Iš vienos turtingiausių valstybių – į nesaugią ir chaotišką trečiojo pasaulio šalį. Emilis Abromavičius atskleidžia, kokios gyvenimo aplinkybės jį nubloškė į tolimąją Peru.
Išvykti iš Lietuvos ryžausi sulaukęs vos aštuoniolikos – baigęs gimnaziją nusprendžiau laimės ieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir man sekėsi: už Atlanto baigiau verslo vadybos ir finansų studijas universitete, dirbau vienoje bendrovėje, o vėliau sukūriau savo verslą.
Gyvendamas Filadelfijoje sutikau iš Peru kilusią merginą. Po kelerių metų draugystės mano šeima palankiai sutiko žinią, kad ketiname susituokti. Tik mamai iš pradžių buvo sunkiau su tuo susitaikyti, bet ne dėl išrinktosios kultūros ar religinių įsitikinimų, o dėl to, kad beveik neliko tikimybės, jog gyvenimo keliai mane visam laikui grąžins į Lietuvą.
Kai prieš kelerius metus pasaulį sukrėtė finansų krizė, skaudžių padarinių pajuto ir Jungtinių Valstijų ekonomika. Kadangi ūkio padėtis prastėjo, gyventi tapo sudėtinga net ir tokioje išsivysčiusioje valstybėje: prekės ir paslaugos ėmė smarkiai brangti, o darbo vietų mažėjo. Nors mūsų šeimos pečių neslėgė skolų našta, gyvenimas čia pasidarė nebemielas. Tą įspūdį itin sustiprino vis garsiau skambantys amerikiečių priekaištai, esą mes, imigrantai, atimame iš jų darbus. Tvyranti įtampa ir paskatino vykti į žmonos gimtinę, juolab kad Pietų Amerikos ekonomika sparčiai augo.
Taigi, beveik po dešimtmečio, praleisto galimybių šalyje, manęs laukė naujas nuotykis – gyvenimas Peru. Dar iki didžiojo kraustymosi bičiuliavausi su nemažai perujiečių, keli jų buvo mudviejų su žmona geriausi draugai. Jie paliko nuoširdžių, geranoriškų ir darbščių žmonių įspūdį. Nuolat sukdamasis pietų amerikiečių draugijoje, ne tik perpratau tam tikras šios tautos kultūros subtilybes, bet ir išmokau ispanų kalbą, netgi perėmiau kasdienį žargoną. Tačiau keldamasis į šią iš pirmo žvilgsnio egzotišką valstybę buvau įspėtas, kad nesitikėčiau įprasto gyvenimo. Tokie pokyčiai nė kiek negąsdino ir netgi nuteikė entuziastingai. Viskas, ką tuomet žinojau apie tą kraštą, buvo kelios geografinės nuotrupos, pavyzdžiui, kad Peru tęsiasi per keturias geografines platumas: Ramiojo vandenyno pakrantę, kalnus, dykumą ir Amazonės džiungles.
Į sostinę Limą atskridau vieną ankstų spalio rytą. Kelionė išvargino ir dėl skrydžio trukmės, ir dėl apėmusio jaudulio. Pirmuosius mėnesius praleidome Komaso mikrorajone, kuriame gyvena mano uošvienė, nes būsimuosius namus teko remontuoti. Svečioje šalyje akis itin badė netvarka: gatvėse pilna purvo, šiukšlių, raudonų plytų namų sienos nelygiai sumūrytos ir netinkuotos, o iš stogų kyšo geležiniai strypai. Gatvių danga labai prasta, duobių neskubama lopyti. Čia pat, ant šaligatvio, prekiautojai siūlo įsigyti tik ką pagaminto maisto. Kai kurie vaizdai atmintyje atgaivino sovietmečio laikus Lietuvoje.
