„Mes labai artimi su vaikais. Kai prieš ketverius metus sūnus vedė, marti mums tapo lyg dukra, kurios neturėjome“, – pasakoja Rita ir Vidmantas Urbonai. P. Židonio nuotr.

Šeimą laiko geležinis ryšys

Nemuną, Baltijos jūrą, giliausius visų žemynų ežerus perplaukęs panevėžietis, daugkartinis triatlono čempionas Vidmantas Urbonas turi naują – ypatingą iššūkį. Iš emigracijos Danijoje ką tik grįžęs ir naują gyvenimo puslapį Panevėžyje atvertęs sūnus Rokas dukrelės Nidos plaukimo pamokas nusiteikęs patikėti garsiajam seneliui.

Vandens gerbėja

Geležiniu žmogumi tituluojamas sportininkas Vidmantas Urbonas tikriausiai nebūtų įveikęs tiek ežerų, upių, net jūrų, jei ne už jo nugaros visada buvę artimiausi žmonės. Sutuoktinė Rita, 34-erių sūnus Rokas, marti Monika bei trimetė anūkė Nida – tai pagrindinė čempiono komanda, kurią, pasak jos narių, kartu laiko tikrai geležinis ryšys.

Su šia smagia šeimyna jų jaukiuose namuose miesto pakrašty vieną darbo dienos vakarą pasikalbėti susėdo „Sekundės“ korespondentai. Pats V. Urbonas, šiek tiek vėluodamas, į gana atvirą pokalbį atskubėjo tiesiai iš aukšto meistriškumo plaukikų treniruotės R. Sargūno sporto gimnazijoje. Treneriu dirbantis triatlonininkas sau pamainą taip pat augina ir Panevėžio sporto centre.

„Mes labai artimi su vaikais. Kai prieš ketverius metus sūnus vedė, marti mums tapo lyg dukra, kurios neturėjome“, – kalba R. Urbonienė, stebėdama, kaip jos sutuoktinis švelniai žaidžia su anūke.

Mažoji, kaip ir senelis, didžiulė vandens gerbėja. Jau nuo kūdikystės Nida lanko baseinus ir be galo mėgsta maudynes.

Net mergaitės vardas primena pajūrio pakrantes. Tačiau tėveliai Rokas ir Monika atžalą taip pavadino miesto garbei, kur susižadėjo ir susituokė.

„Mus tikrai sieja geležiniai saitai“, – sutaria vieni be kitų ilgėliau išverti negalintys Urbonai. P. Židonio nuotr.

Virėjo genai

„Kai laukėme dukrelės, juokaudavome: jei gims mergaitė, bus Nida, jei berniukas – Keltas. Oi kaip pastaroji mintis nepatiko mano tėvui“, – smagiai iš tokio pokšto kvatoja Rokas.

Jo žmona Monika, kilusi nuo Klaipėdos, priduria, kad berniukui tokio vardo tikrai nebūtų davę – nebent Benas, kaip užuomina į tą pačią Nidą. Čia, žinia, stovi skulptūra lietuviškos estrados žvaigždei Vytautui Kernagiui atminti.

Ir nors senelio žodis dėl anūkės vardo nebuvo pats svarbiausias, pareiga mažylę išmokyti gerai plaukti atiteks jam. Urbonų giminėje genai labai veiksmingai pereina tolesnėms kartoms. Tik štai Rokas, toks pat sportiškas kaip tėtis, pasekė ne jo pėdomis, o tėčio močiutės, kuri visą gyvenimą valgyti gamino kunigams ir karininkams.

Kaip puiki virtuvės šeimininkė pasižymėjo ir R. Urbonienės močiutė, ji būdavo dažnai kviečiama paruošti stalų vestuvėms.

„Rokas jau nuo mažens mėgo suktis virtuvėje ir aš jam to niekada nedraudžiau. Sulipdo cepeliną, nors kreivą – ir gerai. Kepdavo vaflius, net rankutę kartą taip buvo nusideginęs. O ūgtelėjęs neprašomas pradėjo rengti mums ketvirtadienio vakarienes. Gaudavęs pinigų, nusipirkdavo produktų ir ruošdavo rimtus patiekalus – atsimenu, labai skaniai jam išeidavo kepti vištienos sparneliai“, – išduoda R. Urbonienė.

