-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kotryna Kraptavičiūtė
laukiant autobuso Kiemėnai – Pasvalys
I
kaimo stotelėj
gluosniškos Kalėdos –
iki žemės smulkių
lapelių girliandos
II
darydavo alų namie
iš apynių
ta proga
subėgdavo giminės
vyresni vaikai
gaudavo palaižyt
greitesnis net siurbtelėdavo
mes maži
žiūrėdavom
kaip filmą N-14
III
po šitokių Kalėdų
jei būsiu kad ir
tropikuose
atvažiuosiu
ramiai numirti
po gluosniu
pakarkit mane
ant girliandų
laiškas kirpėjai
gal net neprisimeni
manęs nors buvau
nuolatinis klientas
ateidavau užsirašyti
prieš porą savaičių
ir tos savaitės
būdavo vien laukimas
prie tavo karsto
buvo tų šlykščių
baltų kelmų –
chrizantemų
nemėgai jų
nemėgai ir kvapo
kai niekas nematė
išmečiau juos
miegok ramiai
daugiau nesikirpsiu
plaukais iki kelių
prisidengęs tirtėsiu
per lietų
šunytis
prie tavo guolio
kad tik greičiau
kai vėl susitiksim
galėsim siūti
angelams perukus
girdėjau Dievas reiklus
iš nervų plaukai slenka
***
jei mirtų draugas
ar derėtų
verkti garsiau
už jo motiną
valdyti klyksmą
kai užmeta
pirmas saujas
kas meta pirmą saują?
ir tada jau kastuvais
duobkasiams užmokėjo
jo motina jiems
sumokėjo kad jį užkastų
ir tada jau kastuvais
kuo greičiau atlikti darbą
pareiti pas žmoną
bus išvirusi barščių
ir tada jau kastuvais
o ką duobkasiai galvoja
eidami namo
ar jie nebemato mirties
ir tada jau kastuvais
pasilikit pietų mielieji
pasėdėsim nejaukiai
juk jis būtų norėjęs
ir tada jau kastuvais
ar dera numirti
per draugo laidotuves
nes ką daugiau bedaryti
ir tada jau kastuvais
mielas miręs drauge
ar nori kad numirčiau dabar
kai tarp mūsų tik mirtis žemių sauja
nenuryk adomo obuolio
šventieji raštai, tiesos – niekai
nuodėmė kaklo linkyje
nenuslinko į strėnas
dievų šnabždesiai, dejonės
tikrosios jų maldos –
tavyje visa
dar truputį neužmiršk, Dieve
Dievas mus išgalvojo
tuoj prapulsim
musės vienadienės
nesutiksim Bobio
ir jis mūsų ne
Dievas nesiklauso
tambūrino žvangučių
o mes vis viena grokim
kas yra namai
terpentinu ir dažais
kvepia
apsilaupiusios
dirbtuvės sienos
įeinu
įkvepiu
kaip pirmo dūmo
neatsargiai
negalvodama
kai nežino tėvai
mmm
iškvepiu neatsikosėdama
„čia buvo ievutė“
o adomuko kartu
neatsivedei ką?
lylio
grįžk namo bite
žaizdotos pievų žolės
nenutūpk pavargus
grįžk namo bite
motuta rauda
negrįši bite
bite
Viktorija Muralytė
Ankščiau
Išaugau save
Kaip gyvatė,
Išsinėrusi iš
Savosios odos.
Patyliukais pavasarį
Susiraizgiusi
Garažo durų
Plyšyje išaugau.
Ankščiau, vis ankščiau,
Dangus vis arčiau.
Transcenduojantys debesys
Ves namo vis greičiau.
Natura abhorret vacuum
Gamta nekenčia tuštumos:
Tavo tuščio žvilgsnio
Į beribius jūrų vandenis,
Noro paskęst bangose.
Trūkčiojančio akies voko,
Prieš pakylant nuo
Sutryptos žemės, ant
Kurios miegojai nakčia.
Žodžių, kuriais užverti
Savo sielą ir mintis
Nenorėdamas įsiklausyt,
Pažvelgt skausmui į akis.
Priglausk mane
Vasaros atokaitoj priglausk
Mane taip saldžiai, kaip
Rasa, nusileidus ant dulkėto
Žiedo, priglaudžia jį į savo malonę.
Kaip po lietaus būk
Man gaiva, žalia žole.
Rymok varlės pėdsakais
Nugrįstoj žolėj.
Prisimink bent kartą
Mano vardą,
Švelniai lūpomis
Jį glostyk.
Pagonio dalia
Mes skalbiame savo
Nuodėmes kaip pagonys –
Vandenyje.
Išplauname kipšą,
Kad jis atgimtų ir
Vėl menkintų sielą.
O pasaulis rėkia,
Kad dangus ir žemė
Yra ta pati nuodėminga vieta.
Mes susilyginam su
Žeme arba iškeldiname
Save į olimpo kalnus.
Siūlą išlaikę laimingai
Gyvenam, o nutraukę –
Laukiam mirties.
Man sunku
Man sunku priprasti
Prie monotoniškai
Purškiančio lietaus.
Aprėpti laiką rankomis,
Kai dienos bėga
Ilgiausias distancijas.
Atsidaryt langą
Išaušus dvylikai
Ir stebėti, ir laukti.
Laukti, kol nukris
Bent viena žvaigždė
Ir suspindės mano akys.
Išaušus rytui,
Išeisiu į gatvę.
Nedrąsiai dėsiu žingsnius.
Įvairiaspalvių namų
Apsupty ieškosiu savęs.
Vargu ar rasiu.
Save radęs žmogus
Gali vadintis vardu,
Ramiai nakčia miegoti.
