-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atsirado žmonių, kurie reikalauja iš manęs, kad rašyčiau savo atsiminimus. Taigi, kiek atsiminsiu greitomis, aprašysiu savo gyvenimą ir pragyventus laikus. Kad būtų aiškiau, rašysiu dalimis, būtent mano jaunystė kaime, pas tėvus, paskui – kaip gyvenau Rygoj, Maskvoj, Voroneže, Vilniuj, Kaune, Vilniuj, Kaune, Klaipėdoj, vėl Kaune.
Pradedu nuo jaunystės ir stengsiuos tik būtinus atsitikimus aprašyti, kurie duoda anų laikų gyvenimo vaizdą.
Vieną gražią saulėtą dieną, 1874 m. birželio mėnesio pradžioj, anais laikais buvo gegužės 18 diena, atsiradau šiame pasaulyje. Gimiau Lašpamūšio dvare Klovainių parapijos. Manau, kad didelį džiaugsmą padariau ne tik savo tėvams, bet tetoms, seselėms ir broliams, nes buvau iš eilės dešimtas vaikas šeimoje. Septyniese išaugom, o trys maži mirė – žinoma, aš jų nepažinojau, nes gimiau dešimta. Buvo penkios dukterys ir du sūnūs.
Mano tėvai buvo nepaprastai geri žmonės, visi juos mylėjo ir jie visus, ne tik katalikus, bet ir žydus. Mano dėdė tėveliui vis sakydavo, kad tėvas – „žydų pamestinukas, kad taip juos užstoja“.
Mano tėvai labai gražiai sugyveno, ir mes visi augom gražiai, šiltai ir širdingai, o ir mylėjomės stipriai. Mano mama Landsbergaitė iš Kompaščiznos dvaro, o tėvas Jasienskis iš Birželių dvaro, Pumpėnų parapijos.
Mano močiutė, tėvo mama, mirus seneliui, bijodama, kad dėl dvaro nekiltų kivirčai tarp vaikų jai mirus, pardavė Birželių dvarą, pinigus išdalino savo vaikams, ir taip nuo tos dienos mano tėvas pradėjo keliauti iš vieno dvaro į kitą. Augino mus meiliai, bet ir saugojo doros, kad išaugtume dori žmonės. Atsimenu tokį atsitikimą. Gyveno Lašpamūšės dvare senutė Dovnaravičienė; žinoma, reikėjo ją vadinti bobute ir ranką bučiuoti, nes visiems senesniems žmonėms, ar tai vyras, ar moteris, reikėjo rankas bučiuoti, nes tai pagarbą (pokarą) vis tiek [reiškė]. Ne kartą pykau baisiai, bet mamos norus turėjau pildyti.
Pas tą senutę buvo visuomet saldainių monpansenkų, seniau landrinkomis vadinamų. Stalčiai komodų pradaryti ir pakelis saldainių atidaras spikso [spykso?] pradaram stalčiuje; žinoma, pagunda vaikams baisiausia, o dar dvi apelsinos šalimai guli. Saldainius sudoroti – niekis, nors jie jau ir pablukę, bet vis tiek saldūs; bet kur dėti apelsinų žieveles? Nužiūrėjom saugią vietą. Už kertinės kanapos buvo stori voratinkliai ir nė į galvą neatėjo, kad apelsinų žievelės sudraskys voratinklius. [Suvalgėm?] skaniai, palikom ant voratinklių pomerančių žieves ir abi su mano pussesere Stefa, kuri buvo keliais metais vyresnė už mane, nuėjom [laimin?]gos.
Tai buvo iš ryto, tik po pietų staiga prasidėjo ieškojimas vaisių. Kaip nesigynėm, bet vis tiek viskas išėjo aikštėn, ir mes buvom apšauktos vagilėmis, ašarų mamai buvo daug. Mus nu[rėdė iš?] drabužėlių, [aptaisė?] sejonukais multininiais ir kokį tai kaptonėlį uždėjo, kaip areštantėms pritinka. Man, rodos, buvo 4 metai.
Lempą uždegę atidarė duris ir išvedė mudvi vagiles iš tamsaus kambario. Buvo baisi sarmata. Teismas prasidėjo.
