-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O pagrindiniu vedliu tapo… būgnai. Jų skleidžiamos garsų vibracijos, teigia Asta ir Mindaugas, geba atverti širdyje užrakintą tikrąją žmogaus esybę: meilę, jautrumą, švelnumą, ramybę.
Daugelis Mindaugą Špokauską pažįsta kaip verslo žmogų – panevėžietis vadovauja vienos bendrovės Panevėžio padaliniui, turinčiam per šimtą darbuotojų. O po darbų kartu su žmona Asta, informacinių technologijų specialiste, neria į visai kitą – garsų pasaulį.
Netikėtai atrasti būgnai Mindaugo ir Astos Špokauskų gyvenime tapo tarsi vedliais į kitokį, sąmoningesnį gyvenimą.
Laisvalaikiu sutuoktiniai ne tik gamina įvairius būgnus, bet ir jais groja. Šeimos namuose baigiama įrengti erdvė būgnų garsų meditacijos praktikoms.
M. Špokauskas atviras: prieš keletą metų jų gyvenime atsirado nemažai iššūkių, supuolusių vienu metu. Pasipylė verslo problemos, pašlijo žmonos ir vaikų sveikata, galiausiai pora atsidūrė ant skyrybų slenksčio. Bet būtent šie sunkumai paskatino abu sutuoktinius pradėti savęs paieškas, gilintis į psichologinius, dvasinius dalykus.
Taip netikėtai Mindaugas bičiulio buvo pakviestas į būgnų gamybos dirbtuves, kurias vedė meistras iš Sibiro.
„Tada ir pagalvojau: o kodėl gi tuo neužsiėmus toliau? – prisimena M. Špokauskas. – Būgnai yra kaip įrankis meditacijai, ėjimui į save. Jų garsai savotiškai „sucentruoja“ ir leidžia patekti į gilesnį būvį negu, tarkim, kelis mėnesius praleidus tyloje kokiame vienuolyne. Mums sudėtinga būtų atrasti tylos meditaciją, o būgnas kaip įrankis nemenkas pagalbininkas.“
Dabar vyras skaičiuoja jau pagaminęs apie 500 įvairaus dydžio ir formų būgnų. Nors šeima savo pomėgio niekur nereklamuoja, užsakymų jiems netrūksta – garsas apie būgnų gamintojus Panevėžyje sklinda iš lūpų į lūpas, užsakovai savo eilės sutinka laukti net kelis mėnesius.
Būgną M. Špokauskas sako gaminantis kiekvienam žmogui individualiai, tad labai svarbu su užsakovu bent kiek pabendrauti, kad pajustų, kaip būgnas turi atrodyti.
„Man ateina vizija, ko tam žmogui dabar reikia. Galite tikėti arba ne, bet energetiniai laukai kažkur susijungia ir iš pasąmonės ateina matymas, kaip atrodys mano gaminamas būgnas“, – pasakoja panevėžietis.
Gimsta būgnai iš ąžuolo arba uosio ir odos. Mediena supjaustoma lentelėmis ir verdama garuose – kad būtų galima išlankstyti reikiamos formos. O vidiniam būgno karkasui ir rankenai galima pritaikyti įvairiausias medžiagas.
Pavyzdžiui, vyriausios Špokauskų dukros Ugnės būgno rankena pagaminta iš apdeginto kadagio, o žmonos Astos – iš šermukšnio.
„Šermukšnis savotiškai užtikrina apsaugą ir yra labai stiprus energetiškai, – tikina M. Špokauskas. – Ta rankena išsišakoja – tarsi rodytų, kad vienas kelias jos, kuris skleidžiasi savarankiškai, o šalia jo eina ir tavasis.“
Paruoštas būgno karkasas aptempiamas oda – dažniausiai elnio, bizono, veršiuko. Taip pat dar naudojama arklio oda. Jos skiriasi ne tik savo savybėmis, bet ir struktūra. Pavyzdžiui, veršiuko oda elastingesnė, labiau tempiasi, elnio – kietesnė, bizono – gerokai storesnė.
