„Atviro rato“ repertuarą papildė J. Tertelio pjesė „Sudie, idiotai“. (Kamilės Žičkytės nuotr.)
Dažnai apgailestaujame dėl lietuviškų pjesių stokos, tačiau „Atviras ratas“ pasiryžęs užpildyti šią nišą.
Pačius įvairiausius teatro meno produktus siūlančioje šiandienos rinkoje vis pasigendame lietuviškų pjesių. Kaip ir kine, lietuvių režisieriaus pavardė afišoje vilioja pamatyti filmą, net jei jo tema iš pirmo žvilgsnio ir ne tokia įdomi – svarbu pažiūrėti lietuvišką kūrinį. Aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio vadovaujama teatro laboratorija „Atviras ratas“ išsiskiria ne tik dėmesiu dažnai daugelio pamirštamai paauglių auditorijai, bet ir dramaturginiais trupės narių bandymais. „Atviro rato“ repertuarą, kuriame jau rodomi Marijos Korenkaitės „Pabėgimas į Akropolį“ (taip, tą patį, esantį Vilniuje, o ne Graikijoje) ir Justo Tertelio PRA, papildė pastarojo aktoriaus pjesė „Sudie, idiotai“.
Jau šešis dešimtmečius paauglių biblija laikomo Jerome’o Davido Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ inspiruota Justo Tertelio pjesė grąžina prie to, ką paauglystės laikotarpiu teko patirti beveik kiekvienam. Pasaulis atrodo svetimas ir sulaukti supratimo, regis, neįmanoma, todėl net ir bandyti vargu ar verta. „Sveiki, idiotai!“ – komisijai, nagrinėjančiai dingusio žmogaus bylą, atvedamas maištaujantis jaunuolis. Tik jam jau ne 16, jį išmetė iš universiteto. Studentas pasimetęs – vieną kartą jis reikalauja, kad jį laikytų suaugusiu, kitą kartą dar laikosi vaikystės „prietarų“.
Stalais, popieriais ir stalinėmis lempomis apsiginklavusi „Atviro rato“ aktorių Ievos Stundžytės, Justo Tertelio, Giedriaus Kielos ir vyresnių aktorių Aido Giniočio, Vlado Bagdono bei Aldonos Vilutytės įkūnijama komisija vienu metu ir tardo, ir atlieka psichoterapijos seansą. Tyrimo objektas – dingęs žmogus, tik spektaklio pabaigoje pasirodanti Benitos Vasauskaitės kuriama paauglė Miglė. Vienintelis saitas – jos draugas Martynas, tad jis ir tampa pagrindiniu įtariamuoju. Bet ar vaikinas iš tiesų gali nurodyti, kur jos ieškoti, ar jis tikrai žino, kas nutiko, ir ar jis neabejotinai ją pažinojo?
Ainio Storpirščio kuriamas Martynas – tipiškas prieš viską ir visus maištaujantis paauglys. Jaunojo aktoriaus nuspėjamos manieros, atsiribojimas ir atžagarumas piešia sutrikusio jauno žmogaus portretą. Tačiau nuolatinė jo įtampa ir ironijos spalva užliejamas santykis su pasauliu kelia nuobodulį. Galbūt todėl ypač džiugina susitikimų su filosofijos dėstytoju Raskausku (A. Giniotis) ir Mokytoju (V. Bagdonas) scenos. A. Giniočio ir V. Bagdono ramybė scenoje atsveria jaunatvišką karštligiškumą, suteikia spektakliui ramesnių aktorinių tonų, papildomų gyvenimiškų spalvų. Būtent susitikimas su V. Bagdono Mokytoju pagaliau pralaužia paaugliško abejingumo ledus ir priverčia A. Storpirščio paauglį klausytis. Kur dingo Miglė, kodėl ji fotografavo tiltus ir kas gi jai iš tiesų nutiko?
Spektaklis konstruojamas „Atviro rato“ stilistikai būdinga forma: praeities įvykius, iškylančius Martyno pasakojimuose, įkūnija nuo stalų pakilę tie patys komisijos nariai. Čia pat jie virsta mokytojais, dėstytojais, draugais, „kambariokais“, vienuolėmis ir prostitutėmis, o po to vėl bejausmėmis išraiškomis sėda į beveidės komisijos kėdes.
Tuos, kurie dar puikiai prisimena garsųjį J. D. Salingerio romaną, spektaklyje juntamos aliuzijos gali kiek erzinti. Ir nors autorius pjesę vadina antidetektyvine, tačiau ji konstruojama būtent detektyvo forma ir tai nėra stipriausia šio kūrinio pusė. Jaunajam autoriui dar sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp scenų, kai vystoma intriga ir ieškoma jos sprendimo. Bet bandymas sutelkti dėmesį į paauglystėje slypinčius pavojus – sveikintinas.
Spektaklyje puikiai atspindimas jauno žmogaus sumišimas, kai rasti išeičių, regis, neįmanoma, kai aplink „visi apsimetėliai“, o melstis norisi eiti į prekybos centrą. Vien tik tragedijos nuojauta gali paskatinti kiek nurimti ir, užuot mėginus išrėkti pasauliui savo požiūrį, imti klausytis. Ne tik pačiam kalbėti, svarstyti, ar klausimas „kaip gyveni?“ yra retorinis, bet ir suvokti dialogo su greta esančiu svarbą. Kitu atveju belieka tik sudaužyti mobilųjį telefoną ir sušukti: „Sudie, idiotai!“
Jaunų žmonių auditorijai skirtų kūrinių šiandienos profesionaliojo teatro scenoje nėra gausu. Tad „Atviro rato“ teatro dėmesys paauglius dominančioms temoms iš tiesų džiugina. Nors apie pastatymą galima būtų pasakyti ne vieną pastabą, vis dėlto jos nepaneigia spektaklio aktualumo.