Viešasis transportas buvo panašesnis į chaosą nei į darnią sistemą: įvairių transporto priemonių vairuotojai lenktyniavo, kurie pirmi atvažiuos paimti keleivių, ir kėlė gatvėse dar didesnę netvarką, o šį šurmulį papildė netylantys automobilių garsiniai signalai. Netrukus įsitikinau, kaip pavojinga eiti per gatvę, nepraleidus mašinų, – vairuotojai nestoja net ir prie pėsčiųjų perėjų.
Pakėlus akis nuo gatvės, labiausiai stebino namų, pastatytų tiesiog ant šlaito, gausa. Vakare, jų languose sužibus šviesoms, kalnas atrodo lyg Kalėdų eglutė – toks neįprastas, nors ir primityvus, vaizdas sužavi daugumą atvykėlių.
Limoje yra daugiau nei 12 mln. gyventojų, miestas suskirstytas į rajonus, kurie smarkiai skiriasi net tik dydžiu, bet ir tvarka, gyvenimo lygiu. Rajonuose, kur jis aukštas, nuolat palaikoma tvarka ir švara, pastatai prižiūrėti, o žmonės kultūringesni, elgiasi ne taip įžūliai. Tačiau transporto priemonių garso signalai netyla ir čia. Prie kai kurių vietinių įpročių, ypač kultūros ir išsilavinimo stokos, man dar ir šiandien sunku priprasti. Stebiuosi, kaip kai kurie perujiečiai negerbia eilėje stovinčių žmonių ir bando užlįsti arba reikalauja personalo dėmesio, nors tuo metu aptarnaujamas kitas klientas. Taip pasitaiko visur: parduotuvėse, bankuose, net valdiškose įstaigose. Vietos gyventojams taip pat įprasta šiukšles išmesti tiesiog gatvėje.
Nors šalyje nusikalstamumo lygis gana aukštas, prestižiniuose sostinės rajonuose gana saugu, nes patruliuoja gausios policijos pajėgos ir vietos apsauga, vadinama Serenazgo. Kartu rūpinamasi ne tik viešąja tvarka, bet ir turistų saugumu. Vis dėlto tamsiuoju paros metu nevalia prarasti budrumo.
Itin nesaugu žemesnio gyvenimo lygio vietovėse. Peru policijos ir apsaugos pajėgų dydį lemia gyvenamojo rajono skiriamos pajamos, tad atokesnėms teritorijoms jų tenka mažiau. Be to, neprestižiniai Limos rajonai, kur gyvenimas ne toks brangus, sutraukia daugiau žmonių ir užima didesnius plotus, o tai dar labiau apsunkina jų apsaugą. Nusikaltimų čia įvykdoma bet kuriuo paros metu.
Kai pagaliau buvo baigtas mūsų buto remontas, persikėlėme į Mirafloreso rajoną. Šis nuo Komaso skiriasi kaip diena ir naktis. Mirafloresas garsus tuo, kad čia kadaise gyveno miesto įkūrėja laikoma limų gentis, tad ir sostinė pavadinta jų garbei, o Huaca Pucllana griuvėsiai liudija jų išdidžią praeitį. Aukštesnei klasei priskiriamame rajone visi pastatai nauji, modernūs, gatvės švarios ir tvarkingos. Čia gyvena nemažai užsieniečių, tad galima susikalbėti ne tik ispaniškai, bet ir angliškai ar kita kalba. Miraflorese nepamatysi šalikelėje parduodamo maisto, o viešasis transportas kur kas padoresnis, nors ir nekursuoja pagal tvarkaraštį. Ant Ramiojo vandenyno pakrantės šlaito įsikūrusiame rajone daugybė puikių parkų, o vienas žymiausių – Parque del Amor (isp. „Meilės parkas“). Tačiau vietos kultūros apraiškų daug mažiau – norintys susidurti su senąjį indėnų tikėjimą puoselėjančiais šamanais turėtų vykti į atokesnes sostinės vietas, nors saugumo sumetimais jų svetimšaliams patartina vengti.
