-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Aš – kaimo žmogus. Man gyvuliai ir bulvės rūpi labiausiai, visas filosofijas galite pasilikti sau“, – juokiasi jaunasis dvasininkas.
Bet sekantieji jo kūrybą žino: kunigui Justui svarbiausia kalbėti apie žmogų, apie jausmus, kartais slepiamus ir vis tiek galop prasiveržiančius.
Šie du keliai manyje nuo pat kūdikystės – nesvarbu, kuris pirmasis, kuris paskesnis. Jie glaudžiai susiję, persipynę ir vienas kitą papildo. Iš prigimties, tiesiog su krauju ir su oru, ateina pajautimas, eilėraštis, knygos, humanitariniai polinkiai, noras kalbėtis, klausyti ir įsiklausyti, suprasti, ką sako, ką jaučia kiti, ką bendro dirbdami ar gyvendami turime, troškulys parašyti, užrašyti, kas, jaučiu, yra prasminga ir gyvuos ilgiau nei mes patys.
O į kunigo kelią, į dvasinę pusę palenkė sutikti žmonės, pirmų pirmiausia – Eucharistijos priėmimas Uliūnų bažnyčioje. Taip pat kitų kunigų dėmesys, globa, niekas į seminariją manęs su lazda nevijo. Tai, ką tuomet veikiau, patyriau, kur dalyvavau, atrodė prasminga, norėjau būti, gilintis, likti toliau. Tada atrodė gyva ir prasminga, taip pat atrodo ir šiandien.
Tai įvyko taip sąmoningiau, rodos, 1992 metais. Visas reikalingas maldas, katekizmą atmintinai išmokau per savaitę. Mokė mano gimtuosiuose Katinuose Genovaitė Tamošaitienė. Patiko, nes ji dėstė ramiai, nešūkavo, neklykė, rėksniai man nepatinka, nes mano namuose niekas nekeldavo balso. Tai man darė įspūdį. Jei būtų pradėjusi diktuoti, stumdyti, versti, būčiau visas pamokas nutraukęs ir parėjęs namo ir likęs prie vaikiškų knygelių bei gyvulių. Mokytojos namuose pamačiau pirmąjį katalikišką žurnalą „Katalikų pasaulis“, daug religinio turinio paveikslėlių, daiktų. Viskas tvarkingai sudėta, švaru, nesmirdėjo mėšlu, kaip paprastai kaimo žmonių namuose. Vienintelis motyvas, vedęs į priekį, suteikęs motyvų Komunijai priimti, buvo supratimas, kad nuo šiol galėsiu sakramentais ir malda bendrauti su neseniai mirusiu savo seneliu. Jį mylėjau, buvau labai prisirišęs.
Vėliau pradėjau patarnauti Uliūnų bažnyčioje sekmadieniais, skaičiau skaitinius. Vietiniai žmonės Atgimimo laiku kaimelyje statė tautos istoriją ir iškilius asmenis primenančius pagarbos ženklus, organizuodavo šventes, nešiojo tautinius drabužius. Visada dalyvaudavau ten, dainuodavau kartu su kitais patriotines dainas, taip bedainuodamas jas visas išmokau.
Gyvendamas Panevėžyje, mokydamasis Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, kun. Juozapo Kuodžio paakintas, pradėjau važinėti patarnauti šv. mišiose arba į atlaidus Miežiškių ir Velykių bažnyčiose. Ten bendruomenėmis tuomet rūpinosi dabar jau a. a. kun. Konstantinas Balsys. Viešėdavau dažnai jo namuose, lankydavosi ir kiti studentai – mano giminaitis Marius Jasėnas, Andrius Šukys, nūnai – gydytojas ir kunigas. Miežiškių klebonas prenumeruodavo daugybę leidinių, aptardavome perskaitytus straipsnius, diskutuodavome, kalbėdavomės – tokios bendrystės dabar taip ilgiuosi, pasigendu. Jo paragintas pradėjau rašyti į kultūros laikraštį „Žemaičių saulutė“, dar ir dabar leidžiamą Plungėje. O baigęs gimnaziją išvykau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Studijuoti patiko, daug skaičiau – ir ko reikia, ir ko nereikia, kas man įdomu. Seminarijoje susitikau ir dabartinį Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kleboną kun. dr. Romualdą Zdanį, ėjusį ten vicerektoriaus pareigas. Įsidėmėjau pirmiausia dėl balso, tarties – švelni dzūkiška tartis lenkų kalbos apsuptyje. Niekad dar nebuvau girdėjęs taip kalbant, man tiesiog patikdavo ne tai, ką sako, bet kaip pasako, kaip ištaria.