Ir dabar savaitgaliais tėvai labai laukia sūnaus vaišių namų terasoje.

Paklaustas, kaip nutiko, kad iš pamėgtosios Danijos sugrįžo į Panevėžį, Rokas svarsto: dėl mūsų, dėl vaiko, dėl tėvų. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo kompiuterių prie puodų

Savo gardėsiais Rokas jau porą mėnesių bando sužavėti ir panevėžiečius. Į miesto pakraštį su žmona jis atgabeno mažytį restoranėlį su ratais, kurį jau atranda gero maisto mėgėjai.

Šiam jaunam verslui sutuoktiniai davė savo šuns – baltos spalvos auksinio retriverio Meškos – vardą.

Juodu suvedė irgi maistas.

„Monika dirbo padavėja solidžiame restorane Klaipėdoje, o aš buvau pakviestas į maisto technologo pareigas“, – apie pažintį su žmona pasakoja Rokas, vadovavęs septyniose profesionalų virtuvėse.

Tikroji jo profesija – kompiuterių technikas. Prieš šiuos mokslus devynerius metus mokęsis konservatorijoje, mušęs būgnus, grojęs pianinu ir gitara, dainavęs chore jaunasis Urbonas, visiems atrodė, privalėjo stoti į Muzikos akademiją.

Bet jis pasuko į informacines technologijas, o paskui į maisto gamybą. Baigęs studijas, panevėžietis tiesiog susikrovė lagaminus ir draugo paskatintas išvažiavo laimės ieškoti į užsienį.

Roko taikiniu pasaulio žemėlapyje tapo antrąja lietuvių tėvyne vadinamas Londonas.

Tik mintis plušėti čia prie statybų ar kituose sunkiuose darbuose emigranto neviliojo – R. Urboną traukė virtuvė. Londone Rokas per dieną išsiųsdavo po pusšimtį pagražintų gyvenimo aprašymų į visas iš eilės maitinimo įstaigas. Ir jam pasisekė – lietuvį pakvietė dirbti virėju į vieno restorano virtuvę.

Bet po metų Rokas, palikęs Angliją, bandė iš naujo surasti save laimingiausių žmonių šalimi laikomoje Danijoje – įsidarbino virėju Kopenhagos senamiesčio restorane.

Pankas virtuvėje

„Mūsų šeimos ryšiai su Danija užsimezgė dar prieš 27 metus, kai tėtis susidraugavo su jų šalies ultratriatlonininku. Pastarojo šeima mus dažnai pakviesdavo į svečius, patys lankydavosi Lietuvoje“, – pasakoja R. Urbonas.

Pirmą kartą apsistojęs Danijoje jis neištvėrė danų kultūros ir grįžo į Lietuvą. Čia 6 metus dirbo didmiesčių restoranuose, ne vieną jų investuotojams padėjo sukurti nuo virtuvės šaukšto iki išskirtinio meniu.

Bet vienu metu, kaip sako R. Urbonas, rankos ėmė suktis į šalis ir ieškoti naujos veiklos.

„Kai laukėme dukrelės, juokaudavome: jei gims mergaitė, bus Nida, jei berniukas – Keltas. Oi kaip pastaroji mintis nepatiko mano tėvui.“

R. Urbonas

„Sako, praeina septyneri metai ir reikia keisti gyvenimą. Man šita taisyklė tinka, suėjo terminas – ir viskas. Nebenoriu nieko, kas susiję su maistu. Galiu dirbti, sąlygos geros, bet noro nebėra“, – prisipažįsta profesionalus virtuvės šefas.

Apie tai, kad Rokas visada buvo šiek tiek maištingas, prasitaria ir jo išrinktoji Monika. Būtent tokį jį mergina Klaipėdoje pirmą kartą ir pamatė.

„Mūsų restoranas turėjo solidžios įstaigos statusą. O jis į darbą pirmą dieną atėjo ilgais batais, kurie man, beje, labai patiko ir įsiminė, plėšytais džinsais, odine striuke ir pašiauštais plaukais kaip koks pankas“, – šypsosi M. Urbonienė.

