-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Klausydama energingo S. Eidrigevičiaus balso vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje prisimenu jau banaliu tapusį šv. Augustino posakį: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmąjį jos puslapį.“ Sparnuota frazė, kurią sėkmingai eksploatuoja turizmo sektorius, – lyg mudviejų pokalbio su Varšuvoje daug metų gyvenančiu menininku leitmotyvas.
„Rugsėjo pabaigoje būsiu Meksikoje – ten vyks mano plakatų paroda ir tarptautinis grafikos simpoziumas. O lapkritį Japonijoje laukia labai graži programa – suplanuoti susitikimai galerijose, muziejuose, universitetuose“, – apie artimiausius planus mums susitikus tarsteli S. Eidrigevičius, ir aš dar prieš spustelėdama diktofono „record“ pamanau, kad sprendimas fragmentiškai konstruoti pokalbį aplink šalis, miestus ir netgi tokias nestandartines vietas kaip policijos nuovada buvo teisingas.
S. Eidrigevičiaus ryšiai su šia valstybe tęsiasi bemaž trisdešimt metų. Otaru mieste veikia lietuvių menininko ir japonės Hiroko Mori kūrinių muziejus, tačiau tuo S. Eidrigevičiaus ženklai kultūriniame Japonijos lauke nesibaigia. Su tolimąja šalimi jį sieja ir personalinės parodos, skulptūros viešosiose erdvėse, net kadaise iš Japonijos į namus parsivežtas ritinys ypač kokybiško popieriaus, prie kurio menininkas iki šiol nedrįso prisiliesti.
Mano ryšys su Japonija prasidėjo labai įdomiai. Dar kai negyvenau Varšuvoje, apsilankiau šiame mieste atidarytoje japonų menininkės Tamichiji Yamamoto parodoje. Ši grafikos dailininkė visur keliavo su kimono lydima mamos – tai buvo lyg skiriamieji jos ženklai. Tuomet visada su savimi nešiojausi savo eskizų, ekslibrisų ir norėjau kitiems parodyti. Pamaniau, kad būtų įdomu sužinoti, kaip mano kūrybą vertintų žmogus iš tokio tolimo krašto.
Tada ir angliškai nekalbėjau, ir drąsos nelabai turėjau. Apskritai kartais kuklinuosi, per ilgai mąstau ir dėl to neretai pralošiu gyvenime. Visgi įsidrąsinau, priėjau prie jos vertėjo Henryko Lipszyco, ir šis sutiko man padėti. Beje, vertėjas buvo japonų kalbos profesorius, vėliau tapęs lenkų ambasadoriumi Tokijuje, o mūsų bičiulystė tęsiasi iki šių dienų. Pamačiusi mano darbelius ji labai susižavėjo, keletą jų paėmė ir nuvežė į grupinę parodą Japonijoje.
Po metų Saporo mieste jau vyko mano personalinė paroda. Dar vėliau japonų galerininkas Nadayjuki Hasegawa, pažinęs mano kūrybą Varšuvoje, nutarė Otaru mieste įrengti muziejų. Tam architektas prie seno medinio namo suprojektavo modernų priestatą. Ir mane tiesiog informavo, kad toks muziejus bus, o jame – mano darbų. Pernelyg su manimi net nesitarė, nes japonai apskritai nemėgsta per daug tartis. Taip ir atsirado tas nedidelis privatus muziejus.
Kiek ten mano kūrinių yra, ar jie archyvuose, ar eksponuojami – nežinau. Bet tikrai yra tapybos darbas, medžio skulptūrėlė, temperos kūrinių, ekslibrisų. Manęs dažnai klausia, kodėl japonai būtent į mane atkreipė dėmesį. Sunku pasakyti, galbūt tai atsitiktinumas. Kiekviena kelionė į Japoniją susijusi arba su mano vizualiaisiais menais, arba iliustracijomis, arba plakatais. Pavyzdžiui, Tokijo „Artfront Gallery“ surengė meno trienalę ir pakvietė mane sukurti vienos skulptūros. Iki šiol Tačikavos rajone stovi tos trienalės skulptūros, tarp jų – ir manoji. Pasiūliau kelis eskizus, japonai išsirinko vieną, vėliau patys realizavo. Aišku, su jais daug nepabendrausi, nes daug japonų nekalba angliškai. Bet ne visada to kalbėjimo ir reikia – kartais užtenka tik šypsotis.
