-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Siekdamos užsitikrinti efektyvesnius ir, svarbiausia, atsinaujinančius energijos šaltinius, šalys vis daugiau investuoja į inovacijas ir technologijų plėtrą. Tą akivaizdžiai įrodo ir strateginiai daugelio valstybių planai. Europos Sąjunga kiekvienai šaliai yra numačiusi, kokius rezultatus plėtojant atsinaujinančią energetiką kiekviena valstybė narė turi pasiekti iki 2020-ųjų. Lietuva savo tikslą jau beveik siekia ranka.
Nieko keisto, nes energija, gaminama iš atsinaujinančių vietinių šaltinių, lietuviams darosi vis įdomesnė. Ne tik kaip investicija ir būdas užsidirbti, bet ir kaip galimybė naujausias technologijas pasitelkti buityje ir energijos pasigaminti patiems. Daugelio, ko gero, jau nebestebina, kai važiuojant vaizdingais Lietuvos maršrutais, pakelėje matome ne tik vėjo malūnus ar saulės elektrinių parkus, bet ir ant individualių namų stogų žibančius saulės kolektorius.
Inovacijas remia valstybė
Ne paslaptis, kad dalį gyventojų investuoti į technologijas ir patiems gamintis elektrą, šildytis namus ar vandenį paskatino valstybė. Jau trečius metus Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) skirsto paramą individualių namų savininkams, norintiems buityje naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Šiemet per pirmas kelias programos savaites jau gauta apie 300 paraiškų. LAAIF direktorius Arvydas Dragūnas sako, kad šiemet programai skirtus 3,1 mln. Lt, gyventojai veikiausiai išsidalys per mėnesį. Po to paraiškų priėmimą teks stabdyti, o dar gautas paraiškas – laikyti rezerve. Jų savininkai lauks savo šanso, jeigu pirmieji pretendentai į finansavimą įsirengiant atsinaujinančius energijos šaltinius nuspręstų nebedalyvauti programoje arba iškristų iš jos dėl reikalavimų netenkinimo ir pan.
Šiemet pretenduoti į paramą gali visi individualių namų savininkai, norintys savo reikmėms įsirengti saulės kolektorių ar mažo pajėgumo saulės elektrinę, vėjo malūnus, gaminančius elektrą, taip pat norintys įsirengti geoterminį šildymą ar siurblį vandens pašildymui, taip pat tie, kuriems reikia pasistatyti biokuro katilus. LAAIF kompensuos iki 30 proc. konkursui pateikto projekto išlaidų, bet ne daugiau nei 50 tūkst. Lt. „Labai priklauso nuo to, ką žmonės nori pasidaryti. Jeigu paraiška teikiama saulės elektrinei statyti, tai kompensuojama suma gali siekti ir 50 tūkst. Lt. Tačiau jeigu įrengiamas biokuro katilas, tai kompensacija gali būti mažesnė – keli tūkstančiai litų“, – sako A. Dragūnas.
Pašnekovas pabrėžia, kad norintys pretenduoti į paramą, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Visų pirma paraišką gali teikti tik individualaus namo savininkai. Tai turi būti gyvenamasis, o ne, pavyzdžiui, sodo namas. Be to, tas namas gali būti tik vieno arba dviejų būtų, bet ne daugiau. Labai svarbu, kad finansinė parama teikiama tik jau visiškai baigtų statyti namų savininkams, todėl besistatantys namus ir norintys įsirengti atsinaujinančius energetikos šaltinius tai turės daryti iš savo kišenės.
Būtina paminėti, kad net jeigu atitinkate pirmiau išvardytus kriterijus, svarbu turėti, iš ko projektą įgyvendinti. Mat LAAIF pirmiausia įvertina paraišką, paskui gyventojai turi patys už savo pinigus įgyvendinti projektą ir tik tada, pateikę visus čekius ir įrodymus, kad projektas iki galo baigtas ir apmokėtas, gali gauti kompensaciją.
Čia pat pašnekovas pastebi, kad labai svarbu, kad į paramą pretenduoti gali tik asmeninėms reikmėms energijos įrenginius įsidiegiantys žmonės. „Jeigu energiją ketinama parduoti, paramos toks projektas negaus“, – teigia LAAIF direktorius.
