Marius Burokas rekomenduoja, į kurias naujas knygas vertėtų atkreipti dėmesį.
Nepatogi kaip pats gyvenimas
Naująjį romaną autorius vadina „juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija“: skaitytojas erzinamas, baksnojamas pirštu, tekste verda tas pats atvirumo, vyro ir moters, tėvo ir sūnaus santykių viralas. Šis romanas, pasak kritikės Jūratės Čerškutės, „nepretenduoja būti ramiu skaitiniu prieš miegą; priešingai, jis gali (o gal net turi) nervinti, erzinti, kelti abejonių, ir visai ne dėl gana tiršto teksto kūniškojo dekoro, veikiau dėl neįprastai suregzto dvinario pasakojimo“.
Ir iš tikrųjų, skaitytojas turės padirbėti: knygos puslapiai padalyti į dvi dalis, ir jam teks apsispręsti, skaityti abu pasakojimus lygiagrečiai ar pirma vieną, o paskui kitą. Autorius rekomenduoja skaityti lygiagrečiai: priešingai nei geometrijoje, šiame romane lygiagrečios pasakojimo tiesės į pabaigą susikerta. Pirmąjį pasakojimą trumpai apibūdinčiau pasivogęs paskutinės Sigito Parulskio poezijos knygos pavadinimą, tai – pagyvenusio vyro pagundos. O antrasis pasakojimas grąžina į vaikystę, tėvo ir sūnaus santykius – tai savotiškas (auto)ironiškas pasakojimas apie brendimą. Tiesa, atsainus jo tonas ir firminiai autoriaus juokeliai teneapgauna – romanas rimtas ir kalba apie svarbius bei skaudžius dalykus.
Romanas parašytas sklandžiai ir kandžiai, jame esama net detektyvinės intrigos, netrūksta sakinių ir eilučių, kuriomis lengvu cinizmu norintys sublizgėti jaunuoliai galės dalytis socialiniuose tinkluose.
Sigitas Parulskis, „Nutylėtų lelijų miestas“, „Alma Littera“, 2016 m.
Iš meilės ir įsiūčio
Pastaruoju metu knygynus užplūdo knygų apie Vilnių srautas. Miestas imtas nagrinėti iš pačių įvairiausių perspektyvų: asmeninių, istorinių, architektūrinių, literatūrinių. Laisvojo universiteto (LUNI) įkūrėjas Darius Pocevičius teigia, kad jo knyga „gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija“. Vertingiausia šiame leidinyje – netikėtas, nestandartinis autoriaus požiūris, jo nenoras pasukti įprastais maršrutais, kartoti įprastus pasakojimus. Autorius vengia romantinių, mitologinių Vilniaus klišių, siekia parodyti miestą buvus daugiatautį, įvairų, margą, netelpantį į oficialiosios lietuviškos istorijos rėmus. Puiku ir tai, kad nemažai dėmesio skiriama beveik neaptariamiems ir netyrinėtiems Vilniaus laikotarpiams – Rusijos imperijos (1795–1915 m.) ir tarpukario Vilniaus (1919–1939 m.) metams. Knyga neperkrauta, autorius puikiai sugeba atsirinkti faktus ir citatas, sudominti, viską išdėstyti nuosekliai ir kartu palikti erdvės skaitytojams – tegul jie patys eina, žiūri, tyrinėja, susidaro savus maršrutus.
„Svarbiausias mano siekis – parodyti, kad miestą ir jo istoriją tyrinėti gali kiekvienas smalsus žmogus“, – rašo autorius. Ir iš tiesų, nors 800 puslapių leidinį nešiotis kaip vadovą sunkoka, jame yra žemėlapis, kuriame sužymėti visi reliktai, o jų aprašymuose pateikta intriga vilioja pačiam paklaidžioti po Vilnių ir paieškoti buvusių 18 cerkvių, sinagogų, atminimo lentų, viešųjų šulinių ar mįslingų iškabų.
Darius Pocevičius, „100 istorinių Vilniaus reliktų“, „Kitos knygos“, 2016 m.
Marselio klampynė
Puikus detektyvinis romanas turėtų būti ir kokybiška grožinė literatūra. Meistriškai ir talentingai parašytas detektyvas teikia dvigubą – intrigos ir stiliaus – malonumą. Tai sugebančių autorių nedaug, o ir į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami tik Skandinavijos detektyvų ir trilerių meistrai.
„Totalus chaosas“ – pirmoji prancūzų poeto ir rašytojo Jeano Claude’o Izzo Marselio trilogijos knyga, įvertinta „Trofėjo 813“ premija, laikoma šiuolaikinio noir detektyvo klasika ir pradėjusi ištisą Viduržemio jūros noir detektyvo žanrą.
Ugo, Maniu ir Fabio užaugo tame pačiame pavojingame miesto kvartale, darydami įvairius gatvės nusikaltimus, varžydamiesi dėl tų pačių merginų. Tačiau Fabio galiausiai nutolo nuo draugų ir pasirinko policininko kelią. Dabar, po 20 metų, sužinojęs, kad Manu ir Ugo nebėra, jis ima aiškintis mįslingas jų žūties aplinkybes. „Totalaus chaosas“ atskleidžia Marselio nusikaltėlių ir policijos interesų bei tarpusavio kovos tinklą.
Ne mažiau svarbus ir ryškus romano veikėjas – Marselio miestas. Jis čia gyvas, triukšmingas, margas, aprašytas su meile ir skausmu. Skaitytojas vedžiojamas tiek po turtingus, tiek po skurdžius rajonus, jam atskleidžiamos miesto bėdos ir džiaugsmai, gyventojų įvairovė.
Autorius rašo ekspresionistiškai, įtaigiai, drąsiai, todėl ši knyga suteiks malonumą ne tik detektyvų mėgėjams.
Jean-Claude Izzo, „Totalus chaosas“, iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.
Šešių gyvenimų pynė
Lietuvių skaitytojams indų diplomato Viko Swarupo pavardė žinoma iš jo pasaulinio bestselerio „Lūšnynų milijonierius“. Naujasis jo romanas – detektyvas – didžiulis ir margas kaip pati Indija. Autorius lieka ištikimas šiuolaikinei Indijos rašytojų tradicijai – tai baisiai storas, realistinis romanas su daugybe veikėjų, aprėpiamos įvairios šalies sritys, parodomi skirtingi Indijos gyventojų sluoksniai ir kastos.
Aukšto Indijos valdininko sūnus Vikis Rai, pamėgęs nerūpestingą gyvenimą, prieš septynerius metus prašmatniame restorane Naujajame Delyje nužudė barmenę vien dėl to, kad ši atsisakė jam patiekti gėrimą. Dabar, savo išteisinimo proga, Vikis surengia įspūdingą pobūvį ir per jį dovanų gauna… kulką. Ginklas randamas pas šešis asmenis, jie ir tampa įtariamaisiais. Šių gyvenimą ir aprašo V. Swarupas.
Autorius užsimoja plačiai, bet ir nori palinksminti skaitytoją, todėl veikėjai – gana šaržuoti, o jų gyvenimai kupini netikėčiausių ir keisčiausių nutikimų, sutapimų. Dėl to V. Swarupo „realizmu“ tikėti gana sunku. O ir detektyvinė intriga nuolat pametama, kol rašytojas susizgrimba, kad žanro reikalavimų vis dėlto reikia laikytis.
Nelygus, gan schematiškas, bet gausus smagių aprašymų ir atradimų romanas.
Vikas Swarup, „Šeši įtariamieji“, iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.