S. Eidrigevičiaus žaidimai. (Ignacy Eidrigeviciaus nuotr.)
Priešingai nei minėti japonai, panevėžiečiai, rugsėjį pristatydami būsimo S. Eidrigevičiaus meno centro idėją savo mieste, kalbėjo ir žadėjo daug. Šio centro vizija ir tapo svarbiausiu menininko motyvu vėl aplankyti Lietuvą. Jei planai ir norai virs kūnu, būsimo centro ašimi taps miestui dovanota S. Eidrigevičiaus meno kūrinių kolekcija. Tačiau prieš keliolika metų tame pačiame Panevėžyje vienas jo kūrinys sunaikintas be sentimentų: keičiantis patalpų miesto centre savininkams nebeliko ant sienos nupiešto menininko piešinio.
Tuometėje fotografo Algimanto Aleksandravičiaus galerijoje ant sienos nupiešiau piešinį. Tada visi fotografavo, žiūrėjo, džiaugėsi, buvo baisiai linksma. O paskui gavau laikraštį su straipsniu „Plaktuku per Stasį“ apie nugriautą sieną su visu piešiniu. Svarbiausia, kad manęs niekas nepaklausė, kaip iš tos padėties išsisukti. Galėjau pasiūlyti perkelti piešinį ant popieriaus ir taip jį išsaugoti. Buvo įmanoma net sieną supjaustyti ir pergabenti kitur. Bet sudaužė tai sudaužė – nejaučiu jokio pykčio. Juk nekūriau jo kelerius metus. Jei tai būtų buvusi tapybinė freska, būtų buvę apmaudu. Vienas toks mano paveikslas yra Vilniaus universiteto senuosiuose rūmuose: ant drobės nutapiau figūrą su lagaminu, iš kurio išeina keturi keliai. Drobė didžiulė, daug kas mano, kad ten freska. Kartą išgirdau, jog universitetas remontuojamas, todėl ir mano kūrinio neliko. Susijaudinęs nubėgau, bet žiūriu – yra, viskas su juo gerai.
Kalbant apie Panevėžį, savo misija laikau keisti šį miestą, žadinti žmones iš miego. Dabar čia pilka, kampai apleisti, apšiurę.
Kalbant apie Panevėžį, savo misija laikau keisti šį miestą, žadinti žmones iš miego. Dabar čia pilka, kampai apleisti, apšiurę. Miestas galėtų būti daug gražesnis, bet jam reikia meilės. Per šventines eitynes mačiau daug gražių, pasipuošusių, entuziastingų žmonių. Vadinasi, yra noro, entuziazmo, bet labai trūksta meno edukacijos. Tai – ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos problema. Todėl noriu, kad mano vardu pavadintas meno centras nebūtų kambarėlis, į kurį niekas neina. Jis turi būti pasaulinio lygio, jame privalo dirbti geri specialistai, nuolat vykti edukacija. Pasaulyje muziejai, galerijos, meno centrai dygsta kaip grybai.
Net į pinigų gavimą galima pažvelgti kūrybiškai. Pavyzdžiui, lenkų režisierius Andrzejus Wajda gavo Kioto miesto premiją už savo filmą ir nutarė steigti japonų meno muziejų Krokuvoje. Tačiau premijos pinigų nepakako, todėl jis pats atsistojo Japonijos metro stotyje su kepure ir rinko aukas. Tai buvo ir performansas, ir pagalba muziejui.
Į kaimynės Lenkijos pavyzdžius kalbėdamas apie kultūrinį gyvenimą menininkas remiasi neatsitiktinai. Šalies sostinėje S. Eidrigevičius gyvena nuo 1980-ųjų ir, kaip pats sako, neturi atsakymo, kodėl iš Lietuvos emigravo būtent ten. Tuo metu šalis kaimynė išgyveno sudėtingą tuščių parduotuvių, augančio „Solidarumo“ judėjimo ir nepritekliaus bei neaiškumo išvargintų nuotaikų laikotarpį. Bet atvykėliui iš Lietuvos visa tai kurti netrukdė.