Specialisto komentaras
Arvydas Dragūnas,
Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktorius
Dabar galiojančiame reglamentavime nėra nustatyto apribojimo, per kiek laiko nuo įsigijimo ir kitų išlaidų dokumentų gavimo pareiškėjai gali kreiptis kompensacijos. Yra nustatytas tik reikalavimas paramos laikotarpio pradžiai, t.y. išlaidos turi būti patirtos ne ankščiau nei 2012 m. balandžio 15 d. Todėl šiemet įsidiegus ar nusipirkus įrangą, kitąmet namų savininkai irgi galės kreiptis kompensacijos. Tačiau noriu pastebėti, kad jau šiemet su Aplinkos ministerija kalbėjome apie tam tikro galiojimo termino nustatymą: tarkime, kad išlaidos būtų patirtos ne seniau kaip prieš dvejus ar trejus metus nuo paraiškos pateikimo. Gali būti, kad kitąmet toks apribojimas įsigalios. Todėl patarčiau savininkams ilgai nedelsiant kreiptis kompensacijos.
A. Dragūnas pabrėžia, kad gyventojams svarbu atkreipti dėmesį, kad kompensacija gali būti mokama už pačius atsinaujinančios energetikos įrenginius ir už jų montavimo darbus. Tačiau už popierinius darbus, pavyzdžiui, projektus, kompensacija negali būti teikiama. „Tačiau dažniausiai tai būna nedideli energetiniai projektai, kuriems nereikia jokių projektų“, – priduria jis.
Pašnekovas sako, kad šiemet pateikti paraišką paramai gauti nėra sudėtinga ir užtrunka vos 15 minučių. „Užtenka internete užpildyti formą, kurioje reikia parašyti savo kontaktinius duomenis ir varnele pažymėti, kokius atsinaujinančios energetikos įrenginius norite įsirengti, taip pat įrašyti, kokios galios“, – paaiškina LAAIF direktorius A. Dragūnas ir priduria, kad kiek ilgesnis būdas paraiškai pateikti – siųsti registruotą laišką arba užpildyti ją atvykus į LAAIF biurą.
Specialisto komentaras,
Andrius Karazinas,
lietuviškais saulės moduliais prekiaujančios UAB „Solet Technics“ direktorius
Jau ir šiandien Lietuvos įstatymai leidžia statyti saulės elektrines savo poreikiams. Vis tik tokių mažų elektrinių (iki 5 kW) atsipirkimo laikas gan didelis – apie 15–20 metų, todėl reta kas ryžtasi tokioms investicijoms. Nors Lietuvoje saulės energijos elektros gamybai yra daugiau nei pakankamai, labai didelę reikšmę turi sezoniškumas: mūsų šalyje sausio mėnesį saulės elektrinė gamina beveik 15 kartų mažiau nei birželį. Jei dieną sukauptą energiją į naktį įmanoma perkelti akumuliatorių pagalba, perkelti elektros energijos iš vasaros į žiemą šitaip nepavyks. Tokią galimybę namų ūkiams, ūkininkams ar visuomeninėms įstaigoms (pvz., mokykloms, ligoninėms) galėtų sukurti elektros mainų ir dvipusės elektros energijos apskaitos įteisinimas. Šis žingsnis itin svarbus siekiant toliau plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką mikrolygyje Lietuvoje, decentralizuoti elektros gamybą ir skatinti jos vartojimą gamybos vietoje, didinti energetinę nepriklausomybę ir mažinti žmogaus veikos poveikį pasaulio klimatui.
Ar verta riboti elektrinės dydį vartojančiam gamintojui, pvz., iki 10 kW? Esame įsitikinę, kad ne. AEI įstatymo pakeitimo projekte numatoma, kad gamintojas už perteklinę elektros energiją atlygio negaus, t.y. ją padovanos elektros tinklams, taigi tokiu atveju statyti galingesnę elektrinę (o kartu mokėti daugiau už įrengimą) ekonomiškai neprasminga. Manome, kad dėl tos pačios priežasties neverta riboti ir teise pasinaudoti galinčių ūkio subjektų (įstatymo pakeitimo projekte ši teisė numatyta tik buitiniams vartotojams).
Kad atsinaujinanti energetika Lietuvos gyventojams įdomi, pastebi ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius. Jis sako, kad nors Lietuva iki 2020-ųjų turi pasiekti Europos Sąjungos iškeltą tikslą per atsinaujinančius energetikos šaltinius pagaminti 23 proc. suvartojamos energijos, jau dabar šalyje šis rodiklis preliminariai siekia 22 procentus.
„Tačiau tai nereiškia, kad jau galima atsipalaiduoti ir valstybei nebereikia skatinti atsinaujinančios energetikos plėtros. Viskas priklauso nuo šalies strategijos. Kadangi Lietuva siekia energetinės nepriklausomybės, didinti atsinaujinančių išteklių dalį energetikoje – labai svarbu“, – pastebi jis.