Kaip paaiškina sutuoktiniai, kuo oda plonesnė, tuo aukštesnius dažnius pasiekia mušamo būgno garsas. Šis dar priklauso ir nuo odos įtempimo, ir nuo karkaso dydžio.
Skirtingai būgnai suskamba ir esant skirtingoms oro sąlygoms: oda labai reaguoja į drėgmę, šilumą, šviesą.
„Nors tą sunkiau pastebėti, bet skiriasi ir jausmas grojant, – kalba būgnų meistras. – Elnias siejasi su laisve, laukiniu gaivalu, kelionės energija, veršiuko oda skleidžia daugiau nuoširdumo, tikrumo, šeimyniškumo energiją. Būgnas yra kaip gyvas bendrakeleivis.“
Būgnų terapija – tarsi kelionė į save, savotiškas vidinis masažas, nematomais, bet jaučiamais virpesiais vedantis į fizinio ir dvasinio kūno harmoniją.
Lazdeles būgnui mušti sutuoktiniai taip pat gamina patys. A. Špokauskienė šypsosi, kad jos sutuoktinis turi talentą pamatyti tai, kas gamtos jau sukurta, ir pritaikyti savo kūriniuose. Čia panašiai kaip fotografijoje: svarbu rasti savą matymo kampą.
Būgnai, anot sutuoktinių, ir patys yra intuityvūs muzikos instrumentai. Norint jais groti nebūtina baigti muzikos mokyklą. O ir profesionalūs muzikantai būgnus muša labiau iš širdies ir intuityvaus pajautimo.
Kaip sako A. Špokauskienė, garso terapija yra kaip vidinis masažas, vedantis į fizinio ir dvasinio kūno harmoniją. Kai žmogus atsipalaiduoja, geba būti savo tikrume, švelnume, pradeda skleistis ir tikroji jo esybė.
„Tikrasis masažas kūnui atliekamas per prisilietimus, o būgno mušimo metu sklindančios vibracijos paliečia dvasinį ir energetinį kūną. Vadinu tai visos esybės „iškedenimu“: garso kelionė yra apie savęs pažinimą ir dalijimąsi“, – teigia moteris, ne taip seniai baigusi neuromeditacijos studijas.
Jos sutuoktinis priduria, kad garso terapija padeda įveikti stresą, primiršti susikaupusius rūpesčius, įtampą, atgauti dvasios ramybę.
Iš esmės kūnas patiria tai, kas su organizmu vyksta miego metu. Tik per garso kelionę žmogus lieka sąmoningas.
„Būgnai man yra kūryba, pomėgis, būdas pabėgti nuo streso, – pasakoja M. Špokauskas. – Finansinės naudos iš būgnų gamybos tikrai nėra. Bet jie atveria tuos kelius, kur yra gera, įdomu.“
„Mes nesame mokytojai – į tai ir nepretenduojame, tiesiog norime dalytis tuo atradimu, padėti kitiems leistis į tą nuostabią ir kiek mistišką meilės pripildytą garsų kelionę“, – priduria vyras.
P. Židonio nuotrauka
Todėl Špokauskų namuose ne taip seniai ir atsirado atskira erdvė garsų meditacijai. Nors čia dar triūsia statybininkai, jau dabar kelis kartus per savaitę panevėžiečiai draugus ir bičiulius kviečia leistis į kiek mistišką garsų kelionę. Būgnus muša ne tik patys sutuoktiniai, bet ir trys jų vaikai – visi jie turi savo būgnus.
Tai, ką žmonės patiria ir išgyvena per garsų terapiją, anot sutuoktinių, žodžiais nupasakoti neįmanoma – kiekvieno pojūčiai labai skirtingi. Vieni atsipalaiduoja, atveria savo jausmus, kiti, atvirkščiai, gali net patirti nepaaiškinamą baimę.
