Karpiniuose – visas Lietuvos grožis

Karpiniai daugeliui asocijuojasi su iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, nuguldavusiomis ant mokyklos langų prieš žiemos šventes. Tačiau panevėžietės tautodailininkės Bronislavos Jankaitienės karpiniai, į kuriuos ji sudeda begalinį kruopštumą, išradingumą ir meilę, – šedevrai iš popieriaus, pasakojantys vis kitą istoriją. Panevėžio viešoji biblioteka bent virtualiai kviečia pasigrožėti karpinių meistrės darbais, dedikuotais švenčiausiam lietuvių valgiui – duonai.

Kaip pasakojo tautodailininkė B. Jankaitienė, nuo pat mažų dienų ji iš rankų nepaleisdavusi pieštukų – piešdavusi visur ir visada. Kai bendraamžiai svajojo tapti gydytojais ar policininkais, ji save įsivaizdavo menininke ar restauratore. Darbai, reikalaujantys begalinio atsidavimo ir kruopštumo, visuomet buvo jos stichija.

„Nuo vaikystės buvau romantikė, svajoklė, augau didelėje šeimoje, trys seserys už mane buvo žymiai vyresnės, vos ne kaip antros mamos. Buvau šeimos pagrandukas, tėvai augino kiek kitaip nei seses, gimusias sunkiu karo metu. Buvau visų mylima ir lepinama. Kaip mama sakė, buvau tarsi nusileidusi iš dangaus. Gal iš čia tas noras kurti“, – šypsosi panevėžietė.
Talentingą pagrandukę tėvai leido ir į Dailės mokyklą. Mokytojai gabiai merginai siūlė rinktis studijas Dailės institute ir ateitį sieti su menais.

„Šios svajonės taip ir neįgyvendinau, pritrūko pasitikėjimo savimi“, – atvirauja menininkė.
B. Jankaitienė baigė ikimokyklinio ugdymo studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Jos patraukė tuo, kad čia buvo sustiprintas dailės mokymas. Darbas su vaikais viename Panevėžio miesto darželių leido savotiškai realizuoti ir savo kūrybinį potencialą. Anot pedagogės, menas turi nepaprastą galią asmenybės ugdymui. Tik per kūrybines kančias ateina dvasinis patyrimas, o kartu ir visapusiškas asmenybės turtėjimas.

„Be pagrindinių dalykų – skaičiavimo, mokymo skaityti ir rašyti, labai daug dėmesio skyriau ir dailei. Ne vienas mano auklėtinis yra baigęs architektūrą, dailę, tapo tarptautinių piešinių konkursų laureatais. Kai laimi tavo mokiniai, didžiulis džiaugsmas ir garbė ir man. Per savo ugdytinius realizavau save“, – pasakojo B. Jankaitienė.

Panevėžietės tautodailininkės B. Jankaitienės karpiniai – juvelyriško kruopštumo, atsidavimo ir meilės savo darbui rezultatas.

Snaigių karalienė

Baigusi pedagogės karjerą, panevėžietė pradėjo ieškoti, kaip pabėgti nuo rutinos bei užklupusių ligų. Karpinius, dabar užimančius didžiąją jos gyvenimo dalį, panevėžietė atradusi visiškai atsitiktinai, nors vaikystėje ją vadindavo snaigių karaliene.

„Labai mėgdavau snaigutes karpyti. Kai tik pirmas sniegas pasirodydavo, čiupdavau žirkles, popierių ir puldavau karpyti. Ta baltuma sužadindavo norą kurti. Pamenu, manęs paprašė išpuošti bibliotekos salę, pagalvojau, o jeigu pabandyčiau dar kažką iškirpti, ne tik snaiges. Perlenkusi lapą pradėjau karpyti medžius, sodybą, gamtos motyvus. Pavyko išties puikiai, bet ilgą laiką daugiau prie karpinių ir negrįžau“, – sakė B. Jankaitienė.

Tačiau prieš penketą metų šeimos gydytojos kiek keistas prašymas tarsi naujai privertė atrasti karpinių meną. Pasak B. Jankaitienės, tuo metu buvo itin šlapias ir niūrus lapkritis, visi su nekantrumu laukė pirmojo sniego. Kad tas laukimas būtų kiek šviesesnis, gydytoja paprašiusi Bronislavos klinikos langus papuošti karpiniais, mat girdėjusi, kad pacientė stebėtinai mikliai geba valdyti žirkles. Taip ir gimė pirmoji B. Jankaitienės karpinių paroda.

„Sutapimas ar ne, bet vos pakabinus karpinius pradėjo snigti. Aplinkiniai ėmė kalbėti, kad mano karpiniai atnešė žiemą. Taip ir buvo – sniegas laikėsi iki pat Kalėdų“, – pirmąją savo parodą mena tautodailininkė.

Liejasi ciklai

Kiek dabar jau surengta grupinių ar personalinių parodų, karpinių meistrė sunkiai besuskaičiuoja. B. Jankaitienė šypsosi savo darbų ypač talentingais nelaikanti. Štai dar prieš du dešimtmečius karpinių menininkų Lietuvoje buvo galima suskaičiuoti pirštais, o dabar vis daugiau žmonių pradeda savęs ieškoti per įvairias meno išraiškos formas. Karpiniai – viena jų. Tačiau panevėžietė išsiskiria tuo, kad kuria ne pavienius darbus, o ištisus ciklus. Vienas jų buvo skirtas tradiciniam lietuvių augalui linui, kitas – duonai. Taip pat įspūdingi jos ciklai „Žiema“ bei „Gervės“. Dabar B. Jankaitienė pasinėrusi į baltiškojo tikėjimo persmelktą karpinių ciklą, kurio centre – pagoniškos saulutės.
„Iš kur šios idėjos, ir pati nežinau. Ateina mintis, iš kažkur nusileidžia ir viskas“, – šypsosi karpinių meistrė.

Iškarpytos poemos

B. Jankaitienė pasakoja nemokanti dirbti greitai, spontaniškai, o ir karpiniai – menas, reikalaujantis juvelyriško kruopštumo. Prie vieno darbo ji galinti prasėdėti valandų valandas, besidarbuodama rėžtuku. Jos darbai be galo skirtingi, tačiau juos vienija bendra tema. Tai gerokai sudėtingiau, nes išvengti pasikartojimų nėra taip lengva.
„Vienas bičiulis per parodos atidarymą gražiai yra pasakęs, kad yra eilėraštis, yra ir poema. Taip ir karpiniuose – yra pavienis darbas, ir yra ciklas. Sukurti ciklą, kurio darbai būtų skirtingi, unikalūs, bet kartu juos vienytų bendra tema, gerokai sudėtingiau. Bet kai darai, kas patinka, nėra nieko sudėtingo“, – atvirauja tautodailininkė.

Savo darbais ji nepretenduoja į apdovanojimus ar įvertinimus, nors auksarankės karpiniai yra patekę į tarptautines parodas. B. Jankaitienės teigimu, ji dirba savo malonumui. Tas laikas, praleistas rėžtuku pjaustant popierių, teikia atsipalaidavimą ir atgaivą.
„Kuriu savo malonumui, negalvodama apie nieką ir savęs neprievartaudama. Gyvenimas nėra lengvas, ypač dabar. Stengiuosi atsiriboti nuo negatyvių dalykų ir laiką skirti tam, kas džiugina. Turiu vilties, kad mano karpiniai prablaškys ir žiūrovų neramią kasdienybę“, – į virtualią parodą panevėžiečius kviečia užsukti B. Jankaitienė.