Prieš 14 metų, – jau nemažai, bet dar ir nedaug. Tas įvyko Bastilijos paėmimo dieną, liepos 14-ąją, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, vyskupo Jono Kaunecko (man miela, kad jis aukštaitis, vadinasi, kraštietis, įmanoma susikalbėti) malda ir rankų uždėjimu. Tai Prancūzijos nacionalinė ir mano asmeninė, gal pati didžiausia po gimtadienio, šventė. Faktiškai neatsimenu nieko, prieš apeigas, o ir pačių apeigų metu buvo daug jaudulio, kad tik laiku ateitum, atsiklauptum, atliktum visas toms iškilmėms būtinas sąlygas, kad nepadarytum klaidų, kad visi judesiai būtų tiksliai ir teisingai išpildyti. Prisimenu vyskupo pamokslą, ne jo turinį, bet dikciją, nuotaiką, tartį. To, kas liko atmintyje, man ir užtenka. O gulėdamas priešais altorių, yra tokia apeiga kunigo šventimų liturgijoje, prisiminiau mirusius giminaičius, dėkojau už gyvus gimines, Dievo prašiau, kad tik jų nepamirščiau, nenutolčiau per daug…
Dabar man atrodo, kad tuomet lydėjusios vizijos, įsivaizdavimai, norai, nors buvo tikri ir teisingi, bet lyg kokia migla, o gal baltas svajonių debesėlis. Buvo daug teorijos, žinių iš knygų, dėstytojų liudijimų, bet nebuvo patirties, arba ji buvo labai menkutė. Žinojau, kad neturiu norų ir gabumų sporte, statybose, buhalterijoje, mechanikoje, karinėse struktūrose, tad liksiu, kad ir kas nutiktų, prie to, kas pačioje prigimtyje kaip dovana įrašyta: knyga, literatūra, renginiai, piligriminės kelionės ir kt.
Žinoma, kad ta vizija skiriasi. Gyvenimas diktuoja, moko, įneša savųjų korekcijų. Tai labai gerai. O juk ir man jau nebe 18-a, jau atsiradusi patirtis, jau ir šilto, ir šalto bent šiek tiek daugėliau pamatyta, nei kad seminarijos pirmame kurse buvo. Anksčiau galvodavau, kad dirbsiu, tarnausiu kiaurus metus, kiauras paras. Dabar svarbu išsimiegoti, neskubėti, nelakstyti lyg akis išdegus, nuo lakstymo ir begalės žodžių juk niekas nesikeičia, vertinti, branginti, susitikti ir pabūti ne su miniomis žmonių, o su vienu kitu. To tikrai man užtenka. Mus, kunigus, dažniausiai atsiveža ir paskui vėlei parveža po religinių apeigų, maldos šarvojimo salėse ir kapinėse. Kone kasdien pasikalbu su vairuotojais apie aktualijas, politiką, užsiėmimus, pomėgius, keliones, gražėjantį, besikeičiantį Panevėžį arba šį tą asmeniškiau paliečiame, prisiliečiame. Ar tai ne sielovada, kaip manot? Dar pravartu pagalvoti apie šiltesnius drabužius, batus. Štai aną žiemą paprašiau savo mokytojos Elenos Bartkienės, kad numegztų man vilnones kojines. Taip ji ir padarė. Ačiū, Mokytoja, jums. Kaune vienam profesoriui net pasakiau kitų studentų akivaizdoje, kad visa teologija prasideda nuo vilnonių kojinių. Baisiausiai sutriko, sugadinau paskaitą, tuo didžiuojuosi, kai pasakiau, jog, be Kauno, Lietuvoje dar žmonės gyvena ir Žeimelyje, ir Kybartuose, ir Didžiasalyje, ir Rusnėje. Gavau aukščiausią įvertinimą, nebereikėjo klausytis to profesoriaus pamaldžių, niekur nevedančių, dejonių.
