-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
(M. Požerskytės nuotr.)
Nesu spontaniškas žmogus, tad ir mano tatuiruotė nebuvo spontaniškas žingsnis. Ilgai galvojau, kad norėčiau ką nors turėti ant savo odos, tačiau gyvenimas ėjo, o stimulo ar situacijos, paskatinančios pagaliau tai įgyvendinti, neatsirado. Į tatuiruočių saloną pasiryžau nueiti vykstant permainoms mano gyvenime ir dabar ant sprando nešioju tų pokyčių ženklą. Jį supranta kiekvienas, kuris išmano muzikos raštą, o ne muzikantams jis atrodo labai paslaptingas. Ant mano sprando pavaizduota ketvirtinė pauzė, virš jos – fermata, reiškianti, kad tą simbolį, virš kurio ji pažymėta, gali tęsti ilgiau, nei jis trunka iš tikrųjų. Fermata man – labai intuityvus ženklas. Atsižvelgdamas į kūrinį tu gali užtęsti vieną ar kitą natą, o šiuo atveju – pauzę taip, kaip tu jauti tą ar kitą kartą jį atlikdamas. Kiek tau reikia, tiek ir ilsėkis, tiek ir sustink. Ta tyla gali būti inkubacinė, tarsi prieš pokytį, prieš šuolį. Regis, ši fermata ir į mano gyvenimą atnešė truputėlį to jausmo, kad kiek man reikia, tiek ir lauksiu, kaip man reikia, taip ir būsiu. Man patiktų ir kitas tatuiruotes susieti su savo gyvenimo įvykiais, kad ženklas ant kūno būtų ir ženklas mano istorijoje. Taip kur kas įdomiau. Kaip sakoma, pirmajai tatuiruotei turi ruoštis penkerius metus, antrajai – penkias minutes. Tad aš jau sėdėdama tatuiruočių salono kėdėje ėmiau galvoti, kokia bus antroji.
(M. Požerskytės nuotr.)
Tatuiruotės yra tam tikras saviraiškos būdas, kai nori ką nors parodyti kitiems ir pats sau turėti. Neturėjau tikslo pasidaryti kokio nors savo gyvenimo etapo atspindžio, tiesiog norėjau užrašyti ant kūno, šiuo atveju ant rankos, informaciją, kuri, mano nuomone, yra aktuali ir nepasens. Juk esminiai gyvenimo siekiai ir tikslai labai retai kada kardinaliai keičiasi. Jei pavyksta juos atspindėti tatuiruote, ji negali atsibosti.
Mano tatuiruotė sudaryta iš piešinio ir teksto. Jos centre yra anatominė širdis, tarsi priminimas, kad nepamirščiau, iš ko esu sudėtas, o žirklės, adatos bei siūlai greta jos – mano pasirinktas gyvenimo kelias. Tekstas iš mano mėgstamos rusų grupės dainos sako: „Aš tiksliai žinau, kad niekas nežino, kam aš gyvenu.“ Tai reiškia, kad esi savo likimo kalvis, įtaką tau turi daryti tik tu pats arba gamta, o kiti žmonės nelabai žino ir net norėdami nesužinos, koks tavo gyvenimo tikslas. Kai būnu fiziškai arba dvasiškai išsieikvojęs, šie žodžiai visuomet mane motyvuoja. Nusiraminu žinodamas, kad toks yra mano pasirinkimas.
Dažnai žmonės sako, jog savo tatuiruočių ilgainiui nebepastebi, o aš į savąją žvelgiu, vos tik man prireikia įkvėpimo ar spyrio judėti pirmyn. Todėl, kai ją dariausi, siekiau, kad galėčiau pats ją matyti. Man tatuiruotės – ne vien kūno dekoras, bet ir tai, kas slypi galvoje, ar, kaip anglai sako, „under the skin“ („po oda“), o tu tiesiog ištrauki tai į išorę. Tai ir galimybė žmonėms net nekalbinant šį tą apie tave sužinoti.
(M. Požerskytės nuotr.)
Su tatuiruotėmis – kaip su meno kūrinių pirkimu: jei įsigyji vieną, norisi ir antro. Pati pirmoji ant mano kūno atsirado lygiai prieš penkerius metus, kai išskridau pusei metų gyventi į Londoną. Joje vaizduojami sparnai, taip pat ji simbolizuoja grupę, kurioje groju. O tada prasidėjo kitos, dar svarbesnės, ir dabar jų turiu septynias, bet, manau, tai tikrai ne pabaiga. Bręsta mintis, kad norėčiau dar vienos didelės, galbūt per visą ranką (kol kas drįstu tatuiruotis tik šią kūno dalį).