Tėvas turėjo lenkiškų šaknų, o mama buvo lietuvė. Kai manęs klausia, kodėl Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra būtent tokie, o ne kitokie, atsakau: mano mama ir tėvas irgi visą gyvenimą barėsi. Bet kai tėvas numirė, mama verkė. Tai ir yra geriausias atsakymas. Kai atvažiavau į Lenkiją, ten netrukus įvesta karo padėtis. Kartą visą naktį stovėjau eilėje prie parduotuvės, kad už korteles gaučiau kelis kilogramus mėsos. Įprastai ant prekystalių būdavo tik acto ir džemo – daugiau nieko. Bet man visa tai nebuvo sunku, nes dariau tai, ką norėjau.
Piešiau žurnalui „Literatura“, vėliau – kitam žurnalui „Polityka“. Nuo 1984 m. ėmiau piešti plakatus. Žurnalas „Zycie Warszawy“ organizuodavo konkursą „Mėnesio plakatas“. Laimėjau jį pirmą, antrą, trečią mėnesį… tada visi pamatė, kad yra kažkoks lietuvis, kuris vis laimi. Be to, plakatas – labai matomas kūrinys, žmonės jį pastebi gatvėse, įstaigose. Dokumentinių filmų režisierė Elżbieta Drill-Glińska vis filmuodavo mano parodų atidarymus, paskui juos rodydavo per televiziją. Visa tai padėjo išpopuliarinti mano kūrybą, vėliau atėjo tarptautinis įvertinimas.
Kartą kavinėje žmogus net pasakė: „Tai čia jūs geriausias lenkų dailininkas.“ Sulaukiau kvietimų į konsulatus, japonų, italų, prancūzų, amerikiečių dienas. Aišku, atsirado ir pavydo, ir neapykantos – vienas kritikas susitikęs mane su panieka metė: „Žvaigždė.“ Visą laiką buvau nepriklausomas menininkas. Dabar plakatų beveik niekas neužsako, jų viešai beveik ir nėra. Bet dėl to niekada neišgyvenau, nes jei nekuriu plakatų, vadinasi, kuriu ką nors kita.
Menas atvėrė S. Eidrigevičiui visą pasaulį. (Ignacy Eidrigeviciaus nuotr.)
Geriausiu lenkų dailininku pavadinto menininko vaikystė bėgo toli nuo Varšuvos galerijų. Ankstyviausi gyvenimo metai Panevėžio rajone įsiminė visa kaimo realybe nuo sunkių fizinių darbų iki nuolat supančios gamtos. Kartu tapo ir tvirtu fantazijos pamatu. Dalį ankstyvųjų prisiminimų S. Eidrigevičius sudėjo į tarmiškai parašytą poemą „Giedanti gaidžio galva“, šiais metais pristatytą Vilniaus knygų mugėje ir nominuotą geriausios 2016-ųjų poezijos knygos titului.
Mediniškių kaime gyvenau iki šešerių, vėliau su tėvais persikėlėme į Lepšius. Čia koncentruojasi visi mano vaikystės atsiminimai. Esu padaręs tokią nuotrauką: ant gonkų sėdi mama su kaimyne Balčikoniene. Sekmadienis, jos gražiau apsirengusios, o pilnos tokio natūralumo, nepozavimo, šilumos… Atrodo, kad visi tie žmonės niekur ir neišėjo – jie kažkur yra.
Manau, reikia mokėti žmogui pristatyti kūrinio esmę, ugdyti ir vaiką, ir seną žmogų. Kiekvienas turime auginti savyje norą pamatyti, nueiti į muziejų.