Visko žmoguje sklidina, nors vežimu vežk. Tikėjimo klausimai irgi natūralūs, žmogiški, žemiški, tai ne kosmoso užvaldymo reikalai. Klausiama, kai susiduriama su tuo, kas dar nepatirta, vadinasi, nežinoma, arba patiriama, arba reikia pradėti kažkaip naujai, kažkaip kitaip skaitytis, priprasti, apsiprasti, pačiam sau paaiškinti. Žmogiškosios egzistencijos reikalai: gimimas, irstantys ryšiai, netektys ir t. t. Tokį klausimą uždaviau sau po tėvo mirties praėjus metams – ką veikiu, ką mano tėvas darytų dabar, kaip su Dievu arčiau pabūti? Paskui dar keletą kartų taip galvojau, klausiau, kalbėjausi su tais žmonėmis, su kuriais aš pats norėjau, kuriuos pasirinkau. Kai kalbi, tai būtų gerai iš patirties, būtinai apie save, savimi, iš savęs, o ne iš vadovėlio. Reikia klausyti ir klausytis, ką kitas pasako, turėti noro, jėgų ir motyvų suprasti. Visi juk kalbame savo gimtąja kalba, o ar jau taip dažnai susikalbame?
O tikėjimas, vėl atsiremdamas ir pasikliaudamas savąja patirtimi, sakau, padeda (iš)likti, išsilaikyti, išbūti, nebūtinai susigūžus, ištverti padovanotąjį laiką su Dievu ir Bažnyčia (ne apie pastatą, o apie žmonių bendriją kalbu). Vienas tik Dievas nekinta, o žmonės – labai ir labai visokie, susiduri, tenka skaitytis, įprasti, priprasti, motyvų būti kartu rasti, ką bendro, naudingo turėti, išmokti, keisti(s). Ilga kalba. Prisiminiau A. de Sent Egziuperi memuarus „Žemė, žmonių planeta.“
Nieko specialaus, ypatingo neieškau. Daugelį temų padiktuoja civilinis ir Bažnyčios liturginis kalendorius. Paliečia gamta, kelionės, kartais kokia nukritusi aktualija. Štai apie karantiną tik vos vos užsiminiau. Daug kas iškyla kaip kokie vaizdiniai iš perskaitytų knygų, tuomet norisi kalbėti, ieškoti atitikmenų su mūsų patiriamu gyvenimu, įterpti į pamokslą. Kartais patys parapijiečiai kažką esmingo, gyvo, gilaus ir skaudaus papasakoja, norisi to neužmiršti. Arba netikėtumai. Pirmadienį prie šiukšlių konteinerio Molainių gatvėje radau taip netikėtai Algimanto Kaminsko knygą „Panevėžio metas“. Man taip seniai jos reikėjo. Ta knyga kažkada priklausė „Saulėtekio“ vidurinei mokyklai. Išlikęs bibliotekos antspaudas, numeris, nemurzina, neišplėšti puslapiai, vartant iškrito 100 eurų – ir pinigus, ir knygą laimingas parsinešiau. Štai ir nauja tema, galima ir rašyti apie tai, ir kalbėti.
Aišku, kad įmanoma. Iš šalies žiūrint, čia kažkokio specialaus kūrybingumo ir nereikia. Skaityk maldas iš knygos, juk parašyta, naujų kurti nereikia, apeigos ir liturgija nustatyta, vykdyk nuosekliai, viskas kartojasi, įmanoma atmintinai išmokti. Gi nereikia kunigui kelių tiesti ar saugoti valstybės sienų. Tos pačios vestuvės, krikštynos, laidotuvės, tik kiekvieną sykį nauji personažai su savomis istorijomis. Bet…
Pamokslas, žinoma, yra ir literatūrinis kūrinys, ir oratoriaus pastangos, ir talentas, ir dar daugiau, nenuginčysi. Į laikrodį niekada nežiūriu, kiek jam ruošiuosi: kartais valandą, kartais dieną ar net kelias, priklauso ir nuo progos, ir nuo susirenkančių švęsti Eucharistiją, nuo tų žmonių poreikių. Kartais ir aš pats, ir kolegos stipriai nusikalbame. Pasitaiko ir taip. Aš, jei yra ūpas, galiu eiti beveik nesiruošęs pamokslauti arba tik trumpam užmetu akį. Bet jei kažko trūksta, nesiriša, pačiam darosi nebeįdomu, bandau išsisukti bendrybėmis, jos – negyvos konstrukcijos, nepaliečia, tad ir lieka apgailėtinas stenėjimas, mikčiojimas, mekenimas. Šnipštas.