Lietuvos politikai, atrodo, rankų sudėję ir nesėdi. Seimas svarsto dar šioje parlamentinėje sesijoje paskatinti gyventojus įsirengti saulės elektrines namuose. Seimo narių grupė įregistravo Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymo pataisų projektą, kuris leistų tokias elektrines turintiems gyventojams pagamintą, bet pačių nesunaudotą perteklinę elektrą atiduoti į bendrą elektros tinklą, kitaip tariant, perduoti bendrovei „Lesto“. Kai elektros trūksta, pavyzdžiui, naktį, jie galėtų elektrą susigrąžinti nemokamai.
Specialisto komentaras
Edita Meškauskienė,
Aplinkos ministerijos Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja
Europos Sąjunga rūpinasi, kad neatsinaujinančios energijos reikėtų kuo mažiau, ir jos suvartojimas taptų efektyvesnis. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES 2010 m. gegužės 19 d. dėl pastatų energinio naudingumo patvirtino privalomą tikslą, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis iki 2020 m. turi sudaryti 20 proc. Direktyvoje 2009/28/EB nustatoma bendra skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Yra ir kita direktyva, numatanti, kad 2020 m. visi nauji pastatai, turės atitikti A++ energetinė klasę, kuri reiškia, kad pastatai turės beveik visiškai nevartoti energijos. Nors šis tikslas turės būti įgyvendintas 2020 m., jau dabar daroma daug: statytojai jau renkasi modernias ir energiškai efektyvias konstrukcijas, siekdami kuo geresnio rezultato ir bandydami pasiekti maksimalų tikslą.
2020 m. pastačius namą jo energinis efektyvumas bus vertinamas kompleksiškai. Energiškai efektyvu turės būti viskas, kad įvertinus atskiras technines pastato dalis, suminis rezultatas atitiktų A++ klasę. Nuo sandarių ir apšiltintų pamatais, kad per juos nepalįstų šaltis ir nepatektų per grindis į pastatą, iki mechaninių ventiliacijų sistemų, vadinamų rekuperaciniu vėdinimu. Taip pat bus atsižvelgiama į pastato orientaciją: kad didžiausi langai nebūtų nukreipti į saulės negaunančias ar vyraujančių vėjų puses. Ant langų turės būti išorinės žaliuzės, langinės ar stoginės, apsaugančios nuo šilumos išėjimo žiemą ir perkaitimo vasarą. Sandarūs ir apšiltinti privalės būti balkonų ar lodžijų plokščių sujungimai su pagrindiniu pastatu ir pan. Kompleksiškai turės būti įtrauktas ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas. Pavyzdžiui, ant namo galės būti įrengti saulės kolektoriai šiltam vandeniui ar net šilumai ruošti, biokuro naudojimas, geotermija ir pan.
Vis dėlto prieš tokį Seimo narių siūlymą piestu stoja „Lesto“. Įmonė sako, kad jai kainuoja perduoti elektrą, todėl jeigu ji šias paslaugas teiks nemokamai, už tai teks sumokėti likusiems elektros vartotojams. „Lesto“ atstovas ryšiams su visuomene Martynas Burba skaičiuoja, kad Seimui patvirtinus papildomos 10 MW galios perteklinės elektros energijos supirkimo skatinimą dvipusės apskaitos principu (angl. net metering), tokio apskaitos būdo įgyvendinimas likusiems vartotojams kainuotų apie 2 mln. Lt kasmet. „Papildomai – apie 2 mln. Lt – kainuotų vienkartinis elektros apskaitos prietaisų įrengimas ar pertvarkymas. Be to, tokios elektros energijos supirkimo schemos įgyvendinimas galimai prieštarautų mokestinės apskaitos principams“, – teigia jis.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas pastebi ir kitą galimą tokio projekto šalutinį poveikį. „Gyventojai, gamindami elektrą sau, nebemokės nei pridėtinės vertės mokesčio (PVM), nei visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio. Tai reiškia, kad bent jau VIAP turės sumokėti kiti elektros vartotojai, todėl jiems elektra gali šiek tiek brangti“, – sako jis ir priduria, kad PVM nepriemokas pajus valstybės biudžetas.
A. Salamakinas tvirtina, kad kol kas ieškoma kompromiso, kaip nenuskriausti vartotojų, bet paskatinti atsinaujinančios energetikos plėtrą. „Svarstomas variantas, kad gyventojai, įsirengę saulės elektrines, galės nemokamai perduoti perteklinę elektrą į „Lesto“ tinklą, o paskui lygiai taip pat nemokamai tą elektrą pasiimti, kai jiems reikės. Metų gale bus suvesti galai. Jeigu paaiškės, kad gyventojas elektros daugiau pasiėmė iš „Lesto“, tuomet jam teks sumokėti už sunaudotą elektrą. Jeigu jis daugiau elektros bus atidavęs tinklui, pinigų už tai negaus. Bet atiduota nemokama elektra bus tarsi kompensacija „Lesto“, – sako A. Salamakinas.