Viskas priklauso nuo to, ką savyje turime. Svarbiausia šių jausmų nebijoti ir juos priimti.
Nors būgnai dažnai asocijuojasi su šamanizmu, panevėžiečiai pabrėžia, kad jiems daug artimesnė yra baltiška prigimtinė kultūra negu Sibiro, Amazonės ar Šiaurės Amerikos šamanų kultūra.
„Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad būgnai – tai jėga, galia, kažkokia mistika, susijusi su šamanų pasauliu, bet mūsų būgnai dirba su širdies centru, – sako. – Mes einame ne per galią, o per širdies atvėrimą, meilę, gražius tarpusavio santykius, harmoniją šeimoje. Tie būgnai savotiškai atspindi tą mūsų vidinę erdvę. Mes atiduodame save per būgną, o kaip klausantis tuo pasinaudos, priklausys tik nuo jo paties.“
„Tai labai individualus kelias, – mano M. Špokauskas. – Kaip ir peilis: vieno rankose jis gali virsti meno šedevru, o kito rankose atnešti tragiškų padarinių.“
Sutuoktinius būgnai suvedė su naujais žmonėmis, kurie taip pat eina saviugdos keliu, o tai labai praturtino poros gyvenimą. Lietuvoje vyksta tiek daug įvairių saviugdos renginių, seminarų, stovyklų, kad tenka atsirinkti, kur dalyvauti.
Dar vienas atradimas einant saviugdos keliu Špokauskų šeimai buvo suvokimas, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra be galo kūrybingas. Tik iš vaikystės atėję klaidingi įsitikinimai tą laisvai tekančią kūrybinę energiją užslopina ir kažkur giliai paslepia.
A. Špokauskienė šypsosi vaikystėje nuolat iš aplinkos girdėjusi, kad iš meno neįmanoma pragyventi ir išvis tai negali būti „rimtas užsiėmimas“. Tačiau būgnų gamyba ir grojimas jais leido iš naujo atrasti tą kūrybinį pradą.
Dar daugiau džiaugsmo tėvams teikia tai, kad jų atžalos nepatyrė jokių ribojimų – visi trys auga be galo kūrybingomis asmenybėmis, lanko V. Mikalausko menų gimnaziją. Vyresnioji Mindaugo ir Astos dukra tapo paveikslus, vidurinėlis veria apyrankes, gamina auskarus, įvairius atvirukus iš sudžiovintų žolelių. Mažoji taip pat įvairiomis formomis išreiškia savo polinkį į kūrybą.
Sakoma, kad nėra blogo, kas neišeitų į gerą. Ir sutuoktiniai tuo tiki. Šeimą užgriuvę išbandymai juos atvedė į kitokį gyvenimą.
Anot M. Špokausko, didžiulė likimo dovana, kad sąmoningumo kelio kartu su žmona pradėjo ieškoti vienu metu. Balansavę ant skyrybų slenksčio, jie sugebėjo ateiti iki harmoningų santykių.
„Dabar pas mus ir vėl sodai žydi“, – šypsosi Mindaugas.
Laimingo gyvenimo receptas, anot poros, labai paprastas. Kai įsisąmonini, kad aplinka tėra tik mūsų pačių veidrodis, tampa daug lengviau.
Todėl reikia visuomet būti sąžiningam su savimi. Labai sveika pažaboti egoizmą. Tuomet laimę galima pamatyti ir mažuose kasdienybės dalykuose.
„Kai pats spinduliuoji meile, ir aplinka tuo pačiu atsako. Išorinį pasaulį gali matyti per savo meilės prizmę. Visų mūsų tikslas yra tapti laimingiems, bet tai yra nuolatinis procesas, ėjimas link tos laimės. Tų iššūkių ir sunkumų gyvenime bus visada. Tačiau kai žinai kryptį, viskas daug paprasčiau. Laimės pojūtį gali atrasti ir gyvenimo smulkmenose“, – pačių atrasta laimės formule pasidalijo Špokauskai.