Tokį raiškos būdą vertinu ir branginu. Kaukės, vaidybos, gražbylystės, tuščiažodžiavimas įgriso iki gyvo kaulo. Štai užvakar dalyvavau poetės Ramutės Skučaitės kūrybos vakare G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Skaitė ramiai, kalbėjo apie 1940 m. tremtį į Sibirą, kaip skaudėjo, kai grįžusios jos čia niekas Panevėžyje nelaukė, nepriėmė, nepageidavo. Verkti norisi. Aš džiaugiausi, kad nekalbėjo per daug, kad buvo tiesiog tylima.
Mano tekstuose yra po kelis žodžius ar sakinius ir iš asmeninio gyvenimo, bet ne per daug. Viskas lyg kokia ezopinė kalba – tarp eilučių, žodžių, sakinių, pastraipų išdėstyme. Atsiranda lyg kokia melodija, svarbi žodžių (ne)tvarka sakinyje, sinonimai, panašiai skambantys žodžiai ar žodžių žaidimas, pasikartojimai. Čia ne vien gramatinės konstrukcijos, visada po jomis – žinia. Nusirenginėti specialiai nemėgstu. Leidžiu sau rašyti visaip, būti tik savimi, o ne Kipru Petrausku ar Ryčiu Mykolu Račkausku.
Dabar skaitau Latvijos, Gudijos, Lenkijos valstybių istorijas pristatančias knygas, visas iš karto, atsimenu, ką perskaitau. Dar Arvydo Juozaičio pirmąją trilogijos knygą „Kauno saulė. Miesto epas“ bei Viktorijos Daujotytės (jos kalbėjimu apie literatūrą labiausiai pasikliaunu) naujausią knygą „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras.“ Sunkūs, sudėtingi veikalai, niekas manęs neverčia, aš pats juk tokias ir tik tokias noriu skaityti knygas. Žinau, paskui reikės kažko poilsingesnio, atrasiu pats.
Nėra čia ko baugintis, kad miršta visokios senienos, kad nutinka nauji dalykai. Taip turi būti. Jei išliktų viskas, kas sukurta, mes neturėtume nei kur atsistoti, nei alsuoti pajėgtume. Aišku, gaila žmonių, kurie kultūros srityje dirba, negalėjo įgyvendinti savo sumanymų, nedirbo ar dirbo mažiau, sumenko atlyginimai. O valgyti ir mokesčius mokėti reikia visiems, šv. Dvasia ir maldomis sotus nebūsi.
Aš džiaugiausi, žiūrėjau senus lietuviškus filmus, su mama prisimindavome savo gentį, skaičiau knygas, man nereikia jų pasiskolinti ar eiti į biblioteką, pats turiu apsčiai. Nebuvau Operos ir baleto teatre, na ir kas – nenumiriau. Aišku, neįvyko daug gerų susitikimų, spektaklių, bet kaip gerai, kad nebuvo tų tūkstančių projektėlių, renginėlių, knygelių parodėlių, arbatėlių, vakarėlių, to lėkšto, primityvaus saldumo, to didžio balasto. Kokia tatai sveikata!
