Mažiau patyrę meistrai privelia klaidų, kurių kaina – iki dviejų kartų didesnės išlaidos ir prastas šildymas. Santechnikai ne visada pasako tiesą, todėl yra dalykų, kuriuos geriau žinoti pačiam.
Visų pirma reikalingas grindinio šildymo projektas, jį galima gauti neišleidus nė cento. Ir jis bus parengtas profesionaliai. Inovatyviais sprendimais garsėjanti vokiečių vandens inžinerijos įrangos kūrėja ir gamintoja, kompanija TECE, jei klientas iš jos perka medžiagas, projektą rengia nemokamai. Užtenka elektroniniu paštu nusiųsti pastato planą pdf ar autocad formatų dokumente svetainėje www.tece.lt nurodytu adresu.
Projektai rengiami kompiuterine programa. Ji įvertina visus parametrus – pastato šiluminę varžą, patalpų dydį, patalpos, kurioje rengiamas grindinis šildymas, vietą statinyje pasaulio šalių atžvilgiu, netgi vietovės, kur statomas namas, geografinę padėtį Lietuvoje. Projekte yra pateikiamas tikslus ir optimalus vamzdžių kiekis, storis, kilpų, vijų skaičius, rekomenduojamas šilumos šaltinis.
Santechnikai dažniausiai „projektuoja“ iš akies ir beveik visada, tiksliai nežinodami, ar šildymas efektyviai veiks, norėdami apsidrausti, pakloja per storus ir ne tuos vamzdžius.
Viena labiausiai paplitusių klaidų – išvedžioja per storą ir per brangų vamzdį. Individualiuose namuose grindiniam šildymui beveik visais atvejais pakanka 16 mm skersmens vamzdžių, tuo tarpu neretai klojami 18 ir 20 mm skersmens, kurie yra vos ne dvigubai brangesni. Žmonės išleidžia daugiau pinigų, nes nežino specifinių dalykų ir pasitiki meistru, kuris arba pats savim nepasitiki, arba daro taip, kaip jam patogiau ir paprasčiau.
Vandentiekiui ir grindiniam šildymui yra naudojami skirtingi vamzdžiai. Vandentiekio vamzdžiai yra brangesni, nes pritaikyti karštam, iki 95 laipsnių temperatūros vandeniui. Grindinio šildymo sistemoje pakanka 30 laipsnių temperatūros vandens, kad būtų sukurta ir palaikoma komfortiška patalpų temperatūra. Taigi šie vamzdžiai pritaikyti žemesnei, 75 laipsnių temperatūrai ir tuo pačiu yra pigesni.
Deja, bet vamzdžių skirtumų paisoma ne visada. Santechnikui paprasčiau yra vienu kartu nusipirkti daug universalaus vandentiekio vamzdžio ir jį naudoti visais atvejais.
Nebūdami tikri, ar šildymas efektyviai veiks, meistrai stengiasi apsidrausti, todėl vamzdžius išvedžioja per tankiai, per daug, arba nukrypsta į kitą kraštutinumą – per retai, per mažai.
Jei meistrai sumontuoja pigesnį, nereguliuojamą kolektorių, kuris neleidžia valdyti į skirtingas patalpas nukreipiamo vandens srautų, vanduo teka ten, kur jam lengviau tai daryti, t. y. į mažesnes atšakas, vadinasi – šildo tik mažesnes patalpas. Šilumos energija naudojama neefektyviai, didesnės patalpos jos gauna mažiau.