Vakare mus uždarė į tamsų kambarį, kuriame aš gyvenau. Į valgomąjį surinko šeimą, kumečius, tarnaites, visas tetas ir kitus… Lempą uždegę atidarė duris ir išvedė mudvi vagiles iš tamsaus kambario. Buvo baisi sarmata. Teismas prasidėjo. Tėvas susigraudinęs papasakojo apie įvykusią vagystę ir užklausė tarnautojų, kokią bausmę pritaikinti vagilėms už tokį baisų prasižengimą. Senutė Dovnaravičienė, kaip šiandien atsimenu, verkė baisiausiai ir drebėdama visą laiką maldavo tėvo, kad nieko iš to nedarytų, bet tėvas sakė, kad vagilių negalima auginti.
Taigi teismas prasidėjo; kiek tęsėsi, neatsimenu, mums išrodė metai. Žinau, kad nuteisė teisingai, bendromis jėgomis. Bausmė buvo paskelbta. Marinytė su Stefute (taip mus vadino) iš savo sutaupų turėjo Linkuvoje atpirkti senutei saldainių svarą ir dvi apelsinas. Viešai turėjom prisipažinti vagystėje, viešai išpildyti teismo sprendimą.
Tada gavom savo drabužėlius, areštinius drabužėlius metėm nuo savęs. Buvom laisvos.
Saldainiai ir dvi apelsinos buvo nupirkti Linkuvoj, ir prie liudininkų pačios įteikėm bobutei. Geroji senutė, kai liudininkai išėjo, pasikvietė mudvi penktai valandai arbatai. Ne tik kad arbata pavaišino, bet ir skanėstus atidavė, o ir bufetą atidarė ir leido pasiimti indelius, kokie patinka. Taip apdovanotos laimingos išėjom iš bobutės, parsinešiau tuos indelius ir po šiai dienai laikau kaip brangenybes. Buvo trys daikteliai – čerkelė iš raudono stiklo su gėlėmis, puodukas saldžiai sunkai iš mėlyno stiklo ir, rodos, ar ne Napoleono laikų juodai kavai puodukas. P. Galaunė, pamatęs puoduką, pareiškė, kad mielai jį paimtų į muziejų. Bet tą viską mano duktė pasisavino ir patalpino savo muziejun. (Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Sovietams Urbšius suėmus, išvežus ir įkalinus, viskas tikriausiai žuvę – V. Landsbergio past.)
Tai toks būdas buvo anais laikais doros auklėjimo. Nežiūrint į ypatingą doros saugojimą, augino gražiai, ypač aš augau laimingai, šiltai šiltai, visi mane mylėjo, visų buvau nubučiuota, išglamonėta. Oi kaip gerai, gražiai buvo, graudu prisiminti, kad tie laikai negrįš ir tų brangių žmonių netekau.
[………….] ta tetulytė (tikriausiai Rozalija Jasienskaitė-Landsbergienė – V. Landsbergio past.) mus visus padėjo mamai auklėti, buvo mūsų numylėta, bet ir ji mus labai mylėjo, o ypač mane kaipo mažiausią, o dar daug vilties dedančią muzikoj. Papaikindavo, užstodavo ir prieš vyresniąsias seseles, nes broliai tie manęs neskriausdavo, abudu mylėjo mane nepaprastai.
Kalbėjom lenkiškai, nors aš iki 5 metų kitaip nemokėjau, kaip lietuviškai. 33 meteliai atgal, tai niekas ir neskyrė žmogaus tautybės, o tik by katalikas buvo – ir savas žmogus. O jau taip visur buvo, kad jei žmogus pasiskaitydavo knygą, o dar plunksną pavedžiodavo, tai ir lenkiškai kalbėdavo. Mano tėvų namuose ta lietuviška dvasia buvo, ypač pas bobulytę Landsbergienę, o ypač pas tetulytę Vincę. Ji, pamenu, mielai kalbėdavo lietuviškai, o ir dainuodavo lietuviškas daineles. Kiek mano atmintis siekia, tai jau buvo tokių dvarininkų, kurių namuose lietuvių kalba lygias teises turėjo kaip ir lenkų. O mano tėveliai kitaip su šeima nesikalbėjo, kaip lietuviškai, ir mes visi septyni vaikai mokėjom lietuviškai, o jau tarnams mandagumą turėjom nepaprastą išlaikyti, su kiekvienu pirmiems sveikintis, kelio nepastoti ir t. t. Taip laimingai augau iki 11 metų, o paskui mane nuvežė į Ilukštą, uždaran pansionatan.
O mano tėveliai kitaip su šeima nesikalbėjo, kaip lietuviškai, ir mes visi septyni vaikai mokėjom lietuviškai.