Man užtenka vieno, neieškau daugiau, nesiglaustau prie vienadienių dievukų, nemėgstu begalės viršininkų, pavaduotojų, sekretorių ir kitokių civilinėje terpėje, o ir Bažnyčios – kaip organizacijos – struktūroje. Jau vaikystėje žinojau, kad tie didikai daug ir neįdomiai kalba, mažai ką rimto, naudingo tedirba, juos reikia tiesiog „išpenėti“, kaip sakydavo Katinuose. Mama – vienintelė, artimesnio žmogaus šitoj žemėj neduota, o man ir nereikia. Dar pasikliaunu Katinų pagrindinėje mokykloje ir V. Žemkalnio gimnazijoje sutiktais mokytojais. Jei pasitaiko susipažinti su naujais pedagogais, suprantu, kad jie anksčiau išvardytųjų man neatstos, bet, aišku, galiu pasikalbėti, išgerti arbatos, pasisveikinti gatvėje susitikęs.
Pritariu šiai nuomonei. Tyriausi, tikriausi dalykai iš vaikystės, ir tik iš jos. Ir skausmas iš ten, kaipgi be jo. Augau prie Juodos upės, bet nebuvau nei baisus, nei juodas. Skaičiau Almos Karosaitės, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Vytautės Žilinskaitės kūrinius vaikams. Poetė Edita Misevičiūtė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje, nuvežė sykį į Dotnuvą susitikimui su Tėvu Stanislovu. Koks didelis, koks galingas tas žmogus man pasirodė! Prisimenu dar ir dabar jo eiseną, balso tembrą.
Aš – kaimo žmogus. Man gyvuliai ir bulvės rūpi labiausiai, visas filosofijas galite pasilikti sau. Man reikia lietaus, ilgo ėjimo lygiu lauku, vaikščiojimo ganyklose, man patinka, kai toli horizontas, galima plačiai matyti, įžiūrėti tolimus medžius ar ateinantį žmogų, apeiti sodą ir arimus, kad būtų žmonių, bet ne per arti manęs. Iš vaikystės atsinešiau tokius norus, su jais ir mirsiu. Niekas esmingai nebepasikeis.
Prisimenu namuose buvusias knygas, žurnalus, kalendorius, atsimenu jų visų pavadinimus, kurioje vietoje tiksliai buvo laikomi. Dar buvo daug mano dailidės prosenelio įrankių, jie dideli, grubūs, aštrūs, o rankenos neregėto švelnumo. Liesdamas pajutau – tai mane graudina.
Kitais metais noriu nudažyti vieną savo buto kambarį Kupiškyje geltona spalva. Tapetai atbrizgę ir jau senokai nuo sienos atšokę, be to, jų visai nebenoriu. Užtenka tiesiog nudažytų sienų. Galvoju, kaip išsirinkti tą pačią pačiausią geltoną iš visos begalybės. Kad atspalvis ne erzintų, o įkvėptų, leistų pailsėti. Iki metų pabaigos dar norėčiau nukakti į Zarasus. Turiu ten pažįstamų ir reikalų su jais. Dėlioju esė knygą, rankioju tekstus, tai vis mintys – sutrumpinti, išplėsti, derančias fotografijas parinkti. Ir galvoju – kur, į kokią šalį norėčiau nuvykti po visų draudimų, ribojimų, karantinų… Vilioja mintis sugrįžti į Kaliningrado sritį. Ten Baltijos jūros pakrantė, tokia natūrali ir gaivališka, laukinė, jokių didelių patogumų – tas man labiausiai patinka.
Paauglystėje ir besimokydamas gimnazijoje Panevėžyje buvau Don Kichotas. Net „Panevėžio balso“ redaktorius dėl manęs buvo sukūręs laikraštyje rubriką „Don Kichoto tribūna“. Rašydavau kartą per savaitę, paskui eidavau pirkti laikraščio. Pasisakydavau toje savo tribūnoje apie visokias negeroves, mano manymu, keistinus dalykus, mokiau žmones gyventi. Dieve tu mano, prisiminus tuos laikus ausys iš gėdos man nori nukristi!
Patinka Mažasis Princas, tokį mane atpažino zarasiškiai. Man patinka keliauti, dairytis, klausti, klausinėti esminių dalykų iš gelmės, ne paviršiuje, gal kartais vaikiškai, naiviai, bet iš širdies, abejoti, tikrinti, kartais apsimesti, kad nesuprantu, provokuoti, erzinti, gilintis, susidomėti, susipažinus nustebti – ar gali būti ir taip?
Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