Ar skiriasi kaimo vaiko vaikystė nuo augusio ant miesto grindinio? Manau, kad taip. Kaime visa poezija buvo gamtos apraiškų stebėjimas, darbas ir papročiai: baliai, dainos, pagrabai, laidotuvių giesmės. O šiaip nuo ryto iki vakaro buvo tik darbas. Ilgai net elektros neturėjome, todėl visą laiką reikėjo eiti aplink gyvulius, virti viralą, rinkti arklio mėšlą. Bet svajojau, kad ten nepasiliksiu. Mano kelionės prasidėjo nuo Kauno, kai, būdamas keturiolikos, atvažiavau studijuoti Stepo Žuko technikume.
Vėliau buvo Vilniaus dailės akademija. Švažas, Džiaukštas, Gibavičius – visi jie mano mokytojai. Taiklias jų pastabas, išsakytas asmeniškai man, iki šiol prisimenu. Vėliau buvau paskirtas atlikti praktikos Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje. Dabar vėl šiek tiek dirbu su studentais. Man labai patinka aiškinti jiems, kalbėti. Ir savo parodose man patinka aiškinti. Kiti sako „darbas kalba už save“. Bet tai tik išsisukinėjimas. Manau, reikia mokėti žmogui pristatyti kūrinio esmę, ugdyti ir vaiką, ir seną žmogų. Kiekvienas turime auginti savyje norą pamatyti, nueiti į muziejų. Mėgstu bendrauti su kaimo žmonėmis. Tik jie dažnai renginiuose sėdi įsitempę, laukia manęs lyg kokio apaštalo, kuris paskelbs naujieną.
Neseniai buvo šposas: po vieno tokio susitikimo su žmonėmis Smilgiuose man organizatoriai sako: „Čia kitame pastato gale yra pirtis, gal norite pamatyti?“ Tariu: „Galiu, pirtį mėgstu.“ „Oi“, – sako, – bet šiandien moterų diena, tai nubėgsiu ir tas moteris uždengsiu.“ Nubėgo, uždangstė, tada jau aš ateinu, sveikinamės. Man pasakoja, kad net iš Šiaulių atvažiuoja į šią pirtį. Sakau: „Tai čia jau rimti reikalai.“ Toks ir šposas, ir rimtumas šalia – visko gyvenime reikia.
Dar prieš pokalbį S. Eidrigevičiaus laiškuose paklausiau apie vieną jo kūrinį, kurį įsigijo Vatikano muziejus. Netrukus elektroniniu paštu gaunu jo piešinio nuotrauką. Ant žemės parblokštas irgi šposų mėgėjas – klounas, kurį nužudė puikiai kiekvienam bent kiek Sovietų Sąjungos simboliką menančiam žmogui matyti pjautuvas ir kūjis.
Sovietmečiu žinojome, kad negalima vaizduoti trijų dalykų: sekso, socializmo kritikos ir religijos. Sovietinei cenzūrai nesu rimčiau užkliuvęs, nors už tokį paveikslą, žinoma, nebūčiau buvęs paglostytas. Gal nekuklu taip pačiam sakyti, bet šitas darbas turi jėgos. Pagal tą piešinį nupiešiau paveikslą, kuris vėliau eksponuotas Romoje. Ten jį pamatė vienas amerikietis, nupirko ir padovanojo Vatikano muziejui. Ar šiuo metu tas paveikslas kur nors eksponuojamas, ar yra archyvuose, negaliu pasakyti. Tiesiog jį lydi tokia istorija.
Kai kurie mano kūriniai guli dirbtuvėje ir vis dar laukia savo akimirkos – tai normalu. Pavyzdžiui, Varšuvos sukilimo muziejuje rodyta mano instaliacija „Tylos siena“. Tai 11 metrų ilgio medinių langelių, į kuriuos įstatyta apie 700 išlietų galvų, siena. Dabar tas kūrinys taip pat yra mano dirbtuvėje. Be abejo, jei mano menų centras Panevėžyje tikrai atsiras, ši instaliacija galėtų tapti viena kertinių ekspozicijos dalių.