Atėjo laikas mokslo. Pradžią mokslo davė man seselės, paskui atsirgus drugio liga nuvežė mane į Ilukštą. Buvau liesutė, silpna, menkos sveikatos. Papuoliau į stipraus režimo mokyklą, valgis menkas, tai mano sveikatą pakirto ir iki galo jėgų pritrūko. Stojau į pirmą klasę, mokslas ėjo sunkiai, nes menko paruošimo buvau, vokiečių kalbą menkai težinojau, o dėstomoji kalba buvo vokiečių. Lenkų kalbą rusai jau uždraudę buvo, o apie lietuvių ir kalbos negalėjo būti.
Linksma buvo grįžti į namus atostogų, visi laukė, džiaugėsi, kad grįžau nors atostogoms. Atmenu, vasarai sugrįžus kvepia pievos žydinčios, gėlės, medžiai, miegu saldžiai saldžiai, mama anksti iš ryto atidaro langą mano miegamajame, o girdžiu dainas sode šienaujančių pievas: „valio, valio dalgelė“. Gražu, o kaip saldu miegot buvo prie tokių liūliavimų!
Man teko Ilukštoj lankyti panelių Šidlauskaičių 7 klasių moterų mokyklą, o iš tenai mus veždavo į Rygą laikyti [egzamino] brandos atestatui gauti – diplomui.
Apie Ilukštos mokyklą galiu tik tiek prisiminti, kad iš pradžių buvo 300 mergaičių, o paskui vis mažėjo. Mūsų mokykla buvo lenkų rankose, bet dėka Ilukštos popams, kurių visa aibė tenai buvo, dėstomą kalbą jau radau vokiečių, o dargi toks buvo mūsų varžymas, kad ne tik tikybą, bet ir poterius užgynė lenkiškai kalbėti. Mes pačios iš piktumo pasirinkom vokiečių, o ne rusų kalbą, nors valdžia su popais norėjo, kad būtume rusų kalbą pasirinkę. Tie popai tai didžiausi šašai ir ėdikai buvo katalikų lietuvių ir lenkų. Popai taip įgriso mums per visą gyvenimą, kad ir dabar negaliu ramiai pro popą praeiti. Anais laikais net būtinai reikėjo tris kartus nusispjauti popą sutikus, nes kitaip nelaimė galėjo atsitikti. Tokios šmėklos popai buvo mūsų pavergtoj Lietuvoj, jie buvo piktesni už žandarus. O visur įlįsdavo nekviesti by tik šnapsą užuosdavo. Tai buvo tikri mūsų žmonių tironai. Ilukštoj dėl nesveikatos išėjau iš 7 klasės. Buvau metus namie, ir pavyko, ačiū mūs patriarchei Gabrielei Petkevičaitei, nuvažiuoti į Rygą, apsigyvent pas p. Karpienę ir lankyti muzikos mokyklą. Baigiau tąją mokyklą ir grįžau į namus. Namie padėjau tėvui šeimininkauti, nes triūst apie namus nepatiko.
Ilukštos mokykloje Marija praleido šešerius metus, tačiau 7 klasės nebaigė sušlubavus sveikatai.
Ilukšta – mažiukas miestelis netoli Daugpilio. Buvo didelė katalikų bažnyčia, pora rusų cerkvių, vienuolynas, liuterių bažnyčia. Aplink gražūs miškai. Į tuos miškus mus poromis sustatytas vesdavo pasivaikščioti. Turėjom nesidairyti į šonus, o ypatingai į jaunus berniukus, kurių, mano supratimu, Ilukštoj visai nebuvo, o jei ir buvo, tai mums visai neįdomūs. Gaudavom barti neva už flirtą, o kitąsyk ir puslapį prozos išmokti. Bet jūs, šių dienų žmonės, nežinot, kas tai yra proza. Ogi proza, tai reiškia nuo pabrauktos vietos iki užbrauktos vietos išmokti svetimąja kalba (prancūzų ar vokiečių) žodis į žodį. Tai buvo labai sunku.
Aš pasikalbėdavau su tarnaitėmis lietuviškai, suradau porą lietuvaičių. Tos tarnaitės mane labai mylėjo ir slaptai duodavo man ir per mane kitoms pavalgyti, nes valgis buvo menkas. Šių dienų panoms labai tiktų, nes be sunkumų linijas galėtų išlaikyti.
Kai važiuodavau šventėms iš Eglaitės [Agluonos?] stoties, tai visus kalbindavau lietuviškai iš džiaugsmo, kad iš kalėjimo išsprukau.
Į kunigus negalima žiūrėti, akis turėjom laikyti nuleistas ar tai per pamokas, ar per mišias bažnyčioje. Buvo daug mergaičių, kurios noriai pasikalbėdavo lietuviškai.