Vis dėlto nors ir siekiamam kompromiso, valdininkus neramina dar vienas pavojus. Prieš kelerius metus pradėjus taikyti lengvatinį saulės jėgainėse pagamintos elektros supirkimo tarifą, jau buvo sukeltas vienas saulės elektrinių bumas. Kai kurie ekspertai nerimauja, kad ir dabar priėmus Seimo narių siūlymus, gyventojai gali statytis ne tik mažą, savus poreikius patenkinančią saulės elektrinę, bet įsirengti didžiulį saulės elektrinių parką. Dėl to Energetikos ministerija siūlo įvesti ribojimą, kad į elektros tinklą elektrą galėtų pateikti tik tokie elektros gamintojai, kurie turi įsirengę iki 10 kW galingumo elektrinę.
Vienas iš projekto iniciatorių Seimo narys Linas Balsys pastebi, kad šis ribojimas nėra labai tikslingas. Anot jo, įstatymo pataisomis nesiekiama paskatinti naujos elektros gamybos: norima paskatinti žmones pačius gamintis elektrą sau. „Priėmus Seimo narių grupės siūlymus, elektros rinkoje iš esmės neturėtų padaugėti. Tiesiog tie gyventojai, kurie perka dabar elektrą, jie ją pasigamintų patys“, – sako jis.
Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas ir saulės modulius gaminančios bendrovės „Arginta“ inovacijų ir investicijų direktorius Vitas Mačiulis skaičiuoja, kad Energetikos ministerijos ribojimas vidutiniam gyventojui nesutrukdytų pasigaminti buičiai reikalingos elektros. „Žinoma, kiekvienas gyventojas gali pasiskaičiuoti, kiek per metus elektros jis suvartoja. Tačiau aš manau, kad 4–6 kW tikrai užtenka. Kitas klausimas – ūkininkai, kurie elektrą naudoja ne tik buičiai. Jiems toks ribojimas smarkiai pakenktų“, – teigia jis. Jis sako, kad ūkininkams ir viešosioms įstaigoms, pavyzdžiui, mokykloms ar darželiams, reikėtų šią ribą pakelti bent iki 50 kW.
Kai kurie skeptikai įtaria, kad Seimo narių siūlymas – geras lobistų darbo vaisius. Esą prastūmus tokį įstatymo projektą ir leidus elektrą be jokio mokesčio atiduoti į elektros tinklus, o paskui pasiimti atgal, saulės modulių gamintojai galėtų pasigirti, kad jų produkcija atsiperka labai greitai, taigi tai leistų jiems paskatinti prekybą. Juolab kad Vakarų Europoje, kur saulės energetika išplėtota kur kas seniau, pavyzdžiui, Vokietijoje, gyventojai už elektros perdavimą į bendruosius tinklą ir susigrąžinimą moka nustatyto dydžio mokesčius.
Vis dėlto verslininkai tokius kaltinimus atremia. „Visų pirma Lietuvoje per metus pagaminama 160 MW saulės modulių. Ir tik 10 MW yra skirta Lietuvos rinkai – visa kita yra eksportuojama. Taigi Lietuvai tenka tikrai nedidelė dalis ir pagrindinis mūsų uždarbis – svetur“, – teigia V. Mačiulis. Jis taip pat atremia kitą argumentą: „Nors Vokietijoje gyventojai moka tam tikrą mokestį už elektros priėmimą į tinklą, jiems taikomos kitokios lengvatos. Pavyzdžiui, elektra superkama lengvatiniais tarifais. Taigi jie iš to labiau išlošia, nei pralošia. Tuo metu Lietuvoje mes kol kas kalbame apie tai, kad elektros tinklams perduota elektra būtų atiduodama nemokamai.“
Nors dėl atsinaujinančios energetikos skatinimo šalyje dar labiau ginčijamasi, negu veikiama, pirmi žingsniai irgi svarbūs. Kaip padėjus tvirtus pamatus nebaisu ir toliau statyti namą, taip ir čia: apsvarsčius įvairias galimybes ir suradus daugeliui priimtiną variantą, atsinaujinančią energetiką šalyje bus galima skatinti toliau. Na, o geras pavyzdys juk užkrečia: pamatęs, kad saulės kolektoriais stogą nuklojęs kaimynas už elektrą nemoka, gal tokius pat pasistatys ir jo kaimynas.
Nors šioje situacijoje pagrindinis tikslas – pasigaminti būtiniausios energijos neeikvojant ribotų žemės išteklių ir neteršiant gamtos, smagu ir pasivaržyti. Kol kas, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos iškeltus tikslus, Lietuva tarp Baltijos kaimynių – antra. Atsilieka nuo iškeltus normatyvus jau lenkiančios Estijos, bet lenkia Latviją.
