Kontaktai

Europietiški (ne)standartai

Prancūzų režisieriaus Antonino Peretjatko komedija „Džiunglių įstatymas“ pasakoja nuotykių ir meilės istoriją Prancūzijos Gvianos džiunglėse, kur du herojai atvyksta įkurti slidinėjimo kurorto. IQ žurnalistė Ieva Rekštytė-Matuliauskė su festivalio „Žiemos ekranai“ svečiu kalbėjosi apie įkvepiantį gyvenimo absurdą.

– Kaip priėjote iki neįtikėtinai skambančios filmo „Džiunglių įstatymas“ idėjos?

– Visas kūrybines idėjas man pamėtėja kasdienybė: jų atrandu skaitydamas laikraščius ar stebėdamas pasaulį. Mintis sukurti filmą apie visiškai kvailą projektą – slidinėjimo kurortą Prancūzijos Gvianoje – man atėjo į galvą, kai sužinojau apie pasaulio futbolo čempionatą Katare. Šioje šalyje apskritai nėra futbolo kultūros, niekas jo neremia, ten nėra žolės, siaubingas karštis, bet kažkas sumanė, kad būtent ten turi vykti čempionatas. Kai žaidėjai išreiškė susirūpinimą dėl karščio, katariečiai ėmė svarstyti apie vėsinamą stadioną. Argi tai ne absoliuti ekologinė nesąmonė?

Nors pats esate režisierius ir scenaristas, „Džiunglių įstatymo“ scenarijų parašė kitas autorius. Kiek skiriasi patirtis režisuojant savo ir kito autoriaus scenarijų?

– Kai scenarijų kuriu pats, jaučiuosi kur kas komfortiškiau režisuodamas. Puikiai išmanau filmo fabulą, kaip ji sukurta, kas joje svarbiausia ir kas nutiks, jei ką nors pakeisiu tekste ar filmavimo aikštelėje. Filmuojant kyla daugiau idėjų, kaip ką nors pakoreguoti, pakeisti, išplėsti. Jau turėdamas scenarijų dažniausiai tiek pokyčių filmavimo aikštelėje nedarau.

– Pačioje filmo pradžioje, dar prieš rodant titrus, ekrane matomas užrašas: „Kol rodysime jums 52 teraoktetus logotipų, siūlome nemokamai pasiklausyti muzikos.“ Nejau tokie pokštai gimsta rašant scenarijų?

– Šiame pokšte yra nemažai tikrovės, absurdo ir net tam tikro bejėgiškumo prieš faktą. Pradėdami montuoti filmą, gavome visus logotipus, kuriuos turėjome sudėti į pradžią, kol rodomi titrai. Jie buvo tokie didžiuliai ir jų tiek daug, jog pamaniau, kad į tokią situaciją belieka pažvelgti ironiškai ir pasijuokti kartu su žiūrovais. Beje, tokie juokeliai pačioje filmo pradžioje būdingi ir kitiems režisieriams: Melui Brooksui, Jerry Lewisui ar Texui Avery.

– Ar komedija – stiprus ir populiarus žanras prancūzų kine – pasižymi panašiu humoro jausmu, stiliumi, dinamika?

– Prancūzų komedijos dažniausiai remiasi į dialogus, o ne į vaizdą. Tačiau man labai įdomūs vizualūs pokštai autoriniuose filmuose, o tai, gaila, buvo pamiršta nuo to meto, kai komedijos genijus Jacques’as Tati nustojo kurti. Ilgą laiką tokie juokai turėjo prastą reputaciją intelektualiajame prancūzų kine, tačiau labai tikiuosi, jog stebėdami mano filmą žiūrovai įvertins, kad sukurti juokingą, bet kartu intelektualų pasaulio vaizdą yra išties įmanoma.

– Ar visuomet tai, kas juokinga scenarijuje, būna juokinga ir ekrane? Kaip tai patikrinti?

– Niekada negali būti dėl to tikras, tai tiesiog įgūdis ir instinktas, kurio vedamas rašau tai, ką galiu įsivaizduoti ir matyti, kaip nufilmuosiu. Žinoma, tik filmavimo aikštelėje paaiškėja, ar tai pasiteisina.

– Kiek jūsų gyvenime svarbūs europietiški standartai, kuriuos šmaikščiai pašiepiate „Džiunglių įstatyme“? Koks jūsų realus santykis su jais?

– Juokiuosi iš jų, bet puikiai žinau, kad jie naudingi. Kai keliauju iš Prancūzijos į Lietuvą, galiu būti ramus, kad galėsiu naudotis internetu. Kita vertus, graudžiai juokinga, kai kokius nors Europos statybų standartus reikia pritaikyti toje pačioje Prancūzijos Gvianoje, taip pat priklausančioje ES. O juk klimatas joje visiškai kitoks nei Europoje, ardantis beveik viską.

– Kaip manote, kas daro didesnį spaudimą atitikti tam tikrus standartus: visuomenė ar mes patys sau?

– Šiais komunikacijų, socialinių tinklų laikais esame nuolatos raginami būti tokie kaip visi. Jei nepavyks, modernusis pasaulis tave tiesiog atmes. O jei nori būti kitoks, pasiūlyti naujų dalykų, turi būti labai protingas ir labai turtingas. Pavyzdžiui, investiciniai bankai neturi vaizduotės, o bankininkai yra bailiai, nenorintys rizikuoti su įtartinais sumanymais. Šie juos iškart atmeta kaip riziką. Šiandien ir Kristupas Kolumbas negautų finansavimo savo kelionei ieškoti naujo pasaulio, nes ji atrodytų per daug brangi, rizikinga ir nereali. Laisvė veikti ir būti kitokiam iš tiesų labai brangi ir ją nelengva susikurti.

A. Peretjatko

Gimė 1974 m. Grenoblyje, Prancūzijoje.
Nuo 2002 m. kūrė trumpametražius filmus.
2013 m. pirmasis režisieriaus ilgametražis filmas „Blondinė, brunetė ir karinis paradas“ („The Rendez-Vous of Déjà-Vu“) buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, taip pat pelnė „Cezario“ statulėlę už geriausią metų debiutą.
Žymiausi filmai: „Blondinė, brunetė ir karinis paradas“ (2013 m.) ir „Vous voulez une histoire?“ (2014 m.).