Kapelionai buvo lietuviai, tik nieko juose lietuviško nebuvo. Dargi iš Pašvitinio parapijos buvo ar ne du. Į kunigus negalima žiūrėti, akis turėjom laikyti nuleistas ar tai per pamokas, ar per mišias bažnyčioje. Buvo daug mergaičių, kurios noriai pasikalbėdavo lietuviškai.
Ilukštoj išbuvau 6 metus, į septintą [klasę] buvau perkelta, bet dėl sveikatos, patariama daktarų, likau 2–3 metams namie.
Namie gyvenau ramiai, padėdama tėveliui šeimininkauti ir vakarais linksmindavau tėvelius savo muzika, kuri neperblogiausiai skambėdavo. Kita seselė mamai padėdavo, visi kiti išsimėtė po pasaulį. Brolis Kazys ėjo medicinos mokslus Kijeve. Atvažiuodavo su kokiomis tai naujai gyvenamomis idėjomis. Pas jį atsilankydavo studentai, visi kokie tai rimti, kokiomis tai svajonėmis apimti, atveždavo man dovanų Kudirkos gaidų, prašė jas gerai paskambinti ir įsigilinti į tas gaidas. Bet tuo laiku dar nesupratau to posakio – „įsigilinti į Kudirkos kūrinius“, nagi tai buvo kėlimas manęs iš gilaus miego. Kiti vėl mane pasodindavo už fortepijono sustatyt gaidas lietuviškoms dainoms. Jie niūniuodavo, o aš turėjau garsus surinkti.
Daug ko tie jauni vyrai prasimanydavo, bet man šiandien aišku, kad aš nesupratau, ko jie iš manęs norėjo, o jie aiškiai nesakydavo, gal ir klaidą darydavo. Joniškėlyje pas daktarą Petkevičių mūsų patriarchė Gabrielė Petkevičaitė įtaisydavo vakarus su šokiais. Jaunimas šokdavo, o jie visi susipratę žmonės posėdžiavo kuriam tai kambary ir sprendė svarbius dalykus lietuvių ir Lietuvos. Čia jau ir iš kitų Lietuvos kraštų pasirodydavo lietuvių. Jau ir žodį „litvomanas“ išgirdau, taip vadindavo mano giminės mano brolį daktarą [Kazimierą Jasienskį], o ir dėdę G. Landsbergį.
Vienu žodžiu, pajutau, kad žmonės rimtai kuo tai susirūpino, kad atgimimo laikai užėjo, o gal lietuviai pasijuto pajėgingesniais, daugiau atsirado žmonių, kurie stiprumo priduodavo silpnesniems lietuviams. Žeimeliuose daktaras Sketeris gyveno, pas jį buvo lietuviškumo buveinė. Smarkiai pradėjo stiprėti lietuvybė mūsų krašte. Mane jau tada traukė prie darbo. Pirmas mano žingsnis palaikyti lietuvybę buvo Žeimeliuose. Dr. Sketeris su pastoriene Schulciene įrengė koncertą, pelnas buvo skiriamas statyti ligonines. Buvau ir aš pritraukta prie to koncerto. Skambinau daug dalykų.
Mašiotai su dukra Maryte ir sūnumi Jonu. Ryga. Apie 1902 m.
Dėdė Landsbergis gyveno Linkaičių [taip pat vartota Linkaučių, Linkavičių – V. Landsbergio past.] dvare, irgi lietuvių buveinę stiprią sudarė; mano brolis daktaras Linkuvoje irgi vasarą buvo lankomas atostogaujančių lietuvių. Vienu žodžiu, jau lietuviai turėjo kur pasisvečiuoti, atvažiavę iš kitur.
Pas dėdę Landsbergį ir man teko susipažinti su savo vyru.
Buvo puikios krikštynos jauniausio sūnaus Vytuko (dabartinio architekto). Mano tėvas ir aš buvom pakviesti kūmais. Man buvo dvi garbės: laikyti prie krikšto mažą Vytuką, o antra, kad su tėvu, kurį aš dievinau ir dievinu.
Buvo linksma, šokom, išdykavom; tada tai suvalkiečiai atsisakė lenkiškai kalbėti, iki galo išlaikė nesuprantą lenkiškai. Kadangi pas dėdžius ir pas tėvus visuomet kalbėdavom lietuviškai, skirtumo nesusidarydavo, ar lenkiškai, ar lietuviškai kalbėti, tai mums sunkumo nesudarė. Dar galima priskaityti ir dvarininkų Chodakauskų namus prie lietuviškos buveinės ir Gavenuoniuose kalbėdavom liuosai lietuviškai.