Kai įsikūrėme naujuose namuose, suskubau ieškotis darbo. Ši užduotis nebuvo tokia lengva, kaip tikėjausi. Nors moku kalbą ir man netrūksta profesinių gebėjimų, darbo paieškos užtruko apie dvejus metus. Jei ne šiokios tokios investicijos į vietos nekilnojamąjį turtą, būtų iškilę nemažai pragyvenimo sunkumų. Dalyvavau daugelyje darbo pokalbių ir nors tikėjausi gauti vidutinį atlyginimą, sulaukdavau neigiamų atsakymų. Vietiniai pažįstami man nurodė kelias tokių sunkių paieškų priežastis: skirtinga darbo kultūra, neva norimas didelis atlyginimas ir daugelio vadovų apsisprendimas samdyti pažįstamus asmenis ar kieno nors kito statytinius. Tai esą plačiai paplitusi tradicija.
Užtat pritapti prie vietos gyventojų sunkumų nekilo. Sutikau nemažai žmonių, kurių bruožai ir odos spalva liudija juos kilus iš čiabuvių. Jie kartais vadinami cholo. Beje, šis žodis, pasakytas piktu arba sarkastišku tonu, gali nuskambėti kaip įžeidimas, o ištartas maloniai arba nuotaikingai bus sutiktas draugiškai. Ypač daug cholo įsikūrę prastesniuose gyvenamuosiuose rajonuose, tokiuose kaip Komasas. Čia jie suplūdo iš provincijos, kai Peru siautėjo terorizmas.
Geografiškai Peru – labai įvairi valstybė, joje plyti ir derlingi kalnų slėniai, ir sausiausia pasaulio dykuma, ir džiunglės. Išsiruošę pakeliauti po šalį, pasukome Peru dykumos link. Aplankėme Iką, kuris gerai žinomas kaip vyno ir „Pisco“, vietos stipraus alkoholinio gėrimo, gamintojų miestas. Jį supa daugybė smėlio kopų, kai kurios siekia 30 metrų aukštį. Ikos pašonėje tyvuliuojantis Huakačinos ežeras primena tikrą oazę. Anot vietinių pasakojimų, jis susidarė iš vienos baronaitės, kuri išgyveno nelaimingą meilę, ašarų. Turistus čia vilioja daugybė viešbučių ir įvairios atrakcijos: galima nučiuožti snieglente nuo vienos didžiųjų kopų arba pasivažinėti po jas bagiais.
Naskos linijos – dar viena Peru įžymybė. Tai kelių kvadratinių kilometrų plote ant žemės išraižytos įvairių gyvūnų formos. Bendras figūrų vaizdas geriausiai matomas pakilus aukščiau, tam pastatyti stebėjimo bokštai, bet iš jų galima išvysti tik keletą raižinių. Kad šiuos šedevrus apžiūrėtų iš viršaus, nemažai atvykėlių naudojasi vietinių siūlomomis privačių lėktuvėlių paslaugomis. Keisčiausia tai, kad piešinių nepradangina jokios smėlio audros. Niekas iki šiol nežino, kaip jie atsirado, yra daug mitų ir pasakojimų, esą tai inkų civilizacijos ar net ateivių palikimas.
Kalnuose įsikūrusį Ajakučą išgarsino Velykų procesijos. Šis miestas dar vadinamas Peru Vatikanu, nes ant kiekvieno kampo stovi po bažnyčią. Didįjį penktadienį čia vyksta Kristaus nukryžiavimo inscenizacija. Gana tikroviškas reginys, čaižint botago kirčiams ir liejantis kraujui, neretą žiūrovą šokiruoja. Pamačius, kad galiausiai aktorių ne prikala, o tik pririša prie kryžiaus, daugeliui palengvėja. Šią dieną užbaigia fejerverkų šventė. Didįjį šeštadienį ant važiuojamosios gatvės dalies prie miesto aikštės žmonės kreidelėmis piešia šventųjų paveikslus. Lietuvoje tikintieji Velykų išvakares mini ramiai, o Ajakuče atvirkščiai – rengiami paradai ir visokios linksmybės. Prisikėlimo šventė prasideda įspūdinga procesija apie ketvirtą valandą ryto.