Vargu ar koks niekdarys kada nors ryšis nuplagijuoti „Tylos sieną“ ir parduoti ją kaip S. Eidrigevičiaus kūrinį. Tačiau jo paveikslai plagiatorių akiratyje yra jau ne vienus metus. Būtent dėl to menininkui vis tenka apsilankyti policijos nuovadoje. Vien lietuviškoje žiniasklaidoje straipsnių tema „vėl aptiktas padirbtas S. Eidrigevičiaus kūrinys“ suskaičiavau beveik dešimt. Menininkas neslepia, kad ši tema jam įgrisusi beveik tiek pat, kiek ir patys plagiatoriai. Kita vertus, net ir tokioje neįprastoje situacijoje jis įžvelgia meno edukacijos momentą.
Kai pirmą kartą pamačiau savo kūrinio plagiatą, buvo labai keista. Žmogus į galeriją jį atnešė įrėminti. Galerininkas suabejojo ir paskambino man: „Gal ateik pažiūrėti pats, gal girtas tapei ar ką.“ Atėjau ir aiškiai matau, kad darbas ne mano, nors ir parašas nuplagijuotas. Vėliau tokių atvejų buvo labai daug. Laimė, pastaruoju metu rinkoje falsifikatų pasirodo mažai, bet negaliu žinoti, ką žmonės laiko namie. Įprastai galerininkai, sulaukę mano parašu pažymėto kūrinio, siunčia man nuotraukas ir prašo patvirtinti autorystę.
Neseniai iš vienos galerijos gavau keturių paveikslų nuotraukas: du buvo mano, du – plagiatai. Galvoju, jei tiesiog taip parašysiu, tuo viskas ir baigsis. Todėl nuvažiavau į galeriją ir pareikalavau iškviesti policiją. Galerija, aišku, nenori, esą kam tie skandalai. Bet aš nenusileidau – sakau, tuos kūrinius grąžinsite žmogui, bet šis vėl bandys juos parduoti kaip mano. Atvažiavo policija, išlipo augaloti vyrukai kovoti su falsifikatais. Nieko nežino, nesupranta, skambina vadui. Tas liepė į mašiną sukrauti paveikslus, įsisodinti mane, galerininkę ir atvežti į nuovadą. Dar pasičiupau albumą, kad parodyčiau, iš kur tas kūrinys nuplagijuotas. Prisirinko policininkų ir ėmė vartyti tą albumą, domėtis. O, sakau, čia jau gerai, čia jau edukacija.
Bet apskritai sugaišau visą dieną, išeikvojau nervų, o rezultato nėra. Dar nė vienas falsifikatorius nebuvo pačiuptas už rankos – visi išsisukdavo. Net aukciono kataloge esu radęs savo kūrinio kopiją. Jo organizatoriai buvo sutartimi įsipareigoję pranešti man apie kiekvieną pristatytą mano kūrinį, bet to nepadarė. Argumentas: „Mes buvome tikri, kad tai jūsų darbas, nes jį pristatė vienas labai turtingas fondas. O koks, negalime sakyti.“ Galiausiai pavyko sutarti tik tiek, kad tą falsifikatą man atidavė, užtat liepė nepūsti burbulo.
Be abejo, padirbinėja ir daugybės kitų menininkų kūrybą. Tai juk didžiuliai pinigai. Apmaudžiausia, kad dailininkas miršta, o jo kūriniai padirbinėjami toliau. Ir tada sunku atskirti originalą, nes autoriaus juk nepaklausi, bet įtikinti pirkėją – lengva. Tačiau falsifikate nėra meistriškumo, tokie kūriniai būna ne nutapyti, bet „atitapyti“.
Dailininkui vaikystėje labiausiai patikdavo pasakos, kuriose įvykdavo kas nors baisaus. (Ignacy Eidrigeviciaus nuotr.)
