpusas, dvi rodyklės, juodos spalvos diskretiški romėniški valandų žymenys, baltas ciferblatas. Ta balta spalva – specifinė: neryški, lyg prislopinta, o ir valandų žymenys tarsi išplaukia iš boluojančios gilumos. Žinovas atpažins ties 6 val. sukryžiuotus du nedidukus mėlynus kardus. Tai – garsiosios ir pirmosios Europoje, dar 1708 m. Meisene įkurtos porceliano manufaktūros ženklas. Nesunku nuspėti, kad laikrodžio ciferblatas pagamintas iš tikro porceliano, laikantis ilgamečių tradicijų.
Žmogus, kuriam gerų šveicariškų laikrodžių pasaulis yra toks pats nepažįstamas, kaip ir neįžengiamas Labanoro girios kampelis, jokios intrigos neįžvelgs ir, regis, visiškai įprastame „Zenith El Primero Striking 10th Chronograph“. Trys nedideli tradiciniai chronografo ciferblatai juodos, pilkos ir mėlynos spalvos. Daugelis galbūt nustebs išgirdę, kad kai kurių „Zenith“ modelių ciferblatus gamina specializuota manufaktūra. Argi laikrodininkams taip sunku juos pasigaminti patiems?
Lankydamasis „Zenith“ manufaktūroje Le Loklyje turėjau galimybę užsukti į kitoje kelio pusėje įsikūrusią įmonę „Metalem S.A.“. Jos tinklalapyje nerasite jokios įdomesnės informacijos, nes kai dirbi su pasaulinio garso klientais, visas procesas tampa šveicariškai diskretiškas. Tik patekęs vidun pamatai ant kvadratinių metalo plokščių išgraviruotus klientų vardus – daugiau kaip dvi dešimtys garsiausių Šveicarijos laikrodžių ženklų, tarp jų ir „Zenith“. Žvelgdamas į pradinius ruošinius, iškart atpažįstu kai kurių horologijos grandų kontūrus, tačiau šioje gamybos fazėje – juodas darbas ir paišinos rankos.
Įvairiuose cechuose – įmantriausios metalo apdirbimo staklės ir preciziškiausi darbai. Pavyzdžiui, pigiame laikrodyje valandų žymenys ar skaičiai priklijuojami prie ciferblato, o čia kiekvienas turi po dvi kojeles, plonesnes nei žmogaus plaukas, kurioms reikia idealiai tiksliai išgręžti skylutes, vėliau jas pritvirtinti, užfiksuoti. Būtent todėl pirkėjas, prieš įsigydamas „rimtą“ laikrodį, turėtų būtinai jį ištyrinėti su laikrodininko lupa – jo lauks daug malonių atradimų. O ceche, kur gimsta ir minėtieji „Zenith“ ciferblatai, nors ventiliacija gera, juntamas įvairių chemikalų kvapas – tos mėlynos spalvos cheminę formulę žino tik du žmonės.
Tačiau „chemija“ visiškai nepriimtina „Piaget“, kuri savo išskirtiniuose modeliuose dažnai naudoja rožės motyvą, nes tai buvo mėgstamiausia šio ženklo įkūrėjo Yves’o Piaget gėlė. Šių metų moteriškų laikrodžių kolekcijoje yra dvi efektingos rožės – du itin ploni „Altiplano“ modeliai. Vieno jų ciferblatą puošia reljefinė rožė, perlamutro ir medžio inkrustacijos kombinacija, o kito – auksinis rožės žiedlapio bareljefas. Pastarojo modelio ciferblatus sukūrė menininkas Dickas Steenmanas, visi jie – rankų darbo.
Pradžioje iš maždaug 38 mm skersmens apskrito rausvojo aukso disko išskaptuojamas visas žiedlapis, po to kruopščiai išryškinamas kiekvienas lapelis, viskas nupoliruojama deimantų pudra ir galiausiai – specialiu minkštos gumos įrankiu. Prityręs juvelyras vienam ciferblatui sukurti užtrunka daugiau kaip 30 valandų.
Dar toliau žengė „Ulysse Nardin“ su dviem gerai žinomais modeliais „Genghis Khan“ ir „Alexander the Great Minute Repeater“. Jie išsiskiria ciferblatus puošiančiais bareljefais – miniatiūrinėmis auksinėmis karių figūrėlėmis: Čingischano versijoje – keturiomis, Aleksandro Didžiojo – penkiomis. Jos neatlieka jokios techninės funkcijos ir yra tiesiog puošmena. Šis meniškas ir techniškai sudėtingas aukštosios horologijos ekskursas į istoriją, priklausomai nuo versijos, kainuoja maždaug nuo 540 iki 900 tūkst. eurų.
Ženevos manufaktūra „Roger Dubuis“ įgyvendino dar ambicingesnį projektą – ant rankinio laikrodžio ciferblato patalpino ne bareljefus, o tikras erdvines skulptūrėles, ir ne keturias ar penkias, o dvylika. Apskritas stalas – apskritas ciferblatas, dvylika valandų – dvylika karaliaus Artūro riterių! 2013 m. pasirodė pirmasis sensacingas „Roger Dubuis“ kūrinys, o pernai – ir antroji „Excalibur Knights of the Round Table II“ versija. Visų rankų darbo bronzinių skulptūrėlių aukštis – vos 6,5 mm, tačiau kiekvieno riterio kitokia apranga, poza ar ginkluotė. Grupė manufaktūros meistrų per mėnesį pagamina tik du ciferblatus, todėl neturėtų stebinti, kad „Excalibur Knights of the Round Table II“ kaina siekia 254 tūkst. eurų.
Komentarai
Nieko gero šie laikrodžiai… http://www.madosprieskoniai.lt/laikrodziai