Po tų iškilmingų krikštynų mūsų pažintis su vyru ir toliau ėjo laimingai. Baisiai bijojau už savo vyro ištekėti, nes didelis skirtumas mokslo, papročių, būdo gąsdino mane. Jo rimtumas baidydavo mane mirtinai. Žmogus išaugęs priespaudos laikais, nemokąs beveik juoktis, linksmintis, tik rimtas ir rimtai galvojantis ir visur taip gyvenimą traktuojąs. Baisu darėsi. O aš lepūnėlė, linksma, svajojanti apie lengvą gyvenimą, linksmą. Rodos, kokia pora.
Baisiai bijojau už savo vyro ištekėti, nes didelis skirtumas mokslo, papročių, būdo gąsdino mane.
Bet mano brolis daktaras, kuris mane mylėjo, begal drąsindavo, sakydavo: „Marine, nebūk kvaila, aukso žmogų gausi, sugyvensi su savo švelniu būdu, būsit laimingi – eik.“ Padrąsinta brolio ir matant tėvų didelį susižavėjimą mano vyru, persižegnojusi sutikau ištekėti. Neilgai buvom susižadėję, porą mėnesių, ir laimingai, nes kokių kalbų buvo aibė, kad vos išturėjau iki šliūbo. Tas klausimas šliūbo – ar lenkiškai, ar lietuviškai – buvo įkyrėjęs baisiausiai.
Turėjau neramias sesutes, truputį prieštaraujančias, kad išteku. Teko vyrui atsakyti vienai sesutei tokiais žodžiais: „Kad aš ne Anusę vedu, o vedu Marinę, tai, aišku, kad ne nuo jos, o nuo jaunosios prigulės, kokioj kalboj šliūbą imsim.“ Tada užpykusi sesuo liepė man eiti tėvo paklausti. Tėvas mane truputį lyg apibarė: „Kaip galėjai kitaip manyti, ne kaip lietuviškai susituokti. Išeini už lietuvio, pati esi lietuvaitė, Lietuvoj užgimei, lietuviška žemelė Tave užaugino, kitaip šliūbas negali būti, tiktai lietuviškai.“ Tuo ir baigėsi klausimas mūsų šliūbo.
Daugelis giminių dėl tos lietuviško šliūbo priežasties neatvažiavo. Mano dėdė, kuris dargi enciklopedijoje išrado, kad aš išteku už prancūzo „Mascho“, o ne Mašioto, gavo į tą išradimą mano tėvo atsakymą: „Et, Vaiciekai, nekvailiok, ieškojimais akių negadink. Marynė išteka už lietuvio ūkininko sūnaus Mašioto, ir tegu tik jam laimę duoda.“
Marija ir Pranas Mašiotai. 1923 m.
Tas mano dėdė vaikų nenorėjo leisti į vestuves. Dukrą tam laikui išsiuntė į Liepojų, o sūnui pasipriešinus pasakė: „Važiuok, bet keturių arklių neduosiu, o ir trijų negausi.“ Pusbrolis atsakė užpykęs: „Papa, duok man nors gavnavozą [vežimas mėšlui vežti – sūnaus Donato Mašioto past.], o į vestuves aš važiuosiu.“ Visgi dėdė davė porą gerųjų arklių ir fajetoną. Paskui aš įsigijau pas tą dėdę vardą „prakeiktos litvomankos [taip anais laikais lenkai vadindavo lietuvius, kurie nepasidavė sulenkinimui, – D. Mašioto past.]“, o mano vyras buvo jo mylimas, dėdė mano vyrą vadindavo „puikiu žmogum“.
Atėjo diena šliūbo. Šliūbas buvo Pašvitinio bažnyčioj su mišiomis. Klebonas Rinkevičius, lietuvis, nenorėjo sutikti, kad mano šliūbas būtų lietuviškai. Per mišias dar du kunigai dalyvavo: altaristas Požemeckis, kuris mane Klovainių bažnyčioje krikštijo, ir komendorius (pavardę pamiršau). Tie abu buvo susipratę lietuviai. Anais laikais buvo dviejų rūšių lietuviai: lietuvis tas, katras neišsižadėdavo to vardo, bet viską darė, kad lenkiškumą palaikytų, ir susipratęs lietuvis. Tas buvo lietuvis veikėjas, nebijodavo niekur pratart lietuviška kalba.