Tolima žaislų planeta iliustruoja, kad ne tik įsigijęs meno kūrinio padirbinį gali pasijusti apvogtas. 1984 m. išleista Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“ vadinama vienu reikšmingiausių lietuvių vaikų literatūros kūrinių. S. Eidrigevičiaus iliustracijos kiekvienu potėpiu užtvirtino tą neramią, liūdnoką, pirmąjį neteisybės jausmą ir nuoskaudą dėl šunelio Kuto likimo sukeliančią knygos nuotaiką. Kai visai neseniai į rankas pakliuvo naujas knygos leidimas su naujomis iliustracijomis, atrodė, kad tai visai kita istorija ir kiti herojai nei pamilti ir nekęsti vaikystėje. „Gal ir kvaila supykti dėl senos vaikystės knygos iliustracijų, kai tau jau per trisdešimt, bet aš visgi manau, kad mano nuoskauda turi pagrindo“, – drįstu prisipažinti S. Eidrigevičiui ir sulaukiu jo pritarimo: „Absoliučiai.“
Kritikas recenzijoje sudirbo ir rašytoją, ir iliustracijas – esą vaikai neužmigs tokių prisižiūrėję. Bet juk vaiką ir traukia ten, kur kas nors neaišku, kur jis bijo.
Ir pats esu patyręs tokią nuoskaudą. Kadaise iliustravau vieno lenkų rašytojo knygą. Neseniai Krokuvos muziejuje užėjau į knygyną, žiūriu – perleista naujai, su visai kitomis iliustracijomis. Per sekundę perverčiau ir viskas. O mano iliustracijos tai knygai Barselonoje buvo pelniusios apdovanojimą. Yra toks posakis: „daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų“ – tai galioja bet kurioje specialybėje. Kartais daroma principu „ai, vaikas pasijuoks ir gerai“, bet mano supratimas visiškai kitas. Iliustravau lenkų rašytojos Joannos Papuzinskos knygą „Juoda duobė“.
Kritikas recenzijoje sudirbo ir rašytoją, ir iliustracijas – esą vaikai neužmigs tokių prisižiūrėję. Bet juk vaiką ir traukia ten, kur kas nors neaišku, kur jis bijo. Man vaikystėje labiausiai patikdavo pasakos, kuriose įvykdavo kas nors baisaus. Bet visada laukdavau geros pabaigos. Beje, iki šiol savo sukurtas iliustracijas parodau sūnui Ignacy – jis turi labai gerą skonį, akį ir yra geras vertintojas. „Juoda duobė“ buvo viena gražiausių mano iliustruotų knygų, ji apdovanota užsienyje.
Pokalbio pabaigai pasirenkame stotelę, kur baigiasi ir visos kelionės. 2009 m. lenkų režisierius Arkadiuszas Biedryckis apie menininką sukurtą dokumentinį filmą pavadino „Svečiuose pas save“. S. Eidrigevičius šypteli, kad tai labai tiksli jo santykio su namais apibrėžtis – ne be reikalo pats ją ir sugalvojo.
Trakų pilyje veikusioje mano plakatų parodoje buvo „Emigrantai“. Šis plakatas gavo turbūt daugiausia premijų. Jame vaizduoju skrendantį paukštį, vienu sparnu nešantį lyg žmogų. Iki šių dienų šitas kūrinys man yra labai svarbus, prasmingas, kažkuria prasme jame matau save. Be abejo, išvažiavęs kitur visada būsi emigrantas. Bet aš manau, kad judėti iš taško į tašką yra gerai. Žmonės taip mokosi, pamato pasaulio, įgyja patirties. Kažkada labai svajojau keliauti, o gyvenimo linija taip susiklostė, kad kelionė keičia kelionę.
Keturi keliai freskoje Vilniaus universitete tapo lyg mano gyvenimo logotipu. Bet ne tik svetimoje šalyje – apskritai pasaulyje esi svečias. Nežinai, kada išeisi, o juk nė vienas nenori iškeliauti į kitą pasaulį, sirgti arba pasenti. Mes visą laiką savyje nešiojamės vaikiškumo pradą, tik laikome užgniaužę. Kaip šuo nutrūkęs nuo grandinės puola į visas puses, lekia išsišiepęs, nors vis tiek grįžta, taip ir žmogus turi tą gaivalą. Mokėti bendrauti su kitais, išdykauti, mėgti linksmumą, pokštą man yra tikrasis talentas ir džiaugsmas.