Prieš pirmąją tatuiruotę visi dažniausiai šiek tiek baiminasi: vieni – įsipareigojimo piešiniui, kuris atsiranda ant kūno, kiti – skausmo. Tačiau pasiryžę paskui supranta, kad nei skauda, nei kuo nors įsipareigoji, ir pradeda darytis daugiau. Kažkas yra pasakęs, kad žmogaus oda yra pati brangiausia drobė. Sutinku su šia mintimi. Kiekvienas piešinys joje man turi turėti ypatingą reikšmę, o pačios tatuiruotės – būti meno kūriniais. Visos jos glaudžiai susijusios su manimi arba mano šeima: turiu sesers portretą, mamos širdį, dukterėčios delno atspaudą, tatuiruotę su mano ir žmonos inicialais. Tikras šeimos albumas. Viena brangiausių man – skirta seneliui ir močiutei. Mano senelis mėgdavo meiliai savo artimiesiems sakyti „Saule tu mano žemės“. Ši jo frazė įstrigusi nuo vaikystės ir man labai graži, todėl nusprendžiau ją įsiamžinti. Tatuiruočių meistras virš užrašo sukūrė pasaulio rutulio piešinį iš daugybės taškelių, kurie truputį primena bites, o tai šiek tiek mistiškas sutapimas, nes mano senelis jas laikydavo. Tame piešinyje saulė simbolizuoja močiutę, o mėnulis – senelį. Tetrūksta tatuiruotės tėčiui, ir dar norėčiau vienos, skirtos vandenynui ir banglentėms.
(M. Požerskytės nuotr.)
Netikėčiausias sutapimas tas, kad šioje fotosesijoje dalyvauju kaip tik tą dieną, kai lankiausi tatuiruočių salone. Taisiau vieną man nepatikusį piešinį, vaizduojantį rodykles, ir dabar jos tapo mano mėgstamiausių kelionių simboliais. Pavyzdžiui, vietoj rodyklių išdygo Michelangelo „Dovydas“ ar didžiulis baobabas – nuostabus, stiprus medis. Save suvokiu ir kaip miesto, ir kaip gamtos žmogų, todėl šie ženklai taikliai atspindi mano asmenybę. Ant kitos rankos, po piešiniu iš „Mažojo princo“, kuriame vaizduojamas drambliuką prarijęs smauglys, šiandien užrašiau Čilės rašytojo Pablo Nerudos eilėraščio eilutę „Estás como ausente“ (isp. „Tavęs nėra iš viso“). Mano manymu, piešinys ir šis užrašas labai susisieja: ne visada yra taip, kaip matai, ir kartais esi, bet tavęs nėra. Šį užrašą mintyse dedikavau visiems, kuriuos esu mylėjusi.
Turiu ir savo mėgstamiausios knygos – Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ – viršelio tatuiruotę. Šią knygą rekomenduoju kaip profilaktinę humanizmo ir mąstymo priemonę. Viršelio piešinys man patinka ir todėl, kad jame pavaizduotas vaikas: mažo žmogaus pasaulis, jo filosofija, nuostaba ir tyrumas mane itin žavi. Pagal išsilavinimą esu literatūrologė, visuomet labai mėgau vaikų literatūrą ir joje ieškau tikrosios (vaikiškos) išminties. Taigi visos mano tatuiruotės daug pasako apie mane pačią: kas esu, ką mėgstu ir kas mane žavi. Labai dažnai išgirstu reakcijų ir klausimų dėl piešinių ant savo kūno, ir tai man patinka: tatuiruotės tampa impulsu užmegzti pokalbį su žmonėmis ir dar prieš jį spėja daug apie mane papasakoti.
Kai buvau aštuoniolikos ir baigiau mokyklą, ant mano kūno atsirado pirmoji tatuiruotė. Ji buvo tarsi pasibaigusio etapo paženklinimas ir sykiu visų pirmųjų kartų, kurie manęs dar laukia, motyvacija. Nuo tada ant savo odos pradėjau žymėti svarbesnius gyvenimo įvykius ir pokyčius. Tačiau šiek tiek vėliau suvokiau, kad nieko aš nežymiu, tiesiog atrandu svaresnį pretekstą pasidaryti dar vieną tatuiruotę. Tikriausiai turiu nemažai tuštybės, pagalvojau, nes šie piešiniai man tiesiog estetiškai labai patrauklūs. Pats sukuriu jų dizainą, tik vieną esu pasiskolinęs, o apie tatuiruotę galvoju ilgai ir tik kai jau žinau viską – nuo to, koks bus piešinys, kurioje vietoje ir ką jis reikš, – keliauju darytis. Viena mėgstamiausių ir turbūt emociškai artimiausia tatuiruotė – miegantis triušiukas. Ją pasidariau tada, kai mirė mano senelis, kuris augindavo triušius. Pats labai šiuos gyvūnus mylėjau, visi mano žaislai buvo kiškiai ir triušiai. Norėjau, kad tatuiruotė turėtų sąsajų su mano seneliu ir vaikyste – pačiu natūraliausiu laiku, kai savo pomėgiams bei poelgiams neieškai jokių paaiškinimų.