Lankantis Peru, kaip ir kitose pietų pusrutulio šalyse, teks pamiršti įprastą žodžio „šiaurė“ reikšmę – čia ji asocijuojasi su karščiu. Mankoros miestas šiaurinėje pakrantėje įsikūręs visai arti pusiaujo, todėl oras visuomet karštas, o vandenyno vanduo šiltas. Turistai į jį plūsta ištisus metus. Mankora dar vadinama banglentininkų rojumi. Taip pat galima aplankyti kitas vietas: įvairių paukščių mėgstamas Manglaru salas, gydomosiomis savybėmis garsėjančius purvo ežerus. Šis kraštas tinkamiausias ramiam poilsiui. Tačiau nereiktų pamiršti, kad ta Peru dalis, esanti netoli pasienio su Ekvadoru, tebėra pavojinga.
Peru – labai graži, išskirtinės kultūros, bet savotiška šalis. Žmonės čia geranoriški ir kartu labai užsispyrę. Jie nelinkę galvoti apie kitus, todėl šiukšlės, miesto chaosas ir triukšmas yra jų kasdienybė. Vietos valdžia deda daug pastangų, kad visuomenė keistųsi, ir jei ne perujiečių užsispyrimas, šalis seniai būtų viena perspektyviausių, o ne priklausytų trečiojo pasaulio valstybių būriui.
PATARIMAI
Ką pamatyti?
Sostinės Mirafloreso rajono architektūros pažiba laikomas „Larcomar“ prekybos centras (nuotr. viršuje). Jis tarsi pakibęs ant skardžio, o lankytojams atsiveria įspūdingas vandenyno vaizdas.
Aplankius Ajakučą verta užsukti ir į žymųjį Pampa de Quinoa lauką, kuriame vyko paskutinis Peru karas su Ispanija dėl nepriklausomybės. Jame dalyvavo ne tik Peru armija, bet ir Argentinos bei Čilės kariuomenės. Nuo karo baigties priklausė visų šio žemyno šalių nepriklausomybė.
Vos už trijų valandų kelio nuo Limos, pietinėje pakrantėje, yra Parakaso miestas. Iš ten laivu galima pasiekti Baljestos salas, kuriose veisiasi jūrų liūtai ir garsieji Humbolto pingvinai. Iki šių vietų įmanoma tik priplaukti, išsilaipinti čia neleidžiama dėl galimo neigiamo žmogaus poveikio. Pavažiavus šiek tiek už miesto, į nacionalinio parko teritoriją, atsiveria išskirtinio grožio Minos paplūdimys, pasižymintis skaidriu it krištolas vandeniu.
Kur pavalgyti?
Limos restoranų ruošiamo maisto įvairovė padarys įspūdį net išrankiausiems. Sostinėje gausu tradicinių valgių restoranų, ceviche barų, specialių vištienos patiekalų užeigų, šeimos valdomų huariques ir kinų restoranų, vadinamų chifas. Žymiausi restoranai – „La Choza Nautica“ ir „Pardos Chicken“. Limoje yra įsikūrusių ir JAV garsių restoranų, tokių kaip „Chilli’s“ ir „TGI Fridays“. Nemėgstantiems eksperimentuoti – greitojo maisto užeigos „McDonald’s“ ir „Burger King“.
Prie Ramiojo vandenyno besidriekianti Peru, žinoma, garsėja jūrų gėrybių patiekalais. Vertėtų išbandyti vietos virtuvės šedevrais vadinamų ceviche, chalea, sudados – jūrų gėrybių, pagardintų aštriais prieskoniais ir aromatinėmis žolelėmis, – patiekalų.
Gurmanai tikrosios egzotikos gali aptikti šalies vakaruose. Čia būtina paragauti chonta, arba palmių šerdies, kurios dedama į salotas. Šis ingredientas yra Amazonės regiono virtuvės pagrindas, šalia jautienos, paukštienos, žuvies ir avienos.