Paskui padavėja suprato, kad šitas keistuolis – jos šefas. Rokas ėmė rengtis oficialesne apranga, bet vis tiek ne taip, kaip reikalavo taisyklės.

„Kitą dieną apsivilkau kostiumą. Virtuvėje gal taip jau per daug puošnu, bet aš specialiai taip pasielgiau, nes nepatinka aklai paklusti“, – prisipažįsta R. Urbonas.

jaunųjų Urbonų šeima ne atsitiktinai savo restoranėlį ant ratų pavadino Baltos meškos vardu. Asmeninio archyvo nuotr

Patriotus patraukė Danija

O įsigijęs gražuolį retriverį Mešką, Rokas iš karto patraukė gyvūnus mylinčios Monikos dėmesį.

Dabar jau ketverius metus susituokusi pora vedybinį gyvenimą pradėjo Danijoje.

„Vieną dieną mečiau restoranus Lietuvoje ir su žmona po vestuvių atsidūrėme Danijoje. Beje, ji – tikra patriotė ir visada sakė niekada negyvensianti už Lietuvos ribų“, – pasakoja R. Urbonas.

Praradęs motyvaciją gaminti maistą, jis kurį laiką svarstė apie pokyčius. Ir čia pasitaikė proga – tėvo bičiulio, ultratriatlonininko iš Danijos 70-mečio jubiliejus.

Netikėtai pasveikinti šeimos draugo išvykę jaunuoliai ėmė rutulioti mintį keltis į šią šalį. Toks projektas pradėjo patikti ir Monikai.

„Gruodį atšventėme tą jubiliejų, balandį susituokėme ir gegužę jau buvome Danijoje“, – pasakoja Rokas.

Parvedė ilgesys

Restoranų ir kavinių svečiame krašte jis nebeieškojo. Darbavosi perkraustymo, gabenimo paslaugas teikiančioje kompanijoje. Danijoje gimė ir pirmoji jaunųjų Urbonų atžala. Lankydama darželį, ji kalbėjo ir lietuviškai, ir daniškai.

Jauniesiems Urbonams ėmė rūpėti, kaip atžala augs, ar jausis dane, ar lietuvaite. Tuos svarstymus vis labiau aštrino ir tėvų ilgesys.

„Gyvenome Danijoje, bet labai dažnai susitikdavome su tėvais. Tai mes pas juos, tai jie pas mus arba visai susitinkame kokioje Vokietijoje“, – pasakoja pora.

Galop prasidėjus pandemijai, Rokas ir Monika nusprendė grįžti.

„Dėl mūsų, dėl vaiko, dėl tėvų – viskas lėmė, kad mes šių metų vasarį vėl atsiradome Lietuvoje, Panevėžyje“, – patikina R. Urbonas.

Tėvus, aišku, pradžiugino tokios permainos. Tačiau Rita ir Vidmantas Urbonai neslepia: buvo ir abejonių dėl garantijų jaunai šeimai gimtinėje.

„Danijoje viskas paprasčiau, esi tikras dėl rytojaus. Ten darbuotoją labai vertina ir brangina. Čia niekada nebus taip gerai, kaip ten. Bet materialinė gerovė neatstoja šeimos ryšio“, – sako Vidmantas.

Keičia maisto kultūrą

Panevėžyje Rokas vėl grįžo ir prie maisto.

„Jis visada sakė: jei dirbti virtuvėje, tai tik jau savoje“, – prasitaria Monika.

Dabar abu kas rytą keliasi ir važiuoja į savo 15 kv. m baltą vagonėlį-restoraną. Jame visa profesionaliam virėjui reikalinga darbo įranga. Rokas čirškina karštus patiekalus, Monika ruošia salotas.

„Man sunku atprasti nuo restorano lygio, tai žmona pristabdo. Ir ne todėl, kad niekam nereikia tokio maisto. Jis gali keistai atrodyti vienkartiniuose indeliuose išsinešti“, – šypteli R. Urbonas.

Jis pastebi, kad Panevėžyje dar labai svarbi taisyklė – „daug, pigiai ir sočiai“. Naujakuriai bando tą keisti.

„Ar gali būti kokybiškas maistas ir jo daug už kelis eurus? Nebent mėsos jame labai mažai ir daugiau kruopos, miltai. Sotu, o paskui savijauta vis tiek viską parodo“, – teigia Rokas.