Turiu tatuiruotę, skirtą mamai ir tėčiui, seseriai dvynei. Metams bėgant jų daugėja. Žiemą norėčiau pasidaryti dar vieną, bet įdomu tai, kad aš jų visiškai nebepastebiu, nejaučiu, kad jos yra. Kvailiausia, manau, galvoti, kaip šie piešiniai ant tavo kūno atrodys senatvėje. Oda vis tiek susiraukšlės, atrodysi senas – ar su tatuiruote, ar be jos. Man labai įstrigo sykį užsienyje matyta pagyvenusi ir smarkiai, tačiau skoningai tatuiruota porelė. Kaip tik, pagalvojau, tatuiruotės senatvei suteiks cinkelio.
(M. Požerskytės nuotr.)
Stilizuotas japonų samurajų sakuros žiedas ant mano rankos yra būtent toje vietoje, kur ir ant šių karių uniformų. Šią tatuiruotę nulėmė du dalykai – mano profesija ir domėjimasis karyba. Mane žavi, kaip tiksliai ir preciziškai japonai rūpinasi detalėmis, simboliais ir vieta, kuri jiems parenkama. Jokio atsitiktinumo, viskas apgalvota. Būtent šioje vietoje kuriant naujų kolekcijų švarkus atsidurdavo mūsų ženklas. Be to, man labai patinka, kad šis sakuros žiedas, nesvarbu, iš kurios pusės į jį pažiūrėsi, yra taisyklingos formos, nepretenzingas ir neįpareigojantis, jo neiškreipia rankos raumenų judesiai. Būtent to ir norėjau.
Kai su žmona Aiste ėmėme svarstyti apie antrą tatuiruotę, jau žinojau, kad tai bus lėktuvas. Apmąsčiau visus subtilumus: kai užsivilksiu baltus marškinius ir pasiraitosiu rankoves, lėktuvo nosis šiek tiek išlįs ir tai man patiks. Be to, gimus sūnui galėsiu jam savo ranka vaizduoti, kaip skraido lėktuvai. Man tatuiruotės pirmiausia yra estetika, stiliaus dalis ir jo papildymas. Nesiekiu, kad jos ką nors šokiruotų ar erzintų, o jei suabejoju, ar man reikia dar vienos, paprasčiausiai palaukiu, nedarau. Šios dvi buvo labai užtikrintos. Manau, ateityje subręsiu dar vienai – šįsyk norėčiau, kad pats tatuiruočių meistras iš mano užuominų sukurtų piešinį ir tai būtų jo paties autorinis kūrinys. Tačiau dar ir pats apie tai geriau pasvarstysiu.
(M. Požerskytės nuotr.)
Pirmoji mano tatuiruotė buvo užrašas ant nugaros, darytas dar tada, kai ėjau į mokyklą. Vaikščiojome po knygų mugę su tėčiu ir vienoje knygoje jis pamatė senuosius užrašus – hieroglifus su jų reikšmėmis. Aš juos persipiešiau ir po metų pasidariau savo vardo tatuiruotę. Kai parodžiau tėčiui, jis visai nenustebęs pareiškė, jog žinojo, kad ją pasidarysiu. Dabar toji tatuiruotė man atrodo gana paika, tačiau suprantu ir tai, kad ji – mano ankstesnio laikotarpio ženklas. Praėjusių metų darbai ir idėjos taip pat gali atrodyti naivūs, bet tuomet jie buvo stiprūs ir reikšmingi. Be to, šios tatuiruotės aš pati nematau – ji ant nugaros, tad gal todėl nė kiek manęs ir neerzina.
Nuo tada, kai pasidariau pirmąją, žinojau, kad viena neapsiribosiu. Laiko praėjo nemažai, kažkaip vis susitvardydavau, tačiau gimus dukrai supratau, kad atėjo metas. Luktelėjau, kol baigsiu ją maitinti, ir tiesiu taikymu su brolio žmona, kuri taip pat norėjo išsitatuiruoti, nukulniavome į saloną. Žinojau, kad noriu tatuiruotės ant rankos ir kad tai turi būti su jūra, mane ramindavusia ir vaikystėje, ir per sunkų nėštumą, susijęs piešinys. Japoniška stilistika taip pat buvo akivaizdi, nes šios šalies menai man yra aukščiausia ir nuo mažų dienų įkvepianti meistrystė. Į jūrą įsispraudusi raudona saulė piešinyje atsirado neplanuotai – viena lūžtanti banga nesižiūrėjo, tad dabar netikėtai turiu ir dukters Saulės vardo įprasminimą.
Piešinių netyčiukų – delfinų ar plaštakių – net nevadinčiau tatuiruotėmis. Tai labai trumpalaikė spontaniška mada, dėl kurios vėliau tikrai gali tekti gailėtis. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad reikėtų tatuiruotes apkrauti reikšmėmis, – pirmiausia jos turi būti gražios tau, o psichologinis momentas, kad keiti savo kūną, neturėtų bauginti. Viskas priklauso nuo požiūrio į save ir nuo to, kiek jį sureikšmini.