Tie ot kunigai saugojo visą laiką šliūbo eigos, kad klebonas klaidos nepadarytų. Mišioms pasibaigus klebonas atsisuko į mus ir sako lenkiškai: „O visgi prakalbą pasakysiu lenkiškai.“ Jam užbaigus komendorius neišdrįso, bet altaristas išdrožė lietuviškai gražiausią prakalbą. Tai buvo laikai!
Tris dienas šventėm vestuves, ir svočios pietūs buvo. Vienu žodžiu, vestuvės išėjo grynai lietuviškos. Išsilinksminę apsiverkėm, ir aš su vyru išvažiavau į Rygą, kur manęs laukė sunkus, pavojingas darbas.
Vos dvidešimt metų baigus ištekėjau. Įsivaizdavau gyvenimą dideliame mieste visai kitaip, negu teko gyventi. Teatrai, koncertai mane viliojo, bet, deja, jų kaip ir nelankiau, nes pinigai buvo reikalingi į visas puses siųsti svarbiems reikalams. Ne kartą aplaisčiau teatrą ir koncertą ašaromis.
Mes lietuviai su tuščiomis kišenėmis įsteigėm 6 lietuviškas mokyklas, bet kaip jas išlaikyti, kaip lėšų gauti?
Žinoma, kad aš to atgimimo laikų judėjimo nelabai gerai supratau, ypač kad vyras man niekuomet apie tai nepasakodavo. Visi tie svečiai iš Mintaujos [Latvijos miestas netoli Rygos, kur prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nemaža lietuvių šviesuolių kolonija – D. Mašioto past.] ir mūsų svečiavimasis Mintaujoj buvo grynai darbas, darbas. Papuoliau į rankas žmogaus, kuris ir neišdrįso pagalvot apie pasilinksminimus, jam rūpėjo visai kas kita, o dar paragintas p. Jablonskio [tai prof. Jonas Jablonskis, mūsų kalbos Tėvas, taip jį pavadino, nes atgimus lietuviškam raštui jis ją išlygino. Paragino P. Mašiotą, kad, be kitų darbų, dar parašytų skaitymui knygeles, o ir aritmetikos vadovėlius, kad ir suaugę galėtų pasimokyti – D. Mašioto past.], dar kiečiau griebėsi darbo.
Rygoj buvo nepaprastai didelė lietuvių kolonija, inteligentų kaip ir nebuvo, darbo begalės. Daug kovot teko su rusais, bet dar daugiau su lenkais, kurie visa jėga puolė lietuvius, kad sulenkintų per mokyklas. Priešaky su klebonu Afanavičium pagrobė visas parapines mokyklas. Tas pralotas Afanavičius save vadino lietuviu. Jisai buvo labai pavojingas lietuviams. Mes lietuviai su tuščiomis kišenėmis įsteigėm 6 lietuviškas mokyklas, bet kaip jas išlaikyti, kaip lėšų gauti? Taisėm teatrus, loterijas – bazarus. Nuo rudens iki Kalėdų turėjau darbo begales. Surinkti aukas daiktais iš krautuvių sunku buvo, mus koliojo, varė lauk ir t. t., paskui reikėdavo sutvarkyti, sunku tą darbą aprašyti, per daug vietos užimtų. Iš to bazaro gaudavom gerokai pinigų, daug darbo ir nervų kainuodavo tie bazarai.
Iš kairės: P. Mašiotas, generolas Andrius Bulota, Konstancija Jablonskienė, M. Mašiotienė, ir sūnus D. Mašiotas
Klebonas Afanavičius buvo toks lenkų patriotas, kad eidavo pas rusus su skundais ant mano vyro, su pasiūlymais, kad tokį pavojingą lietuvį reikėtų iškelti iš Rygos. Rygoj buvo lenkų klubas „Aušra“, įsteigtas lietuvių darbininkų, bet lenkai išstūmė lietuvius ir sau pasisavino. Ir tenai nueidavom, ne dėl smagumo, o kad „Aušra“ išgirstų lietuvišką žodį. Pamenu, kalbamės lietuviškai. Prieina ponas ir sako: „Ar prisimenat, kaip kiaules ganėt.“ P. Marcelis Šikšnys atsakė: „Jei turėčiau botagą, prisiminčiau.“ Incidentas baigėsi atsiprašymu iš lenko pusės.
Anais laikais katalikai nebuvo skirstomi, nesvarbu, buvo lenkas ar lietuvis – katalikas. Kadangi lenkai buvo stipresni už lietuvius, tai ir paėmė viską į savo rankas: labdarybes, mokyklas, daugiau anais laikais ir nebuvo kas nutverti. Lenkai sustiprėję ir nerado reikalo su lietuviais skaitytis. Reikėjo didelės diplomatijos, kad įsiskverbtum į lenkų labdarybės ratelius ir pradėtum veikti lietuvybės labui. Man teko ta nemaloni pareiga, po kiekvieno dalyvavimo teko persirgti ir pagulėti bent kelias dienas, nervai neišturėdavo.
Į galą jau buvo lengviau [apie 1912–1913 m. – D. Mašioto past.], buvo ir studentų korporacija „Viltis“, ir jiems reikėdavo pagelbėti darbu, per jų ruošiamus teatrus, o ir per balius.
Karui prasidėjus [1914 m. – D. Mašioto past.] mūsų namai virto viešbučiu, tik viešbutyje reikėjo mokėti, o mes dar turėdavom ir pinigų duoti tolimesnei kelionei. Juokingą vardą įsigijom: kas važiavo į Rygą mokytis, pas mus siųsdavo; kam pritrūkdavo kelionei pinigų, į mus kreipdavosi. Gerai buvo, esu nuomonės, kad lengviau duot, negu prašyt.
O kiek naktų nemiegota dėl žandarų, fotografijos buvo išneštos iš namų. Antrąkart jau turbūt nemokėčiau taip gyventi, nei taip dirbti. Ryga anais laikais buvo kaip koks centras lietuvybės. Niekur tiek daug lietuvių nebuvo susibūrę, kaip Rygoj, taigi ir darbo buvo daug. Visi dirbo atsidavę, negailėjo nei nervų, nei laiko, nei pinigų. Amžina rugiapjūtė buvo.
Bazarams (loterijoms), teatrams ruošti mūsų namuose susirinkdavo lietuviškų pradžios mokyklų mokytojos ir kiti susipratę lietuviai.
Mintaujoj (traukiniu pusė valandos važiuoti), netoli Rygos gyveno prof. J. Jablonskis, tuo metu buvęs lotynų kalbos mokytojas. Taigi pakaitomis, kas savaitgalį lietuviai veikėjai susirinkdavo Mintaujoj pas J. Jablonskį, o Rygoj – pas mus. Tie susirinkimai buvo neva pasilinksminimai, bet tikrumoj lietuvių veikėjų susirinkimai. Taip darydavo, kad neatkreiptų rusų žandarų dėmesio.
Kai šiandie pasižiūriu į tos mažos lietuvių grupės nuotrauką, sunku patikėti, kad tie keli susipratę lietuviai dirbo lietuvių tautai tokį milžinišką darbą.
O skaudu prisiminti, kad tuo metu nedirbę savo Tautai, [bet] Lietuvai tapus Nepriklausomai, užėmė aukštas vietas prisiplakdami prie partijų. Jų žmonos ne lietuvaitės ir kalbėti lietuviškai nemokėjo, net ir jų vyrai – lietuvio kaimiečio vaikai – nemokėjo gerai lietuviškai, jau nekalbant apie rašybą.
Rygoj lietuvių priespauda kiek mažesnė buvo, nes Rygoj labai daug vokiečių gyveno ir jie užimdavo aukštas vietas vietos valdžioje.
Laiko, atgyvento Vilniuje [1920 m. – D. Mašioto past.], niekuomet nepamiršiu. Tas darbas buvo su pavojum surištas. Gal ir reiktų plačiau nušviesti, bet bus per ilgai; pasidarbavau tiek, kad vilniečiai po šiai dienai mane skaito vilniete. Darbas buvo įdomus, bet surištas su pavojum. Vargšai belaisviai, ką jie valgė [lietuviai belaisviai pas lenkus 1920 m. – D. Mašioto past]. Į didelį katilą vandens įmesdavo kelias saldžias kopūstų galvas, ir tai viskas. Žmonės pradėjo džiūti, tai davėm jiems po truputį lašinių, o poliklinika pradėjo gydyti ir šerti. Žinoma, kad į poras sustatyti belaisviai niekuomet visi nesugrįždavo į savo buveinę, vienas turėjo būtinai pražūti iš belaisvių.
Negaliu pamiršti nakties, kada pro šalį mūsų buto jojo mūsų kariuomenė; lynojo, naktis tamsi, rami, nelaimės prislėgta. Arkliukai, rodos, visu savo sunkumu ėjo iš savo sostinės, šnervės siekė gatvės grindinį; baisus reginys, rodės, širdis plyš. Stovėjau tyliai balkono kertelėje, o iš ryto pamačiau išlenktas šabelkas [kardai – D. Mašioto past.]; kritom kaip negyvos. Liūdnas vaizdas Vilniaus buvo, o dar liūdniau išėjus į gatvę pamatyti buvusias neva ponias, gal ir dabar Kaune gyvenančias, pasipuošusias chrizantemomis, o gal tai likusi gėlelė nuo paaukotų gėlių lenkų karininkams įžengiant į Vilnių. Liūdna, sunku pasidarė.
Ne dyvai, kad teko daug pergyventi, daug pamatyt. 63 metelius gyvenant, visko galima patirti.
Kai lenkai per daug pradėjo manim rūpintis, tai su paskutiniu ešelonu mane išvežė į Kauną apgaulingu būdu. Kokia aš laiminga pasijutau, kai pamačiau Lietuvos kareivius, norėjau apsikabinti ir išbučiuoti. Laiminga, laimingai išsprukau iš vagono ir nudūmiau pas savo vyrą, kuris gyveno su sūnum Kaune.
Iš dešinės: P. Mašiotas su šuniuku, duktė Marija ir sūnus Donatas.
Nors teko gyventi viename kambary, vis dėlto buvo ramu, malonu. Miegojom be paduškų, be kaldros, viską palikau Vilniuje, o nupirkt pinigų nebuvo. Gyvenom Švietimo ministerijos namuose. Mūs kambary buvo vienas ilgas stalas, trys amerikoniškos lovos, trys kėdės.
Vyras turėjo viską lovai, o aš su sūnum paltais dengėmės. Gyvenom studentiškai, pinigų nebuvo, bet visgi buvau laiminga, kad vėl su savais esu. Gyvenom vargingai viename kambaryj, be tarnaitės. Kurjeris paduodavo tris kartus į dieną virdulį, tai mūsų valgis buvo, mano ir 15 metų sūnaus. Vyras eidavo į Metropolį valgyti pietus, visiems buvo per brangu. Sunkiai gyvenom.
Šaltesniam orui užėjus p. Jablonskienė iškepdavo veršienos kulšį, o mes su vyru sutemus ėjom parsinešti, tada jau buvom sotūs. Kai pečius kurdavo, tai pečiuke pasišildydavom mėsos šmotuką, o ir košės kokios išsivirdavom, bet kadangi kvapų garai pasiekdavo kanceliarijos kambarį, tai vyras užgynė sau pietus ruošti ir vėl likom prie šalto valgio su sūnum. Taip Nepriklausomoj Lietuvoj viskas buvo gerai. Niekas nepamatė manyje nei nepasitenkinimo, nei nuovargio, nei nelaimingos minos. Visuomet buvau geroj nuotaikoj.
Ministerija persikėlė į kitą butą, kur dabar policijos mokykla. Ir mūsų gerasis ministeris pasiėmė kartu, davė mums du kambarius su atskiru koridoriumi ir virtuve, su tarnaitės kambariuku.
Gyvenom kaip tikri ponai, bet staiga permainė gerąjį ministerį į piktąjį, kuris mūsų neapkentė [Bistras – D. Mašioto past.] ir vis dėjo pastangas mano vyrą be darbo palikti. Tas storasis ministeris dažnai savo kabinete knarkdavo. Vieną kartą apsimiegojęs, vos pabudęs, užėjo pas mano vyrą ir paklausė: „Kokiu būdu aš galiu Tamstą pašalinti iš tarnybos?“ Vyras manė, kad jį patį haliucinacijos apėmė iš nuovargio, pasižiūrėjo pro akinius, nagi, užsimiegojusį ministerį mato prieš save. Atsipeikėjęs pasakė, kad prezidentas paskyrė. Ministeris pasakė: „Aha, tai gali tokį raštą suformuluoti.“ Tuojau savo trumpomis kojomis, o gal automobiliu nuskubėjo pas p. B., tas greit parašė raštą ir kada [buvo] vyro 60 metų jubiliejus, minimas ministeris tarp kitų sveikinimų pasveikino raštu atstatydinimo nuo vietos. Niekur neteko tiek skaudžių pasielgimų [jam] pergyventi kaip Nepriklausomoj Lietuvoj, dėl kurios visą jaunystę paaukojo, visą gyvenimą dirbo. Taigi penkis mėnesius išbuvus be darbo, reikėjo ieškotis, kur toliau. Latviai kvietė į Rygą, Klaipėdos lietuviai – pas save. Išsirinkom Klaipėdą.