Linksm

Kadaise vestuvėse susipažinę Vidmantas ir Rita Urbonai jau 35-erius metus drauge ir ekstremaliuose žygiuose, ir jaukiuose
namuose. A. Repšio nuotr.

ybės iki ryto

Dabar Monika ir Rokas Urbonai stebi, kaip sekasi jiems įsitvirtinti Panevėžyje, pratinasi prie kitokių pareigų ir džiaugiasi pilna šeima.

„Mus tikrai sieja geležiniai saitai“, – patikina ir R. Urbonienė, vis dar neatpratusi nuo jausmo, kad vaikai netrukus vėl išvažiuos toli.

Jaukių namų židinio kurstytoja, ištikima V. Urbono palydovė jo ekstremaliuose žygiuose per pasaulio vandenis Rita dirba Panevėžio ligoninėje slaugytoja. Ji kilusi iš kaimyninio Kupiškio miesto.

„Susipažinome su Vidmantu vestuvėse. Nebuvo jokios romantikos, tiesiog mane giminaičiai pastatė pamerge, o jį pabroliu. Tokių pabrolių iki tol turėjau ne vieną, nes vestuvių būdavo daug ir porų palydos jose būdavo ilgos. Bet Vidmantas tą vakarą buvo labai šmaikštus, paslaugus, abu mėgome linksmybes iki paryčių – jei dainuoti, tai iki pabaigos“, – šypsosi pasaulio čempiono žmona.

Pats triatlonininkas juokais bando užsikišti ausis, kad neišgirstų kažko pikantiško iš jaunystės dienų. Bet klausimą apie artėjančią pensiją jis priima ramiai. Sportininkas balandžio pabaigoje atšventė 63-iąjį gimtadienį ir nesibodi artėjančio ramesnio gyvenimo etapo.

Darbų, anot jo, dar yra, minčių ir projektų – taip pat. O jei esą ir teks tikru pensininku tapti, visą dėmesį skirs šeimos numylėtinei anūkėlei, vaikams ir savo ištikimiausiai palydovei žmonai.

Regėjo neįgaliojo vežimėlį

Ritai prieš 22-ejus metus teko pereiti tikrus pragaro ratus, kai net medikai buvo suabejoję, ar V. Urbonui pavyks pakilti iš lovos.

1999 m. liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje sportininkas Nemunu plaukė nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės. Kiekvieną dieną vandenyje išbuvęs po 11–12 valandų, per beveik 8 paras jis nuplaukė 460 km. Po tokio išbandymo gyvybė pakibo ant plauko. Per dažni dideli fiziniai krūviai, dėl kurių inkstai nespėjo valyti organizme susikaupusių toksinų, sutrikdė gyvybinių funkcijų, raumenų veiklą. V. Urbonas atsidūrė Vilniaus Santariškių ligoninės (dabar – Santaros klinikos) reanimacijos skyriuje. Jo kūnas buvo iki pusės paralyžiuotas. Medikai įspėjo, kad likusį gyvenimą gali tekti praleisti neįgaliojo vežimėlyje. Nežmoniška valia ir užsispyrimas sukūrė stebuklą – V. Urbonas ne tik atsistojo ant kojų, bet toliau tęsė savo ekstremalius žygius pasaulio vandenimis.

Politika – viešnia purvinais batais

Paklaustas, ar grįš į Panevėžį jo organizuotas tradicinis triatlonas, sportininkas tik gūžčioja pečiais. Renginys, su kuriuo užaugo ištisa panevėžiečių karta, anot jo, pakibo dėl rėmėjų, kuriuos negeri dalykai sporte privertė suabejoti tokiomis investicijomis.

Ką V. Urbonas ir jo žmona tikrai žino – jų šeimoje niekada nebebus politikos. Pasak poros, ji brangiai jiems kainavo – atėjo lyg nekalta viešnia su purvinais batais.

„Buvau visada geras herojus, pasiekęs rezultatų sporte, ir tą pačią minutę, kai ėmiausi politikos, tapau neigiamas. Aš pats nepasikeičiau, bet buvo taip. Džiaugiuosi, kad tas šešėlis mus paliko“, –tvirtina